Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Birutė Galdikas: baltiškas kraujas, Borneo džiunglėse saugantis „miško žmones“

Birutė Galdikas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Birutė Galdikas
Šaltinis: Technologijos.lt
1
Skaitysiu vėliau
A A

Ar Lie­tu­va ga­li pa­si­gir­ti įžy­­miais, daug moks­lo ir ša­lies la­bui nu­vei­ku­siais moks­li­nin­kais? Ži­no­ma! Ir tai ne tik, pa­vyz­džiui, ne­se­niai No­be­lio pre­mi­jos ra­da­re pel­ny­tai at­si­dū­ręs prof. Virginijus Šikšnys. Gar­sių ir sa­vo dar­bui atsidavusių lie­tu­vių moks­li­nin­kų yra – ir vi­sais lai­kais bu­vo – ir dau­giau, o Lie­tu­vą jie kar­tais gar­si­na to­liau, nei ga­li­me įsi­vaiz­duo­ti.

Technologijos.lt tęsia straipsnių ciklą apie daug moks­lo ir ša­lies la­bui nu­vei­ku­sius moks­li­nin­kus.

Baltiška kilmė ir lietuviškos girios, pastūmėjusios tyrimų egzotiškoje šalyje link

Birutė Marija Filomena Galdikas gimė 1946 m. Vokietijoje, tačiau šeima netrukus pasitraukė į Kanadą, tad užaugo ten. Bet nors oficialiai ir laikoma kanadiete, B.Galdiko tėvai – tikrų tikriausi lietuviai, o ir ji pati savo kilmę aistringai sieja su Lietuva, baltų tauta ir neįžengiamomis senovės Lietuvos giriomis. Šios, jos pačios teigimu, ko gero, buvo vienas iš faktorių, paskatinusių jau ankstyvoje jaunystėje imtis nepaprastos, visą gyvenimą truksiančios misijos Indonezijos atogrąžų miškuose.

Birutė Marija Filomena Galdikas gimė 1946 m. Vokietijoje, tačiau šeima netrukus pasitraukė į Kanadą, tad užaugo ten.

B.Galdikas dabar visame pasaulyje yra žinoma kaip viena įtakingiausių orangutanų tyrinėtojų, o kolegų bei studentų yra vertinama už nepaprastą talentą bendraujant ir prisijaukinant šiuos artimus žmonių giminaičius. Tačiau kelias svajonės link, siekiant studijuoti bei rūpintis orangutanų išlikimu jų natūralioje aplinkoje, buvo vingiuotas bei pilnas lemtingų, nors ir iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje nesusijusių detalių.

O iš kur kilo ši, tuo metu daug kam beprotiškai atrodanti svajonė – beveik vienai keliauti ir tyrinėti iki tol laukinėje gamtoje neištirtų žmogbeždžionių? Pasak B.Galdikas, prie to prisidėjo ir tie patys, „įgimtieji“ Lietuvos miškai, bei tuo pat metu į juos panaši ir besiskirianti Kanados gamta.

Neringos Skrudupaitės nuotr./Apsilankymo Aukštaitijos nacionaliniame parke akimirka
Neringos Skrudupaitės nuotr./Apsilankymo Aukštaitijos nacionaliniame parke akimirka

Savo prisiminimų knygoje, „Rojaus atspindžiai“ (angl., Reflections of Eden), kuri 2011 m. buvo išleista ir lietuvių kalba, B.Galdikas rašo:

„Aš gimiau tyrinėti orangutanus. Mano kultūrinis požiūris ir perspektyva kilo iš didžiųjų šiaurės miškų mano protėvių krašte, Lietuvoje, ir mano pačios krašte, Kanadoje. (...) Nors šiuos miškus skiria dideli atstumai, jaučiu, jog buvo neišvengiama, kad aš, baltė, pajusčiau bendrumą, artimumą, giminystę su šiais „miškų žmonėmis“ – orangutanais.“

Pasak B.Galdikas, įgimtasis baltiškasis ryšys su gamta, anksti diegiamas jos tėvų per šeimos savaitgalio iškylas, buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl dar vaikystėje ji pradėjo domėtis gamta, bei tapo „nieko gero nežadančia knygų graužike ir gamtos mylėtoja“. O pirmą kartą apsilankiusi bibliotekoje iš ten parsinešė ne ką kitą, o knygą apie išdykėlį beždžioniuką Džordžą.

Kantrumas, atkaklumas, užsispyrimas

Vis dėlto didieji proveržiai antropologijos srityje dar tik laukė. Nenuostabu, jog besiekdama savųjų tikslų, B.Galdikas ne kartą pasitarnavo ir jos pačios vadinamieji „baltiškieji“ bruožai: užsispyrimas, atkaklumas bei ištvermė.

„Vaikystėje gal dvejus metus lankiau baleto pamokas“, – paklausta apie tai, kas padėjo siekti užsibrėžto tikslo, nepaisant sunkumų, technologijoms.lt atsakė B.Galdikas. „Mano baleto mokytoja buvo sena rusė balerina, kuri kartais dar pasirodydavo scenoje. (...) Paprašiau mokytojos įrašo į mano prisiminimų knygelę. Ji parašė: „Kantrumas, atkaklumas ir užsispyrimas tau padės pasiekti tikslo, ir taip puikiai įgyvendinsi viską, ką pradėjai.“ Aš visada buvau kantri, visada buvau atkakli, ir visada – užsispyrusi.“

Neringos Skrudupaitės nuotr./Apsilankymo Aukštaitijos nacionaliniame parke akimirka
Neringos Skrudupaitės nuotr./Apsilankymo Aukštaitijos nacionaliniame parke akimirka

Iš tiesų, gija po gijos narpliojant šios žymios mokslininkės kelią Indonezijos miškų, o ten – antropologijos mokslo ir orangutanų išsaugojimo proveržių link, šios B.Galdikas savybės darosi akivaizdžios.

Savo darbus Indonezijoje B.Galdikas pradėjo dar 1971-aisiais, ir ten darbuojasi iki šiol, taigi jau 45 metus jos vykdomi orangutanų tyrinėjimai, vieni ilgiausių kada nors atliktų tęstinių žinduolių tyrinėjimų, jau spėjo tapti gyva legenda. Tačiau kelio pradžia buvo sunki.

Studijų Kalifornijos universitete, Los Andžele, metais B.Galdikas labai domėjosi antropologija, o žurnale išvydusi „raudonosios beždžionės“ – orangutano – nuotrauką, šių gyvūnų buvo tarytum pavergta. Netrukus pasiryžusi vienaip ar kitaip išvykti į Borneo salą, kur laisvėje dar gyveno orangutanai, B.Galdikas pradėjo siuntinėti laiškus įvairioms institucijoms, valdininkams bei profesoriams, ieškodama bet kokio būdo atvykti tyrinėti šiuos mažai suprastus gyvūnus.

Turėjau laukti trejus metus, kol Indonezijos vyriausybė išdavė man leidimą studijuoti orangutanus.

Tačiau lemtingu postūmiu tapo susitikimas su Louisu Leakey – žinomu antropologu, po kurio „sparnu“ tada jau buvo dvi primatologijos horizontus plečiančios mokslininkės – Jane Goodall, studijavusi šimpanzes, ir Dian Fossey, studijavusi kalnų gorilas. Nebuvo tik kam studijuoti paslaptinguosius orangutanus.

B.Galdikas kaipmat pasirinko L.Leakey, o šis – ją, kaip savo „įpėdinę“ orangutanams studijuoti, nors šio sprendimo iškart ir neišdavė. Netrukus L. Leakey pradėjo ieškoti finansavimo ir siekti leidimų B.Galdikas tyrimams, o B.Galdikas su vyru – mintyse krautis daiktus taip ilgai lauktai kelionei į Aziją. Tačiau laukti teko dar ilgai:

„Buvau kantri, – dabar sako B.Galdikas. – Turėjau laukti trejus metus, kol Indonezijos vyriausybė išdavė man leidimą studijuoti orangutanus.“

Vis dėlto, savo prisiminimuose B.Galdikas atskleidžia, jog tai buvo itin sunkūs laukimo metai: „Keista nežinomybės gaubiama nerealybė, tarsi jau būtum Pietryčių Azijos atogrąžų miškuose, bet dar ne.“

Minimaliomis lėšomis įkurta tyrimų stotis bei nuolat tykantys džiunglių pavojai

Pagaliau gavusi leidimą atlikti tyrimus Indonezijoje, bei pirmąsias darbų finansavimo dotacijas, B.Galdikas leidosi į savo gyvenimo kelionę. Tuomet B.Galdikas jau buvo tyliai apsisprendusi: grįžti atgal ji neketino.

Vis dėlto, fondų skirtų bei savo turimų lėšų pakako tik labai kuklioms gyvenimo sąlygoms. Pirmąja B.Galdikas tyrimų stotimi Borneo saloje tapo maža lūšnelė medžių žievių sienomis ir palmių žievių stogu. Šiai stovyklą B.Galdikas iš karto davė „Leakey“ vardą. Leakey stovykla (angl. Camp Leakey) gyvuoja ligi šiol. Čia vis dar vykdomi B.Galdikas ir jos pirmojo vyro Rodo Brindamouro įsteigto Tarptautinio orangutanų fondo tyrimai bei veikia iš nelaisvės grąžintų orangutanų reabilitacijos programa.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Birutė Galdikas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Birutė Galdikas

Tačiau pačioje pradžioje B.Galdikas su vyru, bei keliais pagalbininkais teko gyventi išties apgailėtinomis sąlygomis. Žinoma, jog tuo metu Borneo džiunglėse, ir dar apleistoje miško lūšnelėje, nebuvo jokių patogumų.

Reikėjo pasitenkinti ir skurdžiomis maisto atsargomis, dažniausiai ryžiais su sardinėmis bei saldinta arbata. O netrukus savo maistu ir lova B.Galdikas jau dalinosi ir su augančia orangutanų „šeima“ – iš nelaisvės atgautais našlaičiais orangutanukais, kuriems ji dažnai visokeriopai atstodavo mamą.

Pavojai džiunglėse taip pat tykojo už kiekvieno kampo. Pelkėtose vietovėse buvo daugybė negailestingų siurbėlių, maliariją nešiojančių uodų, net kambaryje ant grindų besirangančių gyvačių. Žaizdos drėgname ore kaipmat supūliuodavo, atsisėdus ant rąsto, deginantis skystis nudegindavo odą, krėsdavo nepaaiškinama karštinė. Tačiau B.Galdikas tai niekada nesustabdė. Aptikusi orangutanus, ji juos sekdavo „serganti ar sveika“, klampodama per siurbėlių pilnas pelkes, iškęsdama atogrąžų lietų, nuovargį ir skausmą.

„Man pasisekė, jog visada buvau fiziškai sveika“, – po tiek metų, pragyventų džiunglėse, pasakoja B.Galdikas.

Asmeninio archyvo nuotr./Birutė M.F. Galdikas
Asmeninio archyvo nuotr./Birutė M.F. Galdikas

„Sergu dažnai, tačiau visuomet pasveikstu, nesvarbu ar tai būtų cholera, ar vidurių šiltinė, ar Dengės karštligė.“

Įvairiems negalavimams gydyti teko nuolat naudoti antibiotikų turintį kremą, tabletes ar injekcijas, vartoti tabletes nuo maliarijos, ir t.t. Kaip savo prisiminimuose rašo B.Galdikas, atogrąžose jie neturėjo „prabangos atsisakyti šiuolaikinės medicinos“, kaip tą daryti, pvz., paniškai vengti antibiotikų, jau buvo įpratę Šiaurės Amerikos gyventojai.

Nepaprasti santykiai su „miško žmogumi“

Mokydamasi iš kolegės ir patarėjos J.Goodall, B.Galdikas nuo pat savo tyrimų pradžios buvo užsibrėžusi tyrinėti individualias orangutanų istorijas. Dienų dienas ji sekdavo vieną ar kelis kartu keliaujančius orangutanus, stebėdama jų elgesį, socialinius tarpusavio santykius; stebimiems individams duodavo vardus ir atpažindavo juos pagal skiriamuosius bruožus.

Tačiau skaudino individų netektys, pametus sekamą orangutaną ar jam nugaišus, reikėdavo pradėti viską iš naujo, o svarbiausia – norėjosi rasti būdų jiems padėti.

Tuo tarpu patys „miško žmonės“ – orang hutan, taip praminti vietine malajiečių kalba – mokslininkės smalsumo ir noro padėti toli gražu netroško. Laukiniai orangutanai dienų dienomis bandydavo jos atsikratyti, mėtydami šakas ir rodydami kitus ženklus, jog ji nepageidaujama. Viena orangutanė netgi turėjo planą tyrėją užspausti į kampą ir nužudyti, bet galiausiai nepajėgė išversti tam nusižiūrėto sauso medžio. Panašūs pavojai stebint orangutanus tykojo nuolat.

VDU nuotr./Birutė Galdikas
VDU nuotr./Birutė Galdikas

Tačiau vienas didžiausių B.Galdikas pasiekimų – gebėjimas galiausiai užmegzti tokį ryšį su orangutanais, kurio niekas iki tol užmegzti nesugebėjo. Visų pirma, prisijaukinant laukinius orangutanus tiek, kad jie arti prisileistų stebėtoją. Visų antra, užmegzti ilgalaikius „šeimyninius“ ryšius su išgelbėtais našlaičiais. Šių ryšių kūrimas trukdavo daugybę metų – iš pažiūros vieniši orangutanai socialinius santykius mezga itin savotišku būdu. Taigi, tam reikėjo be galo daug laiko ir, pačios mokslininkės žodžiais tariant, atkaklumo.

Moksliniai tyrimai, susipynę su orangutanų ir jų buveinių išsaugojimo misija. Nors ne vieno mokslininko ir gamtininko kritikuota dėl „neteisingos“ orangutanų tyrinėjimo ir reabilitacijos praktikos, B.Galdikas nenustojo laikytis nuomonės, jog individualios istorijos yra tiek pat svarbios, kiek ir žinios, gautos populiacijos ar ekosistemos lygmeniu. Vien jau laikas, praleistas sekant ir smulkiai aprašinėjant individualių orangutanų gyvenimus, daro šiuos tyrimus itin išskirtiniais.

Tiek individualių orangutanų, tiek rūšies išsaugojimas greitai tapo mokslininkės prioritetu, tam dažnai paaukojant ne tik savo laiką ir komfortą, bet ir paskutinius švarius drabužius ar maisto kąsnį, bei santykius su artimais žmonėmis.

Nenuostabu ir tai, jog B.Galdikas „idealizmas ir atsidavimas vienam tikslui „tik“ dėl gyvūnų rūšies“ buvo nesuprantamas vietiniams gyventojams, o orangutanų laikytojus nelaisvėje (dažniausiai jaunėliai būdavo laikomi narvuose kaip „naminiai gyvūnai“) ir nelegalius miško kirtėjus buvo itin sunku perkalbėti.

Vis dėlto, tiek individualių orangutanų, tiek rūšies išsaugojimas greitai tapo mokslininkės prioritetu, tam dažnai paaukojant ne tik savo laiką ir komfortą, bet ir paskutinius švarius drabužius ar maisto kąsnį, bei santykius su artimais žmonėmis:

„Jei laukiniam orangutanui reikia pagalbos, pulsiu, nesvarbu kiek man tai kainuos“, – rašo B.Galdikas savo prisiminimuose.

„Pradėjus tyrinėti laukinius orangutanus, supratus, kokia rizikinga jų egzistencija, kelio atgal nebebuvo.“ B.Galdikas, tiek kaip mokslininkei, tiek kaip gamtos saugotojai, tiek kaip žmogui ir motinai, tai tapo misija, kurios siekti ji pasiryžo bet kokia kaina.

Žinoma, jog kasdienės kovos už orangutanus dalis yra ir natūralaus atogrąžų miško apsauga, kurį išsaugoti, deja, darosi vis sunkiau dėl nemalštančio žmonių godumo pasipelnyti medienos, palmių aliejaus ir kitų produktų rinkose.

Nors visą gyvenimą B.Galdikas paskyrė mokslui ir darbui beprotiškose sąlygose, pasak jos, įveikti sunkumus ir pasiekti tikslo jai padėjo jos pačios užsispyrimas ir atkaklumas bei artimųjų parama.

„Buvau užsibrėžusi apie orangutanus sužinoti daugiau nei bet kas kitas pasaulyje, ir po 45 metų manau, kad man pasisekė“, – B.Galdikas.

Technologijos.lt
Komentarai: 1
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT