Rašytojas teigia, kad visi dėmesį blaškantys interneto komponentai išskaido mūsų dėmesį ir didina mūsų smegenų plastiškumą. „Kai tinklas absorbuoja terpę, ta terpė yra atkuriama pagal tinklo modelį. Jis papildo turinį nuorodomis, mirksinčiomis reklamomis ir kitais papuošalais, kurie apsupa [reikiamą] turinį visais kitais savo absorbuotais dalykais. Pavyzdžiui, naujas elektroninio pašto laiškas gali paskelbti apie savo atvykimą kaip tik tuo metu, kai mes peržvelgiame naujausias laikraščio tinklalapio antraštes. Rezultatas – išsklaidytas dėmesys ir dingęs susitelkimas“, – rašo N.Carras.
„Pastaruosius keletą metų jaučiau nemalonų jausmą, kad kažkas manipuliuoja mano smegenimis, perdarinėdamas neuronų jungtis, perprogramuodamas atmintį. Mano protas nesiruošia kažkur iškeliauti, tačiau jis keičiasi. Aš nebegalvoju taip, kaip galvodavau anksčiau. Labiausiai tai jaučiu skaitydamas. Pasinerti į knygą arba didesnės apimties straipsnį anksčiau būdavo lengva. Mano sąmonė greitai pagaudavo faktų dėstymo principą ir argumentų seką, tad praleisdavau ištisas valandas vartydamas ilgas prozos atkarpas. Dabar tai retai pasitaiko. Dabar mano dėmesys dažnai pradeda plaukioti vos po dviejų ar trijų puslapių. Pradedu nebenusėdėti vietoje, pametu mintį ir pradedu ieškoti kitokių užsiėmimų. Jaučiuosi taip, tarsi prievarta verčiu savo smegenis grįžti teksto link. Nuodugnus skaitymas, kuris anksčiau buvo visiškai natūralus, man tapo kančia“, – rašo autorius.
„Manau, žinau, kas vyksta. Daugiau nei dešimtmetį itin daug laiko praleidžiu žiniatinklyje ieškodamas, naršydamas ir kartais pats papildydamas didžiąsias interneto duomenų bazes. Žiniatinklį man, kaip rašytojui, atsiuntė Dievas. Tyrimai, kuriems anksčiau reikėdavo praleisti dienų dienas bibliotekose ir skaityklose, dabar įvykdomi per kelias minutes. Keletas „Google“ užklausų, keletas greitų spustelėjimų ant nuorodų ir aš randu reikiamą faktą ar citatą. Net tada, kai nedirbu, pasineriu į žiniatinklio informacijos džiungles, skaitau ir rašau elektroninius laiškus, skenuoju antraštes ir tinklaraščių įrašus, žiūriu vaizdo medžiagą ir klausau „podkastus“ ar tiesiog klaidžioju nuo nuorodos prie nuorodos“, – toliau argumentuoja rašytojas. Pastaruosius keletą metų jaučiau nemalonų jausmą, jog kažkas manipuliuoja mano smegenimis, perdarinėdamas neuronų jungtis, perprogramuodamas atmintį.
„Man, kaip ir kitiems, tinklas tavo universalia terpe, laidininku didžiajai daliai informacijos, kuri pro mano akis ir ausis patenka į mano protą. Toks spartus priėjimas prie neįtikėtinai turtingos informacijos saugyklos turi daug pranašumų, jie yra plačiai ištyrinėti ir gausiai išgirti. „Idealus silicio atminties gebėjimas atkurti joje saugomą informaciją gali būti didžiulė mąstymo paspirtis“, – rašė portalo „Wired“ redaktorius Clive'as Thompsonas. Tačiau tokia paspirtis turi savo kainą. Dar septintajame dešimtmetyje informacinių terpių ypatumus analizavęs teoretikas Marshallas McLuhanas pabrėžė, kad medija nėra tiesiog pasyvūs informacijos kanalai. Jie tiekia žaliavą mintims, tačiau jie taip pat formuoja patį mąstymo procesą. Ir panašu, kad tinklas mažina mano gebėjimą susikaupti ir apmąstyti. Mano sąmonė dabar laukia tokios informacijos, kokią ją pateikia tinklas: greitai judančių fragmentų srauto. Anksčiau aš buvau naras, nardantis žodžių jūroje. Dabar prazvimbiu per paviršių tarsi sportininkas su vandens slidėmis.“
„Aš nesu vienintelis. Kai savo skaitymo problemas paminiu draugams ir pažįstamiems, mėgstantiems skaityti, dauguma jų sako patiriantys panašių dalykų. Kuo daugiau jie naudojasi internetu, tuo daugiau turi kovoti siekdami išlaikyti dėmesį ties tekstu. Kai kurie mano sekami blogeriai taip pat pradėjo minėti šį reiškinį. Apie internetinę žiniasklaidą rašantis Scottas Karpas neseniai prisipažino apskritai nustojęs skaityti knygas. „Koledže studijavau literatūrą ir tiesiog valgiau knygas. Kas atsitiko? O jei aš skaitau vien tik internete ne dėl to, kad pakito mano skaitymo įpročiai, o dėl to, kad pasikeitė tai, kaip galvoju?“ – spekuliuoja jis.
Šios mintys tarp technologinės pakraipos tinklaraštininkų sukėlė ištisą audrą su milijonais nuomonių. Savaime suprantama, N.Carro tezė sukėlė nepasitenkinimą tų asmenų, kurie manė, kad jis gerokai nuvertina žmogaus smegenų pajėgumą. Įdomu, kad N.Carras mano, jog norint padidinti gebėjimą susikaupti, tokie įrankiai kaip „Google“ turėtų būti sudėtingesni naudoti. Tokia teorija tiesiogiai prieštarauja programinės įrangos kūrėjams, kurie stengiasi savo programas padaryti kuo paprastesnes.
Rašytojo komentarai pasirodė netrukus po to, kai „Google“ startavo su savo nauja paslauga „Google Instant“, kuri pateikia paieškos rezultatus dar prieš baigiant rašyti pačią užklausą. „Daugeliu aspektų aš žaviuosi „Google“, tačiau manau, kad jų siauras požiūris į tai, kaip mes turėtume naudoti savo protą, – sako jis. – Jų požiūris sueina į tai, kad viskas priklauso nuo to, kaip efektyviai galite rasti reikiamą informacijos fragmentą – ir tada pereiti prie kito.“
N.Carras priduria, kad analogiška situacija stebima palydovinės navigacijos sistemų srityje – žmonės pradeda lengvai pamiršti kelius, kuriais jiems yra tekę važinėti. Jis mano, kad GPS įranga susilpnina erdvės vaizdus saugančios atminties pajėgumą.
Galiausiai į šiuos debatus įsitraukė ir „Google“. Kompanijos atstovas spaudai pareiškė: „Internetinė paieška dabar yra tapusi fundamentalia žmogaus gyvenimo dalimi. Interneto naudotojai nori rasti atsakymus į savo klausimus ir šiuos atsakymus jie nori gauti šviesos greičiu. Kuo greičiau žmonės randa ieškomą informaciją, tuo daugiau laiko gali skirti tam, kas iš tiesų svarbu: mintims, idėjoms ir sprendimams. Turėdami tai omenyje, mes toliau stengsimės palengvinti vartotojams gyvenimą, nuolat diegdami inovacijas, spartindami paiešką ir pateikdami vartotojams jų paieškas labiausiai atitinkančius rezultatus.“ Internetinė paieška dabar yra tapusi fundamentalia žmogaus gyvenimo dalimi. Interneto naudotojai nori rasti atsakymus į savo klausimus ir šiuos atsakymus jie nori gauti šviesos greičiu.
„Google“ atstovų pasiūlyta išvada rėmėsi atskiro organizacijos analitinių tyrimų padalinio „User Experience Team“ atlikta studija: nei N.Carras, nei jo kritikai nėra teisūs. Išvados apibendrinimas – žmogaus smegenys nėra plastiškos ir kvailos, kaip N.Carras „nori mus įtikinti“, tačiau jos nėra itin elastingos ir universalios, kaip teigia kai kurie labai stambūs ego, save vertinantys pernelyg rimtai ir norintys likusius tuo įtikinti. Iš esmės „Google“ verdiktas toks, kad žmonės internetinę paiešką atlieka pasitelkdami pasąmonę, t. y. sąmonė šiame procese tiesiogiai nedalyvauja.
Tačiau, kaip pabrėžia N.Carras, mes vis dar laukiame ilgalaikių neurologinių ir psichologinių studijų, kurių rezultatai leistų plačiau paaiškinti, kaip naudojimasis internetu keičia pažintinius gebėjimus. Neseniai publikuota studija, skirta tirti mokslinės veiklos pasinaudojant internetu ypatumus, kurią atliko Londono universitetinio koledžo specialistai, parodė, kad mes galime gyventi tuo laikotarpiu, kai žmonija patiria esminių skaitymo ir mąstymo proceso pokyčių.
Penkerius metus trukusiame tyrime specialistai analizavo kompiuteriuose saugomus dviejų populiarių mokslininkams skirtų portalų vartotojų veiksmus dokumentuojančius failus (log failus). Viena svetainė priklauso „British Library“ bibliotekai, kita – Didžiosios Britanijos švietimo konsorciumui, tiekiančiam prieigą prie žurnalų straipsnių, e.knygų ir kitų rašytinės informacijos šaltinių. Jie nustatė, kad svetainėmis besinaudoję žmonės demonstravo „slydimą paviršiumi primenančius veiksmus“, t. y. šokinėjo nuo vieno šaltinio prie kito, retai grįždami prie jau aplankyto šaltinio. Jie paprastai skaitydavo ne daugiau kaip vieną ar du vienos knygos ar straipsnio puslapius, o paskui pereidavo prie kitos svetainės. Kartais jie išsaugodavo didesnius straipsnius, tačiau nėra jokių įrodymų, kad jie kada nors prie jų grįžo ir perskaitė nuo pradžios iki pabaigos.
Tyrimo autoriai rašo: „Akivaizdu, kad interneto vartotojai neskaito tradiciniu principu; išties egzistuoja požymių, rodančių, jog formuojasi naujos skaitymo formos, kai vartotojai greitai horizontalia kryptimi naršo per antraštes, turinio puslapius ir santraukas, ieškodami greitų laimėjimų. Nejučia susidaro įspūdis, jog jie internetu naudojasi siekdami išvengti tradicinio skaitymo.“
Žmogaus smegenys, N.Carro nuomone, yra neribotai plastiškos. Žmonės kadaise manė, kad mūsų protinis tinklas – tankios jungtys, susidariusios tarp maždaug 100 milijardų mūsų smegenyse esančių neuronų – nusistovėjo mums pasiekus brandos amžių. Tačiau smegenis tiriantys mokslininkai yra nustatę, jog taip nėra. George'o Masono universitete dirbantis neurologijos profesorius Jamesas Oldsas teigia, kad net suaugusiųjų protas „yra labai plastiškas“. Nervų ląstelės nuolat nutraukia senąsias jungtis ir formuoja naujas. „Smegenys turi gebėjimą operatyviai perprogramuoti save, pakeisdamos savo funkcionavimo ypatumus“, – įsitikinęs J.Oldsas.
„Internetas gali padaryti itin toli siekiantį poveikį mūsų pažintiniams gebėjimams“, rašo N.Carras. Dar 1936 metais publikuotame straipsnyje Didžiosios Britanijos matematikas Alanas Turingas įrodė, jog skaitmeninį kompiuterį, kuris tuo metu egzistavo tik kaip teorinė mašina, būtų galima užprogramuoti bet kokio kito informaciją apdorojančio įtaiso funkcijai atlikti. „Šiandien mes regime kaip tik tai. Internetas, neišmatuojamai galinga skaičiavimo sistema, absorbuoja daugumą kitų mūsų sukurtų intelektualiųjų technologijų. Jis tampa mūsų žemėlapiu ir laikrodžiu, mūsų spaustuve ir užrašų knygute, mūsų skaičiavimo mašinėle ir telefonu, mūsų radiju ir televizija“, – teigia rašytojas.
Interneto įtaka neapsiriboja kompiuterio ekrano rėmeliu. Žmonių protui vis labiau įsitraukiant į internetinės terpės veiklą, tradicinės informavimo priemonės turi adaptuotis prie naujų auditorijos lūkesčių. Televizijos programose atsiranda bėgančio teksto eilutės ir iššokančios reklamos, o žurnalai ir laikraščiai trumpina savo straipsnius, pradeda naudoti sumažintas santraukas, o puslapius užpildo lengvai skaitomais informaciniais laukais. Dar niekada komunikacinės sistemos mūsų gyvenime nevaidino tiek daug svarbių vaidmenų ir nedarė tokios plačios įtakos mūsų mintims, kaip kad šiandien tai daro internetas.
Šių metų kovo mėnesį „The New York Times“ nusprendė skirti savo antrąjį ir trečiąjį kiekvieno numerio puslapius straipsnių santraukoms. Laikraščio dizaino direktorius Tomas Bodkinas paaiškino, kad tai yra „sparčiosios nuorodos“ (angl. shortcut), pagal kurias skaitytojai gali greitai paragauti dienos naujienų ir išvengti „ne tokio efektyvaus“ informacijos įgijimo būdo – vartyti puslapius ir skaityti visus straipsnius. Senoji žiniasklaida neturi kito būdo – jai tenka žaisti pagal naujosios žiniasklaidos taisykles.
Dar niekada komunikacinės sistemos mūsų gyvenime nevaidino tiek daug svarbių vaidmenų ir nedarė tokios plačios įtakos mūsų mintims, kaip kad šiandien tai daro internetas. „Iš viso to, kas buvo rašyta apie tinklą, niekas rimčiau nesidomėjo, kaip jis mus perprogramuoja. Žiniatinklio intelektinė etika – skurdžiai ištyrinėtas klausimas. „Google“ – tai kompanija, kurios pagrindas yra mokslas ir matavimai, – sako vienas kompanijos vadovų Ericas Schmidtas. – Ji siekia susisteminti viską, ką daro.“ Remiantis terabaitais vartotojų elgseną apibūdinančių duomenų, surinktų per jos paieškos variklį ir kitas svetaines, kompanija kasdien atlieka tūkstančius eksperimentų, rašo „Harvard Business Review“, o vėliau šie rezultatai naudojami algoritmams tobulinti, kurie vis labiau kontroliuoja tai, kaip žmonės randa informaciją, ir iš jos išgauna konkrečią reikšmę.
„Google“ yra paskelbusi, kad jos misija yra „susisteminti pasaulio informaciją ir padaryti ją visuotinai prieinamą ir naudingą“. Ji siekia sukurti „idealų paieškos variklį“, kurį ji apibrėžia kaip kažką, kas „tiksliai supranta, ką jūs turite omenyje, ir atiduoda jums tiksliai tai, ko norite“. Kompanijos požiūriu, informacija yra savotiškas produktas, vartotojiškas išteklius, kurį galima išgauti ir apdoroti pasitelkus „pramoninius“ principus. Kuo daugiau informacijos fragmentų mes galime pasiekti ir kuo greičiau mes galime išgauti jų esmę, tuo produktyvesni mes tampame kaip mąstytojai. Ar išties yra taip, parodys laikas.
