Šio išradimo paslaptis - fibroinas. Tai - vandenyje netirpstantis šilko baltymas. Jis reaguoja į vandenį, ultravioletinę spinduliuotę, metanolio garus ir keičia savo formą. Vandens garai gali prasibrauti tarp fibroino dalelių ir pakeisti vandenilines jungtis taip, kad medžiaga atsipalaiduoja ir išsitiesia.
Mokslininkai šilką sujungė su plona plastiko plokštele. Pašildytas šis darinys ima raukšlėtis dėl skirtingos šilko ir plastiko reakcijos į šilumą. Įdomu tai, kad net pašalinus šilumos šaltinį nano-raukšlės išlieka - jos atsipalaiduoja tik tuomet, kai šilkas yra apdorojamas vandens ar metanolio garais.
Šiluma neapdorotas šilkas praleidžia net 80 proc. šviesos, o štai susiraukšlėjęs - tik 20 procentų. Taigi, galima spausdinti labai detalius, ryškius atvaizdus. Ir tai padaryti nėra sunku. Mokslininkai iš pradžių leidžia šilkui susiraukšlėti, o paskui jo dalis apdoroja vandeniu, kurį purškia paprastu rašaliniu spausdintuvu (rašalą pakeitus vandeniu) arba per kokį nors šabloną. Taip ištiesinama tik dalis šilko, o kita dalis lieka su ryškiai matomu raštu. Tik kokia iš to nauda?
Mokslininkai teigia, kad ši technologija leistų atspausdinti įvairų raštą - įmanoma netgi atkartoti pirštų attspaudus. Taip galėtų būti spausdinami tekstai, detalūs atvaizdai ir net QR kodai. Vėliau atspausdintas atvaizdas gali būti panaikintas ir medžiaga sugrįžta į pirminę būseną, kuomet gali būti panaudota iš naujo.
Daugkartinio spausdinimo šilkas galėtų būti panaudotas pramonėje. Ant jo atspausdinti QR kodai galėtų padėti pramoniniams robotams susigaudyti aplinkoje. Dabar šią funkciją atlieka įvairūs lipdukai, tačiau šilkas leistų tuos QR kodus greitai pakeisti. Lygiai taip pat būtų galima kurti įvairius šablonus. Mokslininkai teigia, kad bandymų metu šilkas be problemų atlaikė 50 šildymo ciklų ir neprarado savo kokybės.
Tiesą sakant, mokslininkai net negali įsivaizduoti, kur ši medžiaga galėtų būti pritaikyta - „Dėl šios medžiagos universalumo ir gamybos paprastumo, manau, ateityje surasime daugybę jos panaudojimo galimybių, kurių dar net negalime įsivaizduoti“, - pakomentavo profesorius ir vienas iš tyrimo autorių Fiorenzo Omenetto.
