Kas traukia obuolį kristi ant žemės? Kas traukia kompaso rodyklę rodyti šiaurę? Kaip Saulė šildo mūsų planetą, nors mus skiria pusantro šimto milijonų kilometrų? Arba kaip mobilusis telefonas akimirksniu transponuoja mūsų balsus į kitą Žemės rutulio tašką? Ne, visais išvardytais atvejais telekinezė tikrai niekuo dėta.
Ilgą laiką žmonės visų išvardytų dalykų priežasties paaiškinti negalėjo. Tiesiog žinojo, kad taip vyksta, o kodėl – niekas negalėjo paaiškinti. Tačiau XIX a. gimė Michaelas Faraday ir škotas Jamesas Clarkas Maxwellas. Kartu šie vyrukai padarė vieną didžiausių atradimų mokslo istorijoje.
M.Faraday eksperimentuodamas įsitikino, kad magnetinė ir elektrinė jėga yra ne mistinis telekinetinis veiksmas per atstumą, o kažkoks dar neatrastas fizikinis reiškinys. Tą reiškinį jis pavadino lauku. Nes jis buvo toli nuo veikiamų objektų.
Įkvėptas šios idėjos, J.Maxwellas čiupo popieriaus lapą, pieštuką ir apibendrino M.Faraday eksperimentus bei nuojautas dėl to fizikinio reiškinio. Apibendrino matematiškai. Jis įrodė, kad „lauko“ idėja galima apibūdinti visus magnetinius ir elektros reiškinius. Juos vienija tas pats laukas – elektromagnetinis laukas. Esantis visur, kiekviename erdvės taške.
Anot J.Maxwello, esminė lauko idėja yra tokia: kiekvienas erdvės taškas yra skaičius, kuris charakterizuoja konkretų tašką. Tas skaičius gali būti paprastas (ir nurodyti pasirinkto erdvės taško temperatūrą), o gali būti ir sudėtingas (nurodantis vėjo kryptį ir greitį arba atomų skaičių pyrage). Suregistruokite, kokį skaičių turi kiekvienas visatos erdvės taškas ir žinosite, kas yra ir koks yra laukas.
Taip jaunasis J.Maxwellas suprato, kad kiekvieną erdvės tašką nusako ne tik atomų skaičius, bet ir elektromagnetinio lauko stiprumas bei kryptis. Matematinės lygtys, kuriomis jis visa tai apibrėžė, bylojo, kad vieno erdvės taško stiprumas veikia šalia esančio erdvės taško stiprumą, o šie, savo ruožtu – savuosius kaimyninius erdvės taškus, ir t.t. Visa tai paaiškina, kaip elektra, statinė elektra ar skambučiai mobiliuoju telefonu gali daryti poveikį per atstumą be jokios telekinezės.
Galima įsivaizduoti, kaip elektronas savaip „sujudina“ lauką, stumdamas kitus elektronus. Supurčius patį elektroną, nuo jo lauku pasklistų ribuliai (kaip bangelės ežero paviršiuje). Įstabus dalykas, kurį J.Maxwellas suprato, yra toks: tie ribuliai erdve keliauja tokiu pat greičiu, kokiu sklinda ir šviesa. Iš esmės jie ir yra šviesa. J.Maxwellas atrado, kad šviesa yra elektromagnetinė banga.
Ir kad būtent tos pačios bangos perduoda (siunčia) šilumą iš Saulės į Žemę. Arba signalą iš vieno mobiliojo telefono į kitą. Arba šviesą iš elektros lemputės į akies tinklainę.
Taigi įvyko taip, kad „magnetinis“ Faraday ir J.Maxwellas paaiškino daugelį reiškinių be jokios telekinezės. Maža to, galima sakyti, kad jie nuliejo pamatus visai XX a. fizikai, nes šiandien įvairūs „laukai“ yra esminės sąvokos tyrinėjant, pažįstant ir suprantant visatą.
