Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Pirmajam Lietuvos lazeriui įsižiebti padėjo kelnės

Profesorius Juozas Vaitkus CERN laboratorijoje
Asmeninio archyvo nuotr. / Profesorius Juozas Vaitkus CERN laboratorijoje
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

Dabar Lietuva pasaulyje pirmauja mokslinių lazerių srityje. Tačiau pirmojo lazerio įžiebimas prieš daugiau nei penkiasdešimt metų tai padariusiam fizikui prof. Juozui Vidmančiui Vaitkui primena anekdotinę istoriją. „[Sovietų Sąjungos mokslų akademijos Fizikos instituto direktoriaus pavaduotojui] atidaviau paketą su kelnėmis, o jis man sako: ačiū, gali eiti. Atsakiau, kad į Maskvą atvažiavau ne tam, kad perduočiau kelnes, o turėjau tikslą – norėjau pasinaudoti tuo, ką turėjo jo institutas“, – LRT.lt pasakoja profesorius.

J. V. Vaitkus ne tik įžiebė pirmąjį lazerį Lietuvoje, padarė 16 išradimų ir pasižymėjo kosmoso misijose, bet ir buvo vienas iš tų žmonių, kurie į Lietuvą atvedė Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizaciją (CERN). Nors profesorius jau turėjo emerito vardą, CERN atstovų vėl buvo iškviestas paruošti Lietuvą tapti asocijuota organizacijos nare.

– Esate 16 išradimų autorius. Kuriuo labiausiai didžiuojatės?

– Galima didžiuotis tuo, kuris jau įjungtas CERN projektuose. Tai – radiacijos monitoringui skirtas prietaisas, kurio veikimas pagrįstas mūsų atrastu efektu. Tačiau ir kiti išradimai susiję su įdomiomis istorijomis.

Kadaise savo mokslo vadovui parodžiau, kad tam tikromis sąlygomis fotovaržos prietaisus – detektorius, kurie naudojami liftuose ir pan., galima paspartinti 1000 kartų. Jis nusprendė, kad mano metodą galima panaudoti kuriant akis kompiuteriui. Lietuva kreipėsi į sovietų valdžią Maskvoje, kad gautume lėšas sukurti skaitantį automatą – priedą prie skaičiavimo mašinos.

Jau 1965 m. „Rūtos“ skaičiavimo mašinų sistemose įdiegti priedai „Rūta 701“ ir „Rūta 702“, kurie gali tekstinę ir vaizdinę informaciją įvesti į skaičiavimo mašiną. Už tai gavome diplomų, aukso medalių. Paprasčiau tariant, sukūrėme fotoliniuotę, kuri gali į kompiuterį suvesti 2 tūkst. spaudos ženklų per sekundę. Dabar tai būtų skeneris, kuris A4 lapo apimties tekstą į kompiuterį įveda per sekundę.

– 1966 m. žiebėte pirmąjį lazerį Lietuvoje. Papasakokite, kaip tai nutiko?

– Reikėjo suprasti, kodėl įmanoma 1000 kartų pagreitinti tuos detektorius. Technologija jau atrasta, viskas puikiai veikė, bet norėjau suprasti visas priežastis, kodėl taip atsitinka. Kad visą procesą valdytume dar geriau.

Tam man prireikė labai trumpų šviesos impulsų. Bandėme juos kurti, bet visų intensyvumas buvo per mažas. Po poros metų darbo sužinojau, kad pasaulyje sukurtas impulsinis lazeris – jau būtent toks, kokio man reikia. Tokį prietaisą turėjo Maskvoje – Tarybų Sąjungos mokslų akademijos Fizikos institutas. Bėda, kad institutas labai užslaptintas, į jį buvo sunku patekti.

Vienas kolega buvo instituto direktoriaus pavaduotojo kursiokas, jis man papasakojo, kad tas pavaduotojas Lietuvoje siuvosi kostiumus, ir kaip tik reikėjo išsiųsti pataisytas kostiumo kelnes. Kolega man pasakė: tai paimk ir nuvežk. Kelnės tapo priežastimi, kaip patekau į institutą. Atidaviau paketą su kelnėmis, o jis man sako: ačiū, gali eiti. Atsakiau, kad į Maskvą atvažiavau ne tam, kad perduočiau kelnes, o turėjau tikslą – norėjau pasinaudoti tuo, ką turėjo jo institutas. Nė žodžio nesakęs, nuvedė mane pas direktorių – Nikolajų Basovą, kuris, manęs išklausęs, pavedžiojo po visas laboratorijas, kad pasižiūrėčiau, ar tikrai yra įranga, kurios man reikia. Deja, įrangos nebuvo, tad N. Basovas pasiūlė pasigaminti tai, ko reikia, o kai pasigaminsiu, vėl atvažiuoti į Maskvą. Taip ir padariau, o per tą laiką N. Basovas su kolegomis gavo Nobelio premiją už lazerių sukūrimą.

Taigi laboratorijoje gavau dvi valandas vakarais. Ten dirbantys mokslininkai pasiteiravo, ką noriu veikti, pasakiau: kadmio selenide noriu išmatuoti krūvininkų gyvavimo trukmės priklausomybę nuo intensyvumo. Po šito sakinio kelias savaites kartu dirbome ne po dvi valandas, o ištisas dienas. Paaiškėjo, kad jie turėjo valstybinį užsakymą padaryti kadmio selenido projekcinį lazerį, o vienintelis dalykas, kurio jie negalėjo sugalvoti, tai – kaip išmatuoti krūvininkų gyvenimo trukmę. Ir staiga atsiradau aš – su sauja kristalų ir sukonstruota aparatūra, kaip tik skirta krūvininkų gyvenimo trukmei matuoti.

Kadangi darbas buvo labai sėkmingas, N. Basovas man padovanojo lazerio galvutę. Po kiek laiko surinkome visas reikiamas detales ir 1966 m. įžiebėme pirmąjį lazerį Lietuvoje. Tas lazeris man padėjo išsiaiškinti, kodėl minėtus detektorius pavyko pagreitinti 1000 kartų. Tada, pasinaudodami savo žiniomis, fotovaržas pagreitinome dar šimtą tūkstančių kartų, todėl jas pradėta taikyti optinio ryšio sistemose (optinio ryšio technologija dar naudojama šviesolaidiniam internetui, – LRT.lt)

– Esate gavęs daugybę premijų, tačiau viena man labai išsiskyrė iš kitų – 1988 m. buvote apdovanotas už „specialios kosminės technikos kūrimą“. Kokia tai buvo technika?

– Tai – darbai, kuriuos vykdėme Puslaidininkių fizikos probleminėje laboratorijoje. Kūrėme ir gaminome įvairius prietaisus. Įvykdžius viena ambicingą projektą, kurio užsakovas nesugebėjo jo įdiegti, laboratorija buvo reorganizuota. Po poros metų iš naujai sukurto instituto pas mus atvyko specialistai, kurie paprašė imtis vieno projekto. Pasakojo, kad kabinete, į kurį atsikėlė po reorganizacijos, atrado fotodetektorius. Vargais negalais jie išsiaiškino, kad juos pagaminome mes. Mums pasiūlė jungtis į naują Sovietų Sąjungos programą, kuri buvo ypatingai slapta. Turėjome sukurti prietaisą, kuris skirtas Marso programai, bet apie tai reikėjo tylėti. Tai buvo įsijungimo į kosmines programas pradžia.

Taip pat buvo sukurta akis mėnuleigiui „Lunochod-2“. Visi šie darbai priklausė slaptų darbų tipui, turėjome labai mažai informacijos. Po kiek laiko gavome nuotrauką su Halley kometa, darytą „Vega-2“ kosminiu teleskopu. Pasirodo, mūsų sukurta kamera buvo „Vega-2“ kosminio laivo kameros dubleris. Vadinasi, jeigu nesuveiktų pirmoji kamera, fotografuoti būtų turėjusi mūsiškė. Bet kamera suveikė, ir mūsiškė liko nepanaudota. 1988 m. buvo „oficialiai užbaigta“ kita kosmoso programa, nes sužinojome, kad už ją paskirta valstybinė premija, o aš esu įtrauktas į laureatų komandą.

– Turėjote emerito vardą, tačiau buvote iškviestas padėti sureguliuoti Lietuvos tapimo asocijuota CERN nare procesą. Papasakokite, kaip tai įvyko?

– CERN nori, kad visi reikalai būtų derinami per vieną žmogų, o ne „vienas sako viena, kitas – kita“. Norint tapti CERN nariu, turi būti rengiami specialistai. Lietuvoje dalelių fizika buvo tik sudėtinė kitų programų dalis.

Todėl CERN ekspertai Vilniaus universitetui rekomendavo įkurti naują katedrą ar centrą, kuriam vadovautų gerai į CERN programas įtrauktas žmogus. Suprantama, bus skelbiamas tarptautinis konkursas. Tačiau tam reikalingi paruošiamieji darbai, kurių imsis žmogus, gerai žinomas ir CERN, ir Lietuvoje. Buvo analizuojama, kas geriausiai atliktų šias funkcijas. Nežinau, ar tikrai geriausiai, bet darbas buvo pasiūlytas man, nors tuo metu jau buvau perėjęs į profesoriaus emerito poziciją. Tai nereiškia, kad buvau nustojęs dirbti – CERN ėjau oficialias pareigas.

– Ar iš karto sutikote su tokiu pasiūlymu?

– Pirmiausiai CERN atstovams pasakiau, kad yra formalūs barjerai, dėl kurių negaliu priimti pasiūlymo: VU yra tam tikra amžiaus riba, iki kurios asmuo gali dirbti ne administracinį, o mokslinį darbą. CERN atsakė, kad, jeigu sutiksiu, jie suras būdą, kaip mane įtraukti.

Nepaisant formalumų, supratau, kad pareigas galiu atlikti gerai. Juk žinau labai daug CERN vadovų. Galbūt nebūtų kito žmogaus, kuris turėtų tiek skirtingos patirties. Žinoma, yra kitų lietuvių, kurie CERN gerai žinomi mažesnėse grupėse, bet mano patirtis buvo didžiausia.

– Kai lankiausi CERN, paminėjus Lietuvą, visi iš karto pasakydavo jūsų pavardę. Jūsų įdirbis yra akivaizdus. Tačiau ką tai pasako apie Lietuvos mokslą, jeigu viename didžiausių pasaulio mokslo centrų žinoma tik viena pavardė?

– Manau, kad tai – tik sutapimas. Gerai žinomi ir kiti Lietuvos specialistai. Labai stipriai pasižymėję yra mūsų informatikai. Juk buvo laikas, kai CMS (Kompaktinio miuonų solenoido) [vienas iš LHC detektorių, – aut. past.] likimas priklausė nuo dr. Valdo Rapševičiaus, kuris laikomas labai geru CERN programuotoju. Esu kalbėjęs su CMS eksperimento vadovu, jis papasakojo, kad būtent V.Rapševičius turėjo išspręsti problemą, kad nesustotų visa CMS sistema. Ir jis tai padarė.

Taip pat bent 4 ar 5 lietuviai jau yra gavę geriausio jaunojo CERN mokslininko prizus. Taigi daug žmonių ten yra pasižymėję, tik galbūt dauguma jų dirba kelerius metus, o aš – per 20 metų.

– Lietuva tik praeitą rudenį pradėjo stojimo į asocijuotas nares procesą. Jūs, atrodo, CERN svarbą suvokėte kur kas anksčiau. Kaip atsitiko, kad pradėjote dirbti būtent ten?

– Pasakysiu jums taip: mano kelias į CERN buvo kitoks, žymiai sudėtingesnis. Sovietų Sąjungoje buvome pripažinti medžiagų savybių tyrėjai. Buvome susieti su visais pagrindiniais Sąjungos naujų medžiagų kūrėjais, mūsų sukurti prietaisai buvo naudojami labai reikšmingose mokslinėse ir techninėse programose.

Kai Lietuva tapo nepriklausoma, mūsų potencialas pakibo ore: dingo užsakovai, o mums reikėjo ieškoti naujų galimybių. Padėjome ieškoti kelių, kaip jungtis į kitas programas. Nutarėme prisidėti prie Europos nanotechnologijų programos kūrimo. Tuomet supratau, kad galime būti reikalingi ir CERN projektams.

– Ir ką darėte tada? Mokslininkams iš nežinomos šalies, kuri tik ką atgavo nepriklausomybę, kuri niekada nedirbo su CERN, įrodyti savo vertę turėjo būti itin sunku.

– Nors tuo metu išvykoms į tarptautines konferencijas lėšų gauti buvo sudėtinga, tai padaryti pavykdavo. Konferencijose kalbindavau įvairius šiose srityse dirbančius žmones. Jie pasakydavo, kad tai, ką darome, įdomu, bet taip viskas ir baigdavosi. Ieškojome būdų, kaip pralaužti tokį barjerą.

Galiausiai tai padarėme ne mes – mus surado Glazgo universiteto, kuris tuo metu buvo vienas iš CERN programų lyderių, atstovai. Jie atrado, kad akad. Juro Poželos komanda sukūrė būdą, kaip galima iš elektronikos keliamų triukšmų nustatyti, ar tie prietaisai jau genda, ar dar veikia normaliai. Taigi J.Požela buvo pakviestas bendradarbiauti su Glazgo universitetu. Prieš vieną konferenciją paprašiau jo, kad paskelbtų apie mūsų patirtį medžiagų tyrimuose. Suformulavome du ilgus sakinius, kuriuos J. Požela perskaitė prieš tarptautinę publiką. Netrukus pas mane atvyko du mokslininkai – vienas iš Italijos, kitas – iš Škotijos. Jie suorganizavo, kad apie mūsų vykdomą veiklą padaryčiau tris pranešimus tos srities mokslo centruose Didžiojoje Britanijoje.

Seminarus pravedžiau, įrodžiau, kad tikrai žinome daugiau negu jie. Tada Glazgo universitetas kreipėsi į Karališkąją draugiją Londone, kad jie finansuotų darbus, kuriuos atliksime kartu – Vilniaus ir Glazgo universitetai Taip VU ir Puslaidininkių fizikos instituto komandos tapo CERN programos, kuri tęsėsi iki 1998 m., dalyvėmis. Šiai programai pasibaigus, mūsų komanda liko Glazgo komandos sudėtyje, o ją toliau rėmė Karališkoji draugija.

CERN priėmė sprendimą, kad naujus detektorius, kurie diegiami LHC, reikia dar pagerinti, nes matosi, kad jie tinka programos pradžioje, bet nebebus tokie geri ateityje. Pradėta kurti nauja programa, kurioje partnerių jėgos koncentruojamos į detektoriaus tobulinimą – RD50. Apsvarsčius, ką reikia daryti, susibūrusi iniciatorių grupė balsavo slaptai tam, kad išrinktų, kas vadovaus skirtingoms tyrimų sritims. Mane išrinko naujų medžiagų tyrimo linijos kuratoriumi. Kai tai įvyko, paprašiau, jog parašytų, kad aš atstovauju ne Glazgo, o Vilniaus universitetui. Taigi 2002 m. VU tapo oficialiu CERN programos vykdytoju. Toje programoje tobulinome tai, į ką aš anksčiau bandžiau patekti, tačiau nesėkmingai, nes buvau iš nežinomos šalies. Dabar esu šios programos tarybos pirmininko pavaduotojas.

– Smarkiai prisidėjote prie Lietuvos ir CERN bendradarbiavimo. Ar jus tenkina tai, kaip procesai vyksta dabar?

– Na, norėčiau pabrėžti, kad ne vienas viską dariau. Kartu dirbome labai sudėtingomis sąlygomis. Reikėtų paminėti labai daug žmonių, kurių nuopelnai yra ypatingai dideli. Aš labiau pristatau tai, ką sukuria visa komanda. Norėjau patikslinti jūsų pasakymą. Aišku, labai gražu atrodytų, kad štai yra vienas genijus, kuris viską ir padarė. Bet taip nėra.

Man labai džiugu, kad darbai plėtojasi. Tai, kad CERN atkreipė dėmesį į mus, parodo, kad Lietuvos mokslininkai gali spręsti labai aukšto lygio problemas.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT