Minesotos universiteto (JAV) tyrėjai – ne išimtis. Jie analizavo SARS-CoV-2 viruso paviršiaus „spygliukų“ struktūrą ir tikisi, kad jų žinios padės naujų vaistų kūrėjams.
„Žvelgiant bendrai, viruso baltymų struktūrinių ypatumų sąveikos su žmonių ląstelėmis nustatymas yra labai svarbus, nes pagal šią informaciją galima kurti tokius vaistus, kurie atpažįsta šiuos ypatumus ir blokuoja jų aktyvumą – tai galima palyginti su viruso radaro slopinimu“, – sakė vienas iš tyrimo autorių, biomedicinos mokslų tyrėjas Fangas Li.
Taikydami rentgeno kristalografijos metodus, mokslininkai sukūrė trimatį viruso „spygliukų“ modelį ir išsiaiškino, kaip jis jungiasi prie žmogaus ląstelių (pateikiama ir pagrindinė jų darbo iliustracija).
Paprastiems žmonėms tokio tipo iliustracijos nelabai ką pasako, tačiau biologams be jų darbas būtų tiesiog vargiai įmanomas. Pagal tokias iliustracijas jie gali įsivaizduoti, kaip mažos viruso genų mutacijos gali pakeisti įvairias jo baltyminės struktūros bangeles ir vingelius ir kaip dėl šių nedidelių pokyčių keičiasi tai, kaip virusas jungiasi prie mūsų ląstelių receptorių.
Jei nekalbėtume apie minėtą iliustraciją, tai svarbiausias Minesotos universiteto mokslininkų atradimas yra kelios koronaviruso spygliuko mutacijos, kurios suformuoja vieną specifinį atsikišimą spygliuko baltyme.
Minėtasis atsikišimas yra labiau kompaktiškas, nei pirmojo SARS viruso. Ir tai gali būti priežastis, dėl kurios naujoji viruso atmaina taip lengvai užkrečia žmones ir sukelia jiems COVID-19 ligą.
„Trimatė struktūra parodė, kad, lyginant su 2002-2003 metų SARS protrūkio sukėlėju, naujasis koronavirusas atrado naują strategiją jungiantis prie žmogaus receptorių ir prie jų jungiasi tvirčiau. Tvirtesnis prisijungimas prie žmogaus receptorių padeda virusui lengviau užkrėsti žmogaus ląsteles ir lengviau plisti tarp žmonių“, – sakė F.Li.
Mokslininkai taip pat vertino naujajam SARS-CoV-2 giminingiausias šikšnosparnių ir skujuočių koronavirusų versijas bei nustatė, jog šikšnosparnių viruso atmainai reikėtų ne vieną kartą mutuoti, kad jis įgytų trimatę spygliuko formą, gebančią pakankamai tvirtai prisijungti prie žmogaus receptoriaus.
Tuo tarpu skujuočio viruso atmainos spygliuko forma jau iškart buvo artimesnė žmogaus receptoriui. Tokia išvada dar labiau sustiprino šiuo metu vyraujančią koronaviruso kilmės versiją – kad virusas išsivystė šikšnosparniuose, bet tarpinis jų šeimininkas buvo skujuotis.
Mokslininkai tikisi, kad jų naujasis modelis padės kitiems mokslininkams, kurie užsiima vaistų ar skiepų nuo koronaviruso kūrimu.
„Mūsų darbas gali tapti rodykle monokloninių antikūnių kūrėjams. Šie junginiai veiktų kaip vaistas, atpažįstantis ir neutralizuojantis koronaviruso spygliuko vietą, kuria jungiamasi prie žmogaus ląstelių. Arba spygliuko baltymo dalis galėtų tapti vakcinos pagrindu“, – sakė F.Li.
Kita vertus, šio tyrimo vykdytojų išvadas kol kas reikėtų vertinti atsargiai. Nors konkrečiai šis modelis yra perspektyvus, tyrėjai panaudojo tik nedidelį viruso spygliuko fragmentą – jo prie ląstelės besijungiančiąją vietą – todėl visai tikėtina, kad bendro vaizdo iš šių išvadų susidaryti negalima ir reikėtų laukti daugiau informacijos iš kitų mokslininkų grupių. Galima neabejoti, kad netrukus to ir sulauksime.
Tyrimą publikavo žurnalas „Nature“.
