Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Atminties spragos: kaip technologijos perima proto funkcijas

Smegenys
„Fotolia“ nuotr. / Smegenys
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

Kasdien vis įvairesnėse srityse proto funkcijas perduodame internetui. Tačiau kokia to kaina? Mūsų išmanieji telefonai tampa vis išmanesni, tad nesunku pasiduoti pagundai ir teigti, kad mes patys – kvailėjame. Tačiau tai netiesa, mano „The Spectator“ redaktorė Lara Prendergast.

Mūsų smegenys nesitraukia; jos tiesiog prisitaiko. Dėl technologijų pažangos poreikį žinoti pakeitė gebėjimas rasti reikalingą informaciją. Jaunesni žmonės, ypač tie, kurie nežino, kas yra gyvenimas be interneto, naujoje aplinkoje jaučiasi geriausiai.

Kone kiekvienoje srityje vis mažiau svarbu pačiam turėti profesinių žinių. Net tokiose konkurencingose srityse kaip medicina, politika ar teisė reikiamą informaciją galima gauti taip sparčiai, kad specialistai pasikliauna technologijomis ne mažiau nei visi kiti. Kai kurie gydytojai atvirai prisipažįsta pacientų nurodomų simptomų ieškantys „Google“ paieškoje. Teisininkams nebereikia žinoti visų civilinės teisės subtilybių. Bent jau ne atmintinai.

Kokią įtaką visa tai turi švietimo sistemai? Universiteto baigiamieji, per kuriuos studentai remiasi vien atmintimi, jau atrodo kaip atgyvena. Anksčiau tai buvo tobulas būdas įgyti tai, ko reikia gyvenimui: išmoksti dalyką, atmintyje išsaugai informaciją ir ja vėliau naudojiesi savo karjeroje. Tačiau kai bet kurį faktą gali rasti spustelėjęs kompiuterio pele, kokia ilgo mokymosi proceso prasmė?

Kai kurie iš mūsų bent jau prisimena, kaip viskas būdavo tada, kai reikėdavo įsiminti kokį nors faktą. Galėdavai tuo didžiuotis. Tai būdavo maloni ir džiaugsminga akimirka, tam tikras laimėjimas. Dabar – viskas kitaip. Kas informaciją ras pirmas? Kas greičiausiai rašo žinutes telefonu? Apmąstymų malonumą pakeitė žodžių ir vaizdų lavina socialiniuose tinkluose ir naujienų programėlėse.

Dažnai netgi apsieinama be kalbos; siekdami taupyti laiką, vis dažniau bendraujame vaizdais. Pamirškite tūkstantį žodžių – tiesiog nusiųskite šypsenėlę ar kitą ideogramą. Arba, pasinaudodami programėle „Snatpchat“, – nuotrauką, kuri susinaikins po kelių sekundžių.

Neurologai kalba apie smegenų plastiškumą – gebėjimą prisitaikyti pagal tai, kurie neuronų takai yra naudojami dažniausiai; naujausiais duomenimis, mūsų smegenys sėkmingai prisitaiko prie spartėjančio šiuolaikinio pasaulio tempo. Būtų senamadiška manyti, kad tokie pokyčiai yra kuo nors žalingi – svarstymų, kad technologijos žlugdo mūsų gebėjimą galvoti ir bendrauti, atsirado kartu su pirmosiomis technologijomis. Žmonės kaltino telegrafą, esą jis riboja šnekamąją kalbą. Manyta, kad radijas – pavojinga tuštybė, o nuo televizijos atrofuojasi smegenys. Tačiau, nepaisant visų kliūčių, žmonija tapo tik dar išradingesnė, kol galiausiai sukūrėme internetą – priemonę, kuri leidžia būti protingiems nesinaudojant intelektu.

Scanpix nuotr./Naujasis „Google“ logotipas
Scanpix nuotr./Naujasis „Google“ logotipas

Jei mūsų smegenys prisitaiko prie naujosios skaitmeninės aplinkos, galbūt turėtume džiaugtis savo neišsenkamomis kūrybinėmis galiomis. O gal iš tiesų atmintį galime nukelti į antrą planą ir sutelkti dėmesį į faktų ir skaičių paiešką, remdamiesi tik trumpalaike atmintimi? Norint informaciją iš tiesų gerai įsiminti, reikia laiko ir koncentracijos. O šiame momentinių pranešimų ir nenutrūkstamo informacijos srauto pasaulyje karaliauja greitis. Kam įsiminti dešimtis dalykų, kai telefonu vos per kelias sekundes galite sužinoti apie bet ką?

Atsakymas yra tas, kad smegenis būtina lavinti, antraip jos praras gebėjimą tinkamai funkcionuoti. Vis geriau sugebame žongliruoti idėjomis, nors kartu mūsų atmintis negerėja. Atlikus „Google“ poveikio mokslinį tyrimą paaiškėjo, kad žmonės nesivargina apsikrauti informacija, jei mano, kad ją gali rasti internete. Kaip atskleidė tyrimas, žmonės vis dažniau yra linkę įsiminti, kur informacija saugoma, o ne pačią informaciją.

Dažnai netgi apsieinama be kalbos; siekdami taupyti laiką, vis dažniau bendraujame vaizdais.

Technologijų entuziastai džiūgauja, kad kompiuteriai tampa neatsiejama žmogiškosios patirties dalimi. Didžioji jų svajonė yra ta, kad visi ilgainiui tapsime hibridais – pusiau žmonėmis, pusiau kompiuteriais. Šis procesas jau įsibėgėja, atsižvelgiant į tai, kad mums siūloma vis daugiau dėvimos elektronikos, tokios kaip „Apple“ laikrodžiai, išmaniosios apyrankės ir t.t. Tačiau, jei prarasime dalį savo žmogiškumo, mūsų gyvenimas taip pat ko nors neteks. Šiuolaikinių jaunų žmonių dvasios ramybė jau priklauso nuo technologijų. Kai išsikrauna telefonų baterijos, pajuntame didelį nerimą, ir ne dėl to, kad labai svarbu perskaityti gautas elektroninio pašto žinutes, bet greičiau dėl to, kad mūsų išmanieji prietaisai tapo mūsų tapatybės dalimi.

O kur dar debesija – atskira atminties saugykla, kurioje siūloma saugoti mūsų informaciją. Galima įsivaizduoti, kad tie debesys tvyro kažkur virš Kalifornijos. Ir juose saugoti visą savo informaciją gali tapti labai brangiu įpročiu. O vien mintis, kad galima prarasti visą tą informaciją, kelia siaubą. Tarkime, kad visi tie debesys dingsta. Pavyzdžiui, elektromagnetinis impulsas staiga ištrina visus kietuosius diskus, visų bankų sąskaitų duomenis, visas šeimynines nuotraukas. Kas nutiktų tada?

Istorijoje gausu pavyzdžių, kaip žinios buvo visiškai sunaikintos arba negrįžtamai sugadintos. Išsami informacija apie romėnų kanalizacijos sistemą buvo prarasta viduramžiais; derėtų neužmiršti ir Aleksandrijos didžiosios bibliotekos – vienos didžiausių Antikos pasaulio žinių saugyklų – sunaikinimo istorijos. Paprastai darome prielaidą, kad internete niekas neprarandama, tačiau tai nėra tiesa. Kaip atskleidė 2012 m. atliktas kompiuterijos tyrimas, beveik trečdalis informacijos, kuria buvo dalijamasi Egipto socialiniuose tinkluose per „Arabų pavasario“ įvykius, jau ištrinta.

Tačiau dar aktualesnė yra skaitmeninės amnezijos problema. Filosofas Johnas Locke'as manė, kad atmintis ir savivoka yra tarpusavyje susiję dalykai, nes asmens tapatybė yra pagrįsta sąmone. Ir tai yra tiesa. Kai senatvėje sušlubuoja atmintis, mes manome, kad prarandame dalį savo tapatybės. Būtent dėl to Alzheimerio liga yra tokia negailestinga. Gali būti, kad atmintis daug labiau susijusi su dvasia, nei esame pasirengę pripažinti. Naudodamiesi proto galiomis, suteikiame peno ir tam, kas yra kitapus materialiosios gyvenimo pusės. O kai atmintį pradedame saugoti kokiame nors prietaise, tarsi prarandame dalį savęs.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT