TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Nacių medicinos „mokslo“ palikimas: kiek dar nužudytųjų paslėpta institutuose?

Smegenys
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Smegenys
Šaltinis: 15min
3
A A

Iškart po Hanso-Joachimo gimimo tapo aišku: kažkas labai blogai. Naujagimį kamavo dalinis paralyžius ir spazminė diplegija (cerebrinio paralyžiaus forma). 1934 metais, mažyliui sulaukus penkerių, tėvai perdavė jį į prieglaudą Potsdame, kur po klinikinių tyrimų Hansas-Joachimas apibūdintas kaip „stebėtinai draugiškas ir linksmas“ vaikas, tačiau jo fizinė būklė negerėjo.

Po keleto metų, praleistų Brandenburgo-Gerdeno klinikoje ankstyvą 1941 metų pavasarį jis „Reicho gynybos komisaro nurodymu perkeltas į kitą prieglaudą“. Arba, iššifravus šį pranešimą, tuomet 12 metų sulaukęs ligotas vaikas buvo nunuodytas dujomis nacių „eutanazijos“ centre. Jo smegenys buvo perduotos vienam iš geriausių tuometinių Vokietijos neuropatologų, rašo science.com.

Antrojo pasaulio metais, vykdant „rasinės higienos“ programą, nacių režimas sistemingai nužudė ne mažiau nei 200 tūkst. žmonių, kurie turėjo psichinę arba fizinę negalią, tvirtina istorikai. Tad Hanso-Joachimo istorija – tai tik vienas iš daugybės liūdnų likimų.

Bet dabar imtasi naujos iniciatyvos, kurios tikslas – rekonstruoti aukų, panaudotų „smegenų tyrimuose“, biografijas. Šį mėnesį Vokietijos Maxo Plancko bendruomenės (MPG) pastangomis pradedami keturi nepriklausomi tyrimai, kurių metu bus naršomi istoriniai archyvai ir tikrinama informacija, susijusi su audinių mėginiais, gautais vykdant eutanazijos programą.

MPG šį projektą vykdo siekiant imtis moralinės atsakomybės už šios mokslo institucijos pirmtako – Kaizerio Wilhelmo bendruomenės (KWG) neetiškus tyrimus, atliktus su eutanazijos aukomis ir jų kūnais. „Norime išsiaiškinti, kas buvo aukos, atskleisti jų biografijas, sužinoti jų likimus ir tokiu būdu sugrąžinti jiems dalį žmogiško orumo bei atrasti tinkamą būdą juos įamžinti“, – sakė Maxo Plancko smegenų tyrimų instituto neuroanatomijos fakulteto vadovas Heinzas Wässle, vadovaujantis ir šį projektą vykdysiančiam komitetui.

Nepaisant daugybės dokumentų, aprašančių šiurpius eksperimentus ir viešai afišuotas nacių Vokietijos medikų bylas Niurnbergo proceso metu, istorikai, dalyvausiantis naujuose MPG tyrimuose, sako, kad jie dar nesuvokia pilno masto nusikalstamų tyrimų, kuriuos ano meto pažangiausieji institutai atlikinėjo bendradarbiaudami su žudymo programomis. „Eutanazijos istorikai paprastai savo tyrimus užbaigdavo ties aukų mirtimi. Kas nebuvo aprašyta – kad dalies aukų smegenys buvo panaudotos moksliniams tyrimams“, – sakė Oksfordo Brukso universiteto (Jungtinė Karalystė) istorikas Paulas Weindlingas. Jo skaičiavimais, tokiu būdu „mokslui“ buvo panaudotos maždaug penkių procentų eutanazijos aukų kūnų dalys.

Praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje žurnalistas Götzas Aly susiejo Antrojo pasaulinio karo laikų KWG Smegenų tyrimų instituto neuropatologijos fakulteto vadovo Juliuso Hallervordeno surinktus smegenų audinių objektinius stiklelius su 38 vaikų, kurie, vykdant eutanazijos programą, buvo nužudyti per vieną 1940 metų spalio dieną, grupe.

Reaguodamas į tokį žurnalisto atradimą, MPG Smegenų tyrimų institutas priėmė sprendimą iš pagarbos aukoms visus smegenų audinių mėginius, užsilikusius iš nacių laikų (1933-1945 m.) – tokių buvo apie 100 tūkst. – tiesiog sunaikinti. Kitas aukšto lygio Vokietijos neuropatologijos centras – Maxo Plancko Psichiatrijos institutas Miunchene – taip pat sunaikino karo laikų mėginius. Daugelio eutanazijos aukų, taip pat – Hanso-Joachimo, smegenys 1990 metais buvo iškilmingai palaidotos Valdfrydhofo kapinėse Miunchene.

Vėlesniais laikais istorikai atkasdavo vis daugiau informacijos apie tai, kad KWG mokslininkai palaikė artimus ryšius su nacių režimu. Bet MPG nesiėmė išsamesnių savo pirmtako istorijos tyrimų iki pat amžiaus pabaigos. Tyrimo rezultatai, publikuoti 2001 metais, paskatino paskelbti istorinį atsiprašymą nacių mokslinių eksperimentų aukoms.

Pasirodo, Valdfrydhofe buvo palaidotos ne visos nacių mokslo aukų liekanos

Anot Gyseno universiteto (Vokietija) psichiatrijos istoriko Volkerio Roelcke, „tas tiriamasis projektas buvo labai svarbus, tačiau nepilnas“. Dabar V. Roelcke bus vienas iš keturių ekspertų, pakviestų atlikti nepriklausomą eutanazijos programos tyrimą. Jis, kartu su kitais ekspertais (jau minėtu P.Weindlingu, JAV Holokausto memorialinio muziejaus atstove Patricia Heberer-Rice bei Miuncheno technikos universiteto atstovu Gerritu Hohendorfu), tikisi išsamiau rekonstruoti ryšius, leidusius KWG mokslininkams naudotis nacių eutanazijos programos „produkcija“. Taip pat mokslininkai stengsis identifikuoti aukas, kurių smegenys buvo panaudotos tyrimams (daugeliu atveju – ir praėjus ilgam laikui nuo karo), aiškinsis, kas nutiko mėginiams ir jų objektiniams stikleliams.

Daugiausiai dėmesio bus skiriama J.Hallevordeno darbams. Anot vieno JAV žvalgybos karininko, liudijusio Niurnbergo teismų metu, šis vadinamasis nacių mokslininkas priėmė šimtų eutanazijos aukų smegenis. Nepaisant teismo, jis išsaugojo savo poziciją KWG ir tęsė turimos, kaip ją pats pavadino, „nuostabios medžiagos“, gautos iš žudymo centrų, tyrimus. 1953 metais J.Hallevordenas prisidėjo prie neurologijos knygos publikavimo. Šioje knygoje vieno skyriaus iliustravimui jis panaudojo dvi Hanso-Joachimo smegenų objektinių stiklelių nuotraukas. Šios nuotraukos parodė ulegyriją – smegenų žievės surandėjimą, kuris galimai įvyko dėl kraujotakos sutrikimų gimdoje.

Visi žino, kad nacių mokslininkai tyrimus atlikinėjo neetiškai. Tačiau iki šiol niekada nebuvo atlikta pilna tokių neetiškų tyrimų masto rekonstrukcija

Atlikti naują tyrimą paskatino šiurpą keliantis atradimas. 2015 metų pradžioje H.Wässle nusprendė identifikuoti aukas, kurių kūno dalys atsidūrė J.Hallervordeno „H serijos“ kolekcijoje (joje buvo ir Hanso-Joachimo smegenų pjūviai). Šio patikrinimo metu jis aptiko kartoninę dėžę su maždaug 100 smegenų pjūvių ir patvirtino, kad bent dalies šių pjūvių šaltiniai yra eutanazijos aukos. Pasirodo, Valdfrydhofe buvo palaidotos ne visos nacių mokslo aukų liekanos. Patikrinus Psichiatrijos instituto archyvus rasta ir daugiau tokių užmirštų mėginių.

Per trejus ateinančius metus mokslininkai bandys surasti visus likusius mėginius ir susieti juos su įrašais prieglaudų, universitetų bei ligoninių archyvuose, KWG mokslininkų užrašais ir mokslo darbais, pasklidusiais per kelias dešimtis mokslo įstaigų. P.Weindlingas sakė, kad jis su kolegomis tikisi identifikuoti apie 5000 aukų. „Visi žino, kad nacių mokslininkai tyrimus atlikinėjo neetiškai. Tačiau iki šiol niekada nebuvo atlikta pilna tokių neetiškų tyrimų masto rekonstrukcija“, – sakė istorikas.

Projekto vykdytojai taip pat tikisi geriau suprasti, kaip nacių Vokietijoje buvo sudarytos sąlygos klestėti neetiškiems moksliniams tyrimams. Anot V.Roelcke, šiuos tyrimus vykdę mokslininkai „nebuvo keistuoliai ir iškrypę psichopatai“. „Pokario metu jie puikiai integravosi į Vokietijos bendruomenę. Jie buvo labai geri mokslininkai, turėję puikią tarptautinę reputaciją. Tad kokios turėjo būti sąlygos, kuriomis tokie biomedicinos mokslininkai buvo pasirengę nepaisyti etinių apribojimų ir vykdyti tokias baisybes siekdami savo mokslinių tikslų?“, – klausia istorikas.

J.Hallervordenas ir daugelis kitų neetiškus tyrimus vykdžiusių mokslininkų po karo išsaugojo savo pozicijas mokslo institucijose, tad ganėtinai ilgą laiką KWG veikla nacių valdymo laikais buvo draudžiama tema istorikams. Nenoras kišti nagus prie šios temos liko ir po pirmojo, atmerkti akis privertusio žurnalistinio tyrimo. V.Roelcke su pasipriešinimu susidūrė ir prieš kelerius metus, kai bandė dokumentuoti, kad nacių laikų KWG Psichiatrijos instituto direktorius Ernstas Rüdinas ir Heidelbergo universiteto mokslininkai vykdė nacių dujomis nunuodytų vaikų palaikų tyrimus.

„Kalba eina ne tik apie šiuos „užmirštus“ mėginius, bet ir apie bandymus užglaistyti tamsiausius KWG veiklos periodus, ir apie nesugebėjimą adekvačiai reaguoti bei įamžinti tragišką praeitį“, – sakė dabartinis Maxo Plancko Psichiatrijos instituto klinikos direktorius Martinas Keckas. Tuo tarpu V.Roelcke šį projektą, o ypač H.Wässle dalyvavimą projekte, vertina kaip ženklą, kad MPG yra pasirengę atvirai ištirti savo praeitį.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT