Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Susisiekimo ministras Eligijus Masiulis apie skaitmeninę televiziją: „Susitarti su visais – misija neįmanoma“

Eligijus Masiulis
Eligijus Masiulis
Šaltinis: Savaitraštis „15min“
0
A A

Kodėl Lietuva tik dabar pereina prie skaitmeninės televizijos (TV) ir ar spėjo tam pasirengti? Kodėl šalies keliuose tiek daug provėžų, keliančių pavojų eismo dalyvių saugumui? Ką galvoti apie planus įkurti valstybinių įmonių valdymo koordinacinį centrą?

Aktualiausius klausimus, baigiantis ketverių metų kadencijai, savaitraštis „15min“ uždavė susisiekimo ministrui – 37-erių liberalų lyderiui Eligijui Masiuliui.

– Lietuva – paskutinė iš Baltijos šalių ir viena iš paskutiniųjų ES – įsiveda skaitmeninę televiziją. Techninių kliūčių tam padaryti kad ir porą metų anksčiau nebuvo. Kodėl taip susivėlinome?

– Tai lėmė keletas dalykų. Pirma – ES, nustatydama galutinį rekomendacinį terminą, įvardijo 2012-ųjų pabaigą. Sprendimą išjungti analoginę TV 2012 metų spalio 29-ąją priėmė ankstesnė Vyriausybė. Naujajai Vyriausybei atėjus ilgai diskutavome, bet vis dėlto nusprendėme palikti tą datą.

Pirmiausia bandėme susitarti su visais rinkos dalyviais, pasirašyti susitarimo paktą. Bet jų požiūriai labai išsiskyrė. Analoginės rinkos lyderiai norėjo kiek įmanoma ilgiau lyderystę išlaikyti, nes įvedus skaitmeninę TV atsiranda didesnė pasiūla ir akivaizdu, kad rinka gali kažkiek keistis.

Antra – Latvijoje skaitmeninės TV įvedimas buvo labai nesklandus ir patyrė nemažą fiasko. Lietuva pasirinko gal šiek tiek socialiai atsakingesnį modelį, skirta lėšų viešinimo kampanijai, kompensacijoms iki 100 Lt socialiai pažeidžiamam visuomenės sluoksniui.

Mūsų perėjimas ilgesnis, bet, manau, jis bus sklandesnis.

Aišku, jau identifikuojame tam tikras problemas. Pagrindinė – kai Seimas pakeitė įstatymus, suteikdamas nacionaliniam transliuotojui du skaitmeninius kanalus ir teisę pačiam operuoti. Šiandien, mūsų žiniomis, nacionalinis transliuotojas dar nėra pasiruošęs sklandžiai pereiti prie skaitmeninės TV. Skambiname pavojaus varpais ir sakome, jog per likusį laiką reikia maksimaliai viską padaryti, kad išjungimo dieną neatsitiktų taip, jog dalis Lietuvos žmonių negalės matyti LRT.

Skambiname pavojaus varpais, kad išjungimo dieną neatsitiktų taip, jog dalis Lietuvos žmonių negalės matyti LRT.

– Vasaros pradžios duomenys rodė, kad penktadalis šalies namų ūkių dar nebuvo pasiruošę  antžeminės TV signalo išjungimui. Ar yra naujesnių duomenų, kaip žmonės – ne televizijos – tam pasiruošė?

– Mūsų toks būdas, kad viską darome vos ne paskutinę dieną. Šis atvejis – ne išimtis. Taip ir planavome, kad pasirengimo bumas vyks rudenį. Vasarą žmonės mažiau televizorių žiūri, todėl manome, kad dabar labai suintensyvės priedėlių ar kitų priemonių įsigijimas. Iki spalio pabaigos 95 proc. – t. y. numatytas pasiruošusiųjų procentas – bus pasiektas.

– Grįžkime prie jūsų minėtų „rinkos dalyvių“. Ar tiesa, kad tokiam vėlam perėjimui prie skaitmeninės TV įtakos turėjo konkrečios televizijos – LNK ir TV3, –  kurios nenori prarasti didelės auditorijos dalies, kai žmonės turės galimybę žiūrėti nišines televizijas ir laidas? Taip nutiko Estijoje: perėjus prie skaitmeninės TV, trijų didžiausių TV kanalų žiūrimumas krito ketvirtadaliu.

– Aš nenoriu vardyti jokių konkrečių televizijų. Tik noriu pasakyti, kad susodinome visus iki vieno rinkos dalyvius ir tikrai norėjome, kad būtų sprendžiama civilizuotai, ir žiniasklaida pati susitartų. Nepavyko susitarti, o Susisiekimo ministerija nenorėjo palaikyti nei vienos, nei kitos pusės, todėl palikome tokią datą, kokia ir buvo paskirta.

– Tai 2012-ųjų spalio 29-oji buvo optimali data?

– Be jokios abejonės, nes jei būtume elgęsi kitaip, būtume apkaltinti, kad proteguojame kitų žiniasklaidos priemonių interesus.

– Nuo televizijos persikelkime į kitą aktualiją – Lietuvos kelius: kodėl juose tiek daug provėžų? Kitose šalyse, tarkim, Vakarų, iš dalies ir Vidurio Europoje, ir sunkiasvorių transporto priemonių daugiau pravažiuoja, ir didesniu greičiu, tačiau problemų dėl provėžų nėra arba jos minimalios.

– Pažiūrėkime į Latvijos, Lenkijos kelius. Nemanau, kad Lietuvos provėžos didesnės nei kitų valstybių. Provėžų šalyje dažniausiai atsiranda tuose keliuose, kurie buvo tiesti prieš 8–10 metų. Ten, kur intensyviausias eismas, kur yra tranzitiniai keliai. Tuo metu, matyt, dangos kietumas, jos pamatas nebuvo paskaičiuoti būsimoms apkrovoms.

Dabartiniuose visuose aukščiausios prabos keliuose keliame jau žymiai aukštesnius reikalavimus. Tai kainuoja brangiau, bet kur prieš porą trejetą metų yra nutiesti nauji keliai ar rekonstruotos atkarpos, kokybiniai parametrai yra lygiai tokie patys kaip ir Vakarų Europoje.

– Tai gal buvo pasirinkta netinkama kelio dangos technologija?

– Ne tiek technologija, kiek buvo stengiamasi pigiau padaryti ir nebuvo pakankamai aukštai pakelti kokybiniai parametrai. Be to, yra garantiniai laikotarpiai: jeigu nesibaigus garantijai atsirado provėža, rangovas iš savo pinigų turi ištaisyti tą defektą. Ankstesnėje Lietuvos automobilių kelių direkcijos praktikoje, dar iki man ateinant, retai tai buvo daroma. Dabar nustatyti labai aiškūs rangovų sutartiniai įsipareigojimai.

Pačiam tenka irgi daug važinėti – galbūt yra tų ruožų, kur seniai tiesti keliai ir tikrai reikėtų juos rekonstruoti, bet tai susiję ir su finansinėmis galimybėmis: negali iš karto sutvarkyti, nes brangiai kainuoja.

– Ar pagrindiniai provėžų kaltininkai – vilkikai?

– Be jokios abejonės, ypač vasarą, kai kelio danga įšyla, ji tampa minkštesnė. Lietuvoje yra nustatyta riba, kiek galima maksimaliai vežti, – 40 tonų. O pas mus opi viršsvorio problema.

Valstybinė kelių transporto inspekcija maksimaliai bando kontroliuoti, kad to nebūtų, bet akivaizdu, kad visų nesukontroliuosi, todėl esame nusprendę įdiegti intelektualines transporto sistemos priemones – elektronines svarstykles. Jos kitais metais bus pradėtos diegti pagrindiniuose magistraliniuose keliuose, kur yra didžiausi tranzitiniai srautai. Su per sunkiu kroviniu pravažiavusių automobilių bus fiksuojamas antsvoris ir iškart fotografuojamas numeris. Tos priemonės, mano galva, labai sumažins piktnaudžiavimą antsvoriu.

– O kokia jūsų nuomonė apie planus įkurti valstybinių įmonių valdymo koordinacinį centrą? Taip pat – apie ankstesnį Ūkio ministerijos siūlymą įsteigti kontroliuojančią bendrovę „Visuomis Holding Company“, kurios būtinumo pagrįsti taip ir nepavyko?

– Mano nuomonė tokia, kad daugelis dalykų, siūlomų ir „Visuomyje“, ir šiuolaikinės vadybos principų, yra tikrai labai geri, ir permainų valstybinių įmonių valdyme reikia. Sakykime, ateitų ekspertai iš verslo (kalbu apie standartizuotą ataskaitų teikimą, rodiklių nustatymą, veikimą ir t.t.).

Tačiau tam nebūtina visko centralizuoti. Pavyzdžiui, fiasko patyrė sprendimas per Turto banką atnaujinti valstybinį nekilnojamąjį turtą. Ir šiandien, kiek pasikalbu, biudžetinės įstaigos taip ir nesugeba atsinaujinti.

Pakankamai centralizuotoje struktūroje labai ilgas sprendimų priėmimo mechanizmas. Svarbu turinys, o ne forma, kaip tai bus daroma.

Mes savo sektoriaus įmonėms ir be tų metodikų keliame aukštus tikslus. Kalbant apie tą patį Lietuvos paštą – jau seniai esame nustatę visus šiuolaikinės įmonės kriterijus taip, kad Lietuvos pašto akcijos galėtų būti kotiruojamos biržoje. Tie dalykai turėtų būti daromi, matyt, ir su kitomis valstybinėmis įmonėmis.

– Valstybės įmones perduoti į holdingo „Visuomis“ struktūrą patarė švedų ekspertai. Taip išeina, kad nederėtų sekti švedų pavyzdžiu? O pasvarsčius – kas vienas galėtų tokį holdingą valdyti?

– Modelių yra pačių įvairiausių: yra Švedijos, yra Kanados modeliai, bet nebūtinai reikia viską aklai kopijuoti. Manau, reikia pasiimti geriausius dalykus iš Vakarų patirties ir tiesiog nustatyti vieningus valstybinių įmonių valdymo kriterijus visoms įmonėms ir reikalauti, kad kiekvienas ministras, kuris yra atsakingas už to sektoriaus įmones, vykdytų juos.

Dabartinėje sistemoje „Visuomio“ vadovas yra premjeras. Tai šiuo atveju nemanau, kad formaliai viską centralizavus kažkas iš karto pagerėtų. Esmė, kaip sakiau, yra turinys.

E.Masiulio dosjė

Gimė 1974 m. spalio 15 d. Klaipėdoje.

1999 m. Klaipėdos universitete baigė politologijos magistro studijas.

1998–2000 m. buvo Klaipėdos miesto mero patarėju.

Nuo 2000-ųjų renkamas į Seimą.

2000–2004 m. – Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto narys, Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas.

2003–2005 m. – Liberalų ir centro sąjungos narys, valdybos narys.

2006–2008 m. buvo Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio pirmininko pavaduotoju.

Nuo 2008 m. – Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio pirmininkas.

2008 m. gruodžio 10 d. paskirtas susisiekimo ministru.

Vedęs, turi dvynius Elzę ir Vilių. Žmona Ieva – Klaipėdos universiteto archeologijos doktorantė.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT