Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 21d. 16:52

Tai – vienintelis pasaulio ežeras, kuriame nuolat gyvena rykliai

Bukasnukis ryklys, Beqa saloje
Wira Wijoga nuotr. / Bukasnukis ryklys, Beqa saloje

Pasaulyje egzistuoja nesuskaičiuojamas skaičius ežerų. Didesnių ir mažesnių. Tyvuliuojančių prie didžiųjų miestų arba atsiradusių visiškai atokiose vietose. Tarp gausybės jų egzistuoja nedidelė dalis keistuolių, kuriuos verta paminėti dėl jų unikalių ypatybių. Vienas jų – Nikaragvos ežeras Nikaragvoje, vietinių vadinamas „Saldžiąja jūra“, tačiau, jei būsite neatsargūs, smaližiausite ne jūs.

Jei esate vienas tų, kurie, pasižiūrėję Stiveno Spilbergo režisuotus „Nasrus“, atsižadėjote atostogų prie šiltųjų jūrų, išvyką prie šio ežero galėtumėte pavadinti ekstremaliu išbandymu savo nervams. Čia garantuotai sutiksite ryklių. Skamba beprotiškai, bet tai – vienintelis pasaulio ežeras, kuriame nuolat rasite šių žuvų.

Į ežerą pažvelgtus iš labai aukštai, pamatysite, kad jį nuo Ramiojo vandenyno skiria plonytė sausumos juosta. Nepilni 20 kilometrų.

Google Maps iliustr./Nikaragvos ežeras (apibrauktas raudonai)
Google Maps iliustr./Nikaragvos ežeras (apibrauktas raudonai)

Mokslininkai mano, kad senais laikais Nikaragvos ežeras galėjo būti įlanka. Tai paaiškintų, kodėl ežere egzistuoja unikalių gyvūnijos ir augalijos tipų, įprastai randamų sūriuose vandenyse. Pilna kardžuvių, tarpūnų ir, žinoma, ryklių.

Ilgą laiką buvo tikima gyvūnų unikalumu. Esą jie per milijonus metų prisitaikė prie pamažu sūrumą prarandančio ežero vandens. Panašiai kaip daugybė keistų Australijos gyvūnų. Tokia teorija gyvavo iki pat 1976 metų. Tuomet teoriją į šipulius sudaužė vienas niekuo dėtas ryklys.

Mokslinių tyrimų tikslais gyvūnai žieduojami dažnai. Tokiu būdu galima susidaryti šiokį tokį vaizdą apie gyvūnų migraciją. Arba jei tai retos ir saugomos rūšys, susekti, ar tai nėra naujas individas. Tokiais tikslais kažkada buvo pažymėtas ir vienas iš ežero ryklių.

1976 m. mokslininkai šį ryklį aptiko ir pagal žymeklį išsiaiškino, kur jis buvo pirmą kartą pažymėtas. Tik bėda, kad šis ryklys kuo ramiausiai plaukiojo Karibų jūroje. O ji yra Atlanto vandenyne. Visai į kitą pusę nuo ežero bei daug kartų toliau nei tie 20 kilometrų sausumos, skiriančios Nikaragvą nuo Ramiojo vandenyno.

Kaip rykliai atsiduria vandenyne, paaiškinti sunku. Vieni mano, kad po ežeru yra likę lavos tuneliai. Omatepės ir Zapatero salos tikrai vulkaninės kilmės. Kiti linkę manyti, kad rykliai migruoja per San Chuano upę. Ji yra gėlavandenė, be to, ištakos esti prie pat ežero.

Bukasnukiai yra reitinguojami antroje vietoje pagal pavojingumą žmonėms. Juos agresyvumu lenkia tik baltieji rykliai.

Beje, pasaulinė mirčių nuo ryklių statistika sako, kad tokių įvykių pasitaikė vos du per 2019 metus. Tad bijoti bristi į vandenį vien dėl ryklių nėra prasmės – jų agresyvumą nepagrįstai išpopuliarino būtent tokie filmai kaip „Nasrai“.

Kiek mažesni už savo „žymesnius“ giminaičius, bukasnukiai turi vieną unikalią savybę. Jie gali toleruoti gėlą vandenį.

Bukasnukiai dažnai aptinkami toli nuo vandenynų: Amazonės, Misisipės, Zambezės upėse. Visos jos susisiekia su jūromis, tad rykliams tereikia įplaukti. Toliau jau patys gali rinktis, kiek plauks. Kaip minėta, ežeras unikalus būtent tuo, kad jame nuolat gyvena rykliai. Daugelis jų tikriausiai atvesti šiuose vandenyse, todėl net turėdami galimybę laisvai plaukioti po plačiuosius vandenynus jie vis dar čia sugrįžta, kaip yra įprasta žuvims sugrįžti į jų nerštavietes. Laisvė didžiausiems plėšrūnams medžioti svetur neabejotinai padeda ežerui išlikti žuvingam. O ir prie ežero gyvenantys žmonės nėra labiau nesaugūs nei būnantys prie vandenyno kranto.

Technologijos.lt
Temos: 2 Ryklys Nikaragva

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

09:00
07:59

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį

Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT