Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Žmonių smegenys užprogramuotos jausti empatiją

Žmogus tiesia pagalbos ranką kitam žmogui
123rf nuotr. / Žmogus tiesia pagalbos ranką kitam žmogui
Šaltinis: Technologijos.lt
0
A A

1987 metų filme „Wall Street“ iš aktoriaus Michaelo Douglaso lūpų nuskamba mintys: „Godumas yra gerai. Godumas yra teisinga. Godumas veikia. Godumas padeda susivokti, pasiekti tikslą. Godumas yra evoliucinės dvasios esmė. Godumas visomis savo formomis: gyvenimui, pinigams, meilei, žinioms traukė žmoniją į viršų.“ Ir iš tiesų, natūralios atrankos taisyklės yra gana egoistiškos.

Darvinistai teigia, kad egzistenciją ilgiausiai tęsia tie vienetai, kuriems pavyksta įveikti tame pačiame hierarchijos lygyje esančius konkurentus. Taigi iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad norėdamas įveikti natūralios atrankos barjerą, privalai būti egoistiškas ir daryti viską, kas naudinga tavo išlikimui.

Biologas Richardas Dawkinsas pastebi, kad gamta yra labai šykšti buhalterė, prie savęs spaudžianti kiekvieną centą, stebinti laikrodį, baudžianti už menkiausius nuostolius. Jei gyvūnas nuolat atlieka beprasmiškus veiksmus, natūralioji atranka suteikia pirmenybę jo konkurentams, laiką naudojantiems išlikimui ir dauginimuisi.

Vis dėl to, dauguma mūsų turi empatijos jausmą – gebėjimą įsijausti į kito padėtį, jį užjausti. Daugelis mūsų dalinasi įvairiais savo ištekliais: maistu, drabužiais, daiktais su vargingiau gyvenančiais. Anonimiškai aukojame pinigus visiškai nepažįstamiems žmonės, nukentėjusiems nuo gamtos stichijų. Liejame nuoskaudą komentuodami straipsnius apie skriaudžiamus gyvūnus. Kenčiame, matydami artimojo netekusį žmogų.

Kokia šių veiksmų prasmė? Ar mūsų gebėjimas jausti empatiją kitiems gyviams yra „sistemos klaida“, bereikalingas laiko bei išteklių švaistymas?

Smegenys užprogramuotos jausti empatiją

Kolumbijos universiteto tyrėjai Kevinas Ochsneris ir Niallas Bolgeris teigia nustatę, kad empatija bei geranoriški veiksmai nėra nereikšmingi atsitiktinumai. Mūsų smegenys užprogramuotos jausti empatiją.

Funkcinio magnetinio rezonanso įrenginiu tyrėjai stebėjo deguonies prisotinto kraujo tekėjimą, susietą su nervų sistemos veikla. Proceso metu jie atskleidė kaip smegenyse kyla empatija. Pasirodo, kad iš dalies mes svetimo skausmą jaučiame taip, tarsi jis būtų mūsų pačių.

Stebint žmones, krečiamus elektros srovės, badomus adatomis ar mušamus plaktuku, mūsų smegenys aktyvuoja dalį tų pačių smegenų tinklų, tarsi mes patys būtume žalojami. Pasak Tania Singer, Londono Universiteto koledžo mokslininkės, panašiai mūsų smegenys reaguoja ir į kitas žmonių emocijas.

Įdomių rezultatų pateikė neuropsichologo Nicolas Danzigerio eksperimentas. Paryžiaus ligoninėje Pitié-Salpêtrière buvo tiriami žmonės, nuo gimimo nepajėgūs jausti skausmo. Tiriamiesiems buvo rodomi vaizdo klipai su kenčiančiais žmonėmis, tuo pat metu stebint jų smegenų veiklą. Nervų sistemos skenografija atskleidė, kad žmonės kliaudavosi empatija, įsivaizduodami jausmą, kurio nėra niekuomet patyrę.

„Empatija nutiesė jiems tiltą į visiškai egzotiško ir nepažįstamo dalyko supratimą. Tikroji empatija yra galimybė įsivaizduoti kaip jaučiasi kiti žmonės. Ypač, kai žmonės visiškai skiriasi nuo tavęs paties“, – paaiškino tyrimo iniciatorius N.Danzigeris.

K.Ochsneris teigia, kad tai gali būti pagrindinis principas, kaip mes suprantame bei sąveikaujame vienas su kitu. Pavyzdžiui, autizmą turintys vaikai, neturintys socialinių bendravimo įgūdžių, neužsikrečia žiovuliu. Manoma, noras žiovauti, pamačius taip besielgiantį žmogų, kyla dėl empatijos.

Pekino universiteto neurologai pastebi, kad ryškiau empatiją jaučiame žmonėms, su kuriais mus jau sieja kažkoks ryšys: giminystė, draugystė, rasė ir t.t.

Empatija – ne tik žmogiškoji savybė

Empatija nėra svetima ir kitų gyvūnų pasaulyje. Atlantos nacionalinio primatų tyrimo centro mokslininkas Fransas de Waalas teigia, kad empatija, simpatija bei užuojauta yra būdingi bruožai visoms gyvūnų rūšims, turinčioms bent elementarų gebėjimą suvokti save. Šimpanzės, pavyzdžiui, nors gali būti karingos ir žiaurios, dažniau padeda bei guodžia viena kitą. Kapucinai noriai dalinasi maistu, rodo tam tikrą sąžiningumo ir lygybės jausmą. Drambliai ir banginiai gali padėti savo gentainiams, kitiems gyviams. Čikagos universitete atliktas eksperimentas atskleidė, kad net ir žiurkės gali turėti tam tikrą empatijos jausmą.

Eksperimento metu į patalpą buvo įleistos dvi žiurkės: viena uždaryta plastmasiniame narvelyje, atsidarančiame tik iš išorės. Kita žiurkė buvo paleista lakstyti laisvai. Tyrėjai pamatė, kad laisvoji žiurkė negaišdama laiko nuolat tyčia išlaisvindavo įkalintąją draugę. Net kai laisvajai žiurkei buvo pateikiamas pasirinkimas pirmiau išvaduoti kalinę, ar pasiimti kitame narvelyje esantį šokoladą, ji pusę kartų pirmiau išvaduodavo įkalintąjį graužiką. Kai narvelis būdavo tuščias, žiurkės jį ignoruodavo. Taip pat jos elgdavosi ir į narvelį patupdžius pliušinį žaislą.

Vis dėlto tyrėjai atkreipė dėmesį ir į galimybę, kad tokie žiurkių poelgiai galėjo kilti ne dėl empatijos, o dėl asmeninio diskomforto. Galbūt įkalintosios ir įbaugintos žiurkės skleidžiami garsai pernelyg erzino laisvąją, o pastaroji tik stengėsi nutraukti savo kančią, užčiaupiant kalinę. Pasirinkimas palikti patalpą laisvajai žiurkei nebuvo suteiktas.

Vienas ryškiausių eksperimentų, atskleidusių empatijos demonstravimą tarp gyvūnų, buvo įvykdytas 1964 metais grupės psichiatrų, vadovaujamų Jules Masserman. Tyrėjai pranešė, kad rezus rūšies beždžionės nedrįsdavo patraukti grandinės, atnešančios joms maistą, jei po šio veiksmo kita beždžionė gaudavo elektros šoką. Šie primatai marino save badu, siekdami nesukelti skausmo kitoms rūšies atstovėms.

Empatijos evoliucija

Filosofas Adamas Smithas 1759 metais savo knygoje „Theory of the Moral Sentiments“ rašė: „Kai aš reiškiu tau užuojautą dėl vienturčio sūnaus netekties, stengdamasis suprasti tavo skausmą, aš negalvoju, kaip kankinčiausi aš, būdamas savimi, netekęs savo vienturčio sūnaus. Tačiau aš galvoju, kaip kankinčiausi, jei būčiau tavimi. Aš ne tik sukeičiu situaciją, tačiau ir veikėjus bei asmenybes. Mano užuojauta yra skirta tik tau, neturint omenyje savęs. Taigi tame nėra nei trupinėlio savanaudiškumo.“

Iš tiesų, empatijos vedami, mes dažnai elgiamės ir reaguojame tik norėdami padėti kitiems, be lašo egoizmo. Tačiau ar empatijos kilmės istorija tokia pat altruistiška?

Dauguma biologų darvinistų sutaria, kad kooperacijos ir empatijos link mus nuvedė evoliucija. Mūsų protėviams dar gyvenant Afrikos savanose bendradarbiavimas buvo privalomas, norint užtikrinti rūšies išlikimą. Žmogaus jaunikliai gana negreit išauga į atsakingus suaugusiuosius. Tam reikia, kaip ir anksčiau, daugybės išteklių: maisto, apsaugos nuo grobuonių, kitų žmonių.

Tam, kad išliktų šios medžiotojų-rinkėjų grupės, reikėjo juos jungiančio elemento – empatijos. Be bendradarbiavimo būtų buvę neįmanoma apsisaugoti nuo išorės pavojų, daugybė vaikų būtų mirę nesulaukę giminės pratęsimui tinkamo amžiaus. Išteklių suvienijimas užtikrino ir didesnes suaugusiųjų išlikimo galimybes. Taigi pabėgti nuo darvinistinio natūralios atrankos egoizmo nepavyksta. Manoma, kad pagrindinė empatijos atsiradimo priežastis – rūšies siekis užtikrinti geresnę savo išlikimo tikimybę.

Empatijos evoliucija prasidėjo, greičiausiai, dėl visiems žinduoliams būdingo tėvystės instinkto. Pranešdami apie savo būsenas, žmonių vaikai šypsosi ar verkia, taip siekdami sulaukti atsako iš globėjo. Tai taip pat galioja ir kitiems primatams. Pavyzdžiui, primatologo Franso de Waalo knygoje „Chimpanzee Politics: Power and Sex among Apes“ aprašyta kurčia šimpanzė vardu Krom, kuri nepajėgė tinkamai rūpintis savo jaunikliais. Nors ji rodydavo didelį dėmesį ir rūpestį jiems, tačiau, kadangi buvo kurčia, negirdėdavo jų pagalbos šauksmų. Jaunikliai negalėdavo atkreipti dėmesio, net kai ant jų atsisėsdavo pati jų motina Krom. Šis pavyzdys iliustruoja, kad be tinkamo ir veikiančio mechanizmo, skirto suprasti atžalos poreikius, rūšis negalėtų ilgai išlikti.

Per 180 milijonų metų žinduolių evoliucijos, moteriškosios giminės narės, atidžiau reagavusios į atžalos poreikius, nukonkuravo tas, kurios buvo šaltos ir abejingos savo palikuoniams. Dabartiniams žmonėms, kilusiems iš daugybės kartų motinų, besirūpinusių, prižiūrėjusių, guodusių savo atžalas, neturėtų būti keista, kodėl būtent moterys linkusios turėti ryškesnį empatijos jausmą. Tai taip pat gali paaiškinti, kodėl autizmą turinčių berniukų skaičius yra žymiai didesnis, nei mergaičių, teigia Fransas de Waalas.

Be kita ko, empatija reikšminga sėkmingam visos rūšies bendradarbiavimui. Siekdamas efektyviai bendradarbiauti individas privalo atidžiai sekti kito individo veiksmus ir siekius. Liūtė privalo mikliai sureaguoti, kai kitos liūtės pradeda medžioklę, idant galėtų mėgautis grobiu. Šimpanzės patinas turi stebėti savo bičiulį ir jo priešininkus, kad susirėmimo atveju galėtų padėti, užsitikrindamas sėkmingą padėtį hierarchijoje. Efektyvus bendradarbiavimas reikalauja stipraus ryšio su kitų individų emocinėmis būsenomis ir veiksmais.

Empatijos evoliuciją sudarė tiek rūšies individų emocijų ir siekių bendrumas, tiek ryškėjantis aš/kitas suvokimas (t.y. ryškėjanti savimonė nuo kitų individų). Išsiugdėme gebėjimą save atskirti nuo kitų, tuo pačiu nuolat patirdami milžinišką šalia esančių individų įtaką sau. „Šis procesas nulėmė kognityvinį kito individo elgesio ir situacijos vertinimą: tapome pajėgūs pažvelgti iš kito individo perspektyvos“, – apibendrina Fransas de Waalas.

Technologijos.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT