– Kas buvo pirmiau, žaidimas „NeverFuture“ ar „LevelUp“?
– Ko gero, „NeverFuture“. Mūsų komandos narys Justas jau buvo bandęs dalyvauti „Imagine Cup“, taigi veikiausiai mes būrėmės krūvon aplink jį, su gan aiškiu tikslu – sukurti žaidimą konkursui. Techniškai turbūt būtų teisinga sakyti, kad pirmiau buvo žaidimo idėja, po to susibūrė komanda.
– Visi studijuojate KTU?
– Ne, su mumis dar yra dailininkė Ieva, VDA studentė.
– Bet branduolys vis tiek KTU, aš kur link suku... Na, kad jūs ne pirmieji, yra lyg ir tokia KTU tradicija.
– Taip, taip. Aras Pranckevičius, Paulius Liekis yra ir dalyvavę ir laimėję „Imagine Cup“.
– Ar teko girdėti apie lietuvių, bet ne KTU studentų, mėginimus patekti į šį konkursą?
– Ne, neteko. Šiemet, tiesa, buvo komanda iš KTU gimnazijos, bet jiems šįkart nelabai sekėsi.
– Koks jūsų pačių ryšis su žaidimais?
– Jie mums labai įdomūs. Žaidimai – tarsi savotiška erdvė testuoti savo žinias. Tarsi viena patraukliausių praktinio žinių pritaikymo formų, ypač studijuojant kompiuterių mokslą. Mums įdomu žaisti su žaidimais.
 |
| „LevelUp“ nuotr./Žaidimas „NeverFuture“ |
– O žaisti žaidimus?
– Taip pat. Na, gal ne visi mes labai užkietėję „geimeriai“, bet visi pažaidžiam.
– Kur „kodinate“?
– Šiuo metu mus priglaudė „KTU StartUp Space“, turime darbo vietą, tad kai reikia padirbėti kartu, renkamės ten.
– Kodėl savo projektui pasirinkote „eko“ idėjas?
– „Imagine Cup“ turi savo taisykles ir yra rekomenduojama pasirinkti kažkokią idėją, kuri gali pakeisti pasaulį. Jų ten yra keletas, labiau susitelkiant į skurdą ir badą. Žodžiu, pirmas mūsų tikslas buvo paliesti visas problemas. Turėjome gana aiškų įsivaizdavimą dėl žaidimo mechanikos, tad iš pradžių atrodė, kad bus paprasta pritempti kiekvieną tų problemų prie žaidimo pasaulio. Kai pradėjome reguliariai susitikinėti ir aptarinėti detales, pamatėme, kad kelios problemos, kurias norime paliesti, sukuria kur kas daugiau kliūčių. Ginčai dėl žaidimo dizaino atėmė daug laiko, todėl ilgainiui mes susitelkėme ties ekologija.
– Bet kodėl ekologija? Kodėl ne badas ar dvasinio skurdo zombiai, o būtent ekologija? Jums tai kažkuo išskirtinė tema?
– Ne. Greičiausiai tai buvo mechaninis sprendimas. Mes turėjom aiškią idėją, kad reiks kažką mušti, kažkas turi kristi, kažką turi rinkti ir taip lavinti savo personažą. Užterštumo monstrai ir jų likučiai, kaip išrūšiavimo laukiančios medžiagos, jau buvo kažkur dizaino dokumentuose, tad kai reikėjo palikti vieną problemą, pasirinkome ekologiją.
– Ar patys tikite ekologijos idėjomis?
– Na, o kaip galima netikėti? Tikime, puoselėjame.
– O jums neatrodo, kad „eko“ tematikoje daug ekstremizmo ir pozerizmo? Žalios technologijos gali mums padėti, o gali būti panaudotos kažkieno konkurencinėje kovoje ir panašiai?
– Galbūt. Veikiausiai taip. Ko gero, todėl mes ir pasirinkome būtent tokį problemos eskalavimo būdą. Mes nenorime primesti žaidėjui savo valios ar kažkokių idėjų. Tiesiog norime atspindėti egzistuojančią problemą per įdomaus, prieskonį turinčio žaidimo prizmę.
– Paskutinis klausimas apie žmones ir ekologiją. Žmonės nėra racionalūs, dažnai pasiduoda bandos instinktui ir vis mėgina sukelti energetinį piką švęsdami Žemės dieną. Jie perka brangius, ekologiškus produktus, už viską permoka, tad jaučiasi tarsi įsigiję indulgenciją. Ar nebijote, kad jūsų žaidimas taps tokia pat indulgencija, užuot realiai kažką įkvėpęs rūšiuoti?
– Tai, ko gero, tikėtina ir neišvengiama. Bet vėlgi, mes norime grįžti prie mechaninių „NeveFuture“ principų. Mūsų žaidimas neskatina rūšiuoti ir nereklamuoja šiukšlių supirkimo punktų. Visų pirma tai žaidimas, primenantis klasikinius „slasherius“. Mes tikimės ir stengiamės, kad jį būtų įdomu žaisti. „Eko“ idėjos yra labiau antro plano dalykas, ekologinių problemų priežastis ir pasekmes perteikiantis tarsi pasąmoniniame lygmenyje. Mes bandome parodyti rūšiavimo naudą, paversdami nerūšiuotas šiukšles valiuta. Šiukšlių konvertavimas į daiktus, tokius kaip vaistinėlės, yra rutininis momentas žaidime, jas rūšiuoti visada gerai. Manome, kad tai gali paskatinti žmogų apsvarstyti rūšiavimo galimybes ir gyvenime.
Mes nenorime primesti žaidėjui savo valios ar kažkokių idėjų. Tiesiog norime atspindėti egzistuojančią problemą per įdomaus, prieskonį turinčio žaidimo prizmę.
– Bet kalbant apie tuos, kam ekologija – tik poza, kartais galbūt reiktų pasakyti, kad jie viską daro blogai. Galbūt net juos nubausti?..
– Mes svarstome skirtingų pabaigų galimybę, jei klausimas apie tai...
– Iš dalies apie tai. Paimkim kaip pavyzdį „Diablo“. Aš žaisdamas surenku viską, taip pat ir „trash loot“, tad ten, kur praeinu, tvyro švara, taika ir harmonija. Mano kolegos palieka viską ant žemės. Jūsų žaidime šiukšlės yra skirtingų kategorijų, kai kurių žaidėjui nereiks, tad...
– Jei žaidėjas palikinės šiukšles, jos dauginsis, virs įkyriais monstrais ir valgys kaimo gyventojus. Prarys su visomis papildomomis užduotimis, kurių šie nespėjo užduoti.
Tačiau tai vis dar balanso klausimas. Nenorime, kad monstrų prisiveistų per daug, todėl skirsime daugiau dėmesio pačiam šiukšlių subalansavimui, bandysime patobulinti žaidimą taip, kad jos visos būtų naudingos ir reikalingos.
– Ar nešėte šią idėją kur nors kitur, be „Imagine Cup“?
– Taip, dalyvavome „StartUp Weekend“, laimėjom „žalias idėjas“ ir kelialapį į kitą renginį Vilniuje. Ten nelabai sekėsi, bet turėjome kitokios naudos. Sutikome žmonių, dirbančių ekologijos sferoje ir labai noriai besidalinančių žiniomis. Mums tai pravertė.
Mes su savo žaidimu toje aplinkoje buvome tarsi keistuoliai, greta visų programėlių ir sprendimų, padėsiančių išsirinkti restoraną, taksi ar panašiai. Mūsų idėjoje tuo metu buvo per mažai verslo, tad... Na, tai gera patirtis, nes, vertinant per žinių prizmę, mums šioje sferoje (vadyba, rinkodara) daug ko trūko, tad sužinojome ir išmokome tikrai naudingų dalykų.
– O kaip su švara besirūpinančiomis ministerijomis, įmonėmis, sėdinčiomis ant ES pinigų?
– Kol kas nesikreipėme, bet nesakome, kad nesvarstėme tokių galimybių, ar kad jos neįdomios. Tiesiog „NeverFuture“ buvo „Imagine Cup“ projektas, kažkuriuo metu jis aktyviai sukosi įvairių „pitchų“ stadijoje, o įveikus pirmus atrankos turus vėl tapo „Imagine Cup“ projektu.
– Grįžkime prie „Imagine Cup“. Susirinkote, nusprendėte dalyvauti ir kas toliau?
– Užpildėme formą ir dalyvavome. Iš pradžių buvo tikrai daug noro ir užsidegimo. Jau po pirmų susitikimų pasipylė eskizai, idėjos...
– Apie chaoso būseną žino visi, kažką darantys. Kaip tą chaosą suvaldyti? Jūs skirstėtės darbus, išsidėliojote vadovavimo, atsakomybių schemas, pasitelkėte į pagalbą painias darbų planavimo programas?
– Ne. Aktyviai naudojome „Google“ dokumentus ir „Dropbox“. Ypač smagu dirbti su „Dropbox“. Sėdi, kažką darai ir iššoka ikona – jau žinai, kad kažkas kažką nupiešė ar parašė kokį gabalą kodo. Tai labai motyvuoja, tarsi pradedi varžytis tarpusavyje.
– Dirbote be vado?
– Tai sunkus klausimas. Pradėjome tikrai be vadovo, vėliau komandoje ėmė ryškėti kompetencijos. Vieniems geriau viena sekėsi, kitiems kita, tad kiekvienas ėmė kurti apie save kompetencijos auras. „NeverFuture“ kažkuria prasme painus projektas, nes be dalykų, kuriuos esame darę, buvo ir dalykai, kurių teko mokytis. Kad ir pats žaidimo pristatymas raštu ar žodžiu. Natūralu, kad ilgainiui mes kažkaip susisluoksniavome, apsibrėžėme atsakomybes ir vieni kitiems netrukdėme.
– Kuris etapas konkurso atrankoje buvo sunkiausias? Jų buvo trys?
– Taip. Visi, įveikę trečią etapą, gavo kelialapius į Sidnėjų. Pirmas etapas gana paprastas, nes tai tėra trumpas idėjos pateikimas. Sunkiausias, ko gero, buvo antras, jame jau reikėjo pristatyti patį projektą, būtinai su vaizdo įrašu. Su juo nelabai sekėsi, gal truputį studentiškai tuo metu į šią užduotį pažvelgėme, bet buvo taip, kad mes sėdėjome antrą nakties ir spoksojome į JAV laikrodį. Jame turėjo išmušti „deadline“. Žodžiu, mes sėdėjome ir žiūrėjome, kas nutiks anksčiau – baigsis laikas, ar vaizdo įrašo įkėlimas į organizatorių FTP. Laimei, KTU internetas nepavedė, visur suspėjome.
– Trys atrankos ratai sukuria net truputį per daug galimybių įvertinti savo šansus. Kada pagalvojote, kad jums vis tik gali pavykti?
– Jei atvirai, turbūt niekada. Na, nebent individualiai. Žodžiu, mes apie tai per daug nekalbėjome, tiesiog bandėme sukurti žaidimą. Labai norėjome jį pabaigti.
Grįždami namo mes aptarėme perspektyvas ir priėmėme griežtą sprendimą jį pabaigti. Dar liko šiek tiek darbų ir visi komandos nariai įsipareigojo juos baigti. Vadinasi ir baigsime, turime apsibrėžę konkrečią datą – rugsėjo 1-oji.
– Būdami Sidnėjuje galėjote pamatyti kitus nominuotus darbus. Kokios buvo nuotaikos?
– Taip, pamatėme ir bendravome su kūrėjais. Šiek tiek gal sunerimome. Mes iš esmės atsivežėme klasikinę ir painią žaidimo mechaniką, mūsų projektas toks, kurį reikia įsisavinti ir per kelias minutes su juo nesusipažinsi. Dauguma konkurentų turėjo ypač paprastas, sekundžių laikotarpyje suvokiamas aplikacijas, tad šioje vietoje gavome gerą pamoką kitiems metams.
– Ar turėjote savo favoritą tarp konkurentų?
– Taip. Prancūzų „Ecosia“.
– Kaip jiems sekėsi?
– Jie liko antri.
– Vadinasi turite uoslę, kitąmet laimėsite. Apskritai, koks pats reikšmingiausias dalykas, kurį jums davė „Imagine Cup“?
– Vieną sunku įvardinti. Patirtis, žinios. Šiaip buvo tikrai įdomu pamatyti mastus, kuriais „Microsoft“ populiarina savo produktus. Tai milžiniškas ir, ko gero, visiems dalyvaujantiems labai naudingas renginys. Džiaugiamės kelione, kompanijos darbu ir tikrai ne todėl, kad mus kažkur skraidino. Ten buvo daug jaunų žmonių, kai kurie jau iš dirbančių studijų, kai kurie iš pusrūsių, visi mes tikrai neturime daug progų susitikti ir pasidalinti patirtimi. Net jei kažkoks kontaktas įvyksta prasilenkiant kažkur, tai vis tiek labai naudinga, ypač turint galvoje kultūrinius skirtumus, kurie labai juntami, net vertinant atskiroje, žaidimų kūrimo srityje.
Jei trumpai – mes gavome viską, ko norėjome.
– Ar jūs patys tikite „Microsoft“ mobiliąja platforma?
– Sunku pasakyti. Žiūrėjome statistiką, bendravome su žmonėmis. Susidaro įspūdis, kad galbūt traukinys jau išvažiavo.
– „Windows 8“ nepadės jo pavyti? Juk „Microsoft“ turi viską, ką ir konkurentai, kai kuriais atvejais net daugiau.
– Galbūt taip. Tai sudėtinga tema, nesinori daug spėlioti. Šiaip „Microsoft“ jau kurį laiką tiek rinkodaroje, tiek su produktais bando laikytis naujų krypčių. Mums neatrodo, kad mes esame vieninteliai, kuriems šią akimirką sunku tą kryptį suvokti.
– „Imagine Cup“ baigėsi, kas laukia žaidimo?
– Visų pirma ir svarbiausia, grįždami namo mes aptarėme perspektyvas ir priėmėme griežtą sprendimą jį pabaigti. Dar liko šiek tiek darbų ir visi komandos nariai įsipareigojo juos baigti. Vadinasi ir baigsime, turime apsibrėžę konkrečią datą – rugsėjo 1-oji.
– Ar esate susidūrę su kitomis platformomis, ar ketinate į jas perkelti žaidimą?
– Šiek tiek esame knibinėję „Android“, bet šią akimirką mūsų planas labai konkretus. Užbaigti ir išleisti žaidimą „Windows“ telefonams, tuomet pažiūrėti kaip jam sekasi ir planuoti kitus žingsnius. Jei viskas gerai, bandytume perkelti žaidimą į „Unity“ ir taip jį pritaikyti kitoms sistemoms.
– Kuriant žaidimą konkursui, reikėjo uždėti jam apynasrį, kad atitiktų konkurso sąlygas. Ar komercinė versija kažkuo skirsis, ar liks ekologijos tema?
– Jei ir bus skirtumų, tai ne tokių drastiškų. Ekologijos tema griežtai įsiūta į žaidimo mechaniką, tad ji liks. Pokyčiai, jei jų bus, greičiausi bus kosmetiniai. Tiesa, dabar turime vieną pabaigą, tad aktyviai svarstome kelių pabaigų klausimą. Aktyviai ir lygiagrečiai su kitais galimais žaidimo pabaigos variantais, pavyzdžiui sukurti kilpą, su nuolat augančia sudėtingumo kreive. Faktas, kad pasaulis liks visiškai atviras, kad galėtume integruoti naujas misijas.
– Jas pardavinėsite, pats žaidimas bus nemokamas?
– Taip, greičiausiai.
– Kiek laiko prireiks įveikti žaidimą, jei bėgsiu nesustodamas, atliksiu tik siužetines misijas ir neskaitysiu užduočių aprašymų?
– Kai paskutinį kartą tai darėme, užtrukome apie pusantros valandos.
