Dabar populiaru
Publikuota: 2020 birželio 5d. 21:02

Nemažai valstybių kuria visiškai naujo tipo masinio naikinimo ginklą?

Dronas
„Scanpix“/AP nuotr. / Dronas

2017 metais Jungtinių tautų konvencijoje, kur buvo aptariami įprastiniai ginklai, amerikietis dirbtinio intelekto tyrėjas Stuartas Russelas pristatė trumpametražį filmą apie nepilotuojamus orlaivius „Slaughterbot“, kuris netrukus pateko į „Youtube“. Šis labai staigiai išpopuliarėjęs įrašas pavaizdavo įsivaizduojamus bepiločių orlaivių spiečius, kurie autonomiškai atpažįsta priešą ir jį sunaikina, rašo Vestpointo šiuolaikinio karo institutas.

Buvo įsivaizduojama, kad šie orlaiviai gali naikinti įvairius aktyvistus, nedraugiškų valstybių (ar netgi savos valstybės, bet oponuojančius) politinius vadovus. Gamintojų atstovas teigė, kad orlaivių kiekis, kurių galima prigaminti už 25 mln. JAV dolerių, gali išnaikinti pusę miesto.

VIDEO: Horror Short Film “Slaughterbots” | ALTER

Tiesa, visa tai buvo mokslinė fantastika. Bet ar tikrai?

Pasaulyje yra toli gražu ne viena valstybė, kurianti ir bepiločių orlaivių spiečių, ir autonomiškai valdomų ginklų technologijas. O JAV bepiločių orlaivių spiečius kuria visos karinių pajėgų šakos (gal tik išskyrus naujai įsteigtas Kosmines pajėgas). Tiesa, Karinis laivynas kuria ne oro, o vandeninių laivų spiečius, kurie gali apsupti priešus ir atlikti įvairias kovines užduotis. Amerikiečių Karinės oro pajėgos savo spiečius naudotų ir žvalgybinių duomenų rinkimui, ir priešo priešlėktuvinės gynybos sistemų sekinimui. Savo spiečius taip pat kuria Rusija, Kinija, Pietų Korėja, Jungtinė Karalystė bei dar ne viena valstybė.

Lygiagrečiai yra nemažas kiekis valstybių, kuriančių ar jau sukūrusių autonomines ginkluotės sistemas (tiesa, kol kas – daugiausiai stacionarias). Tarp jų – Pietų Korėja, turinti SGR-A1 kulkosvaidžio bokštelį, ir amerikiečiai, sukūrę „Phalanx“ ginkluotės sistemą.

Sujungus du šiuos karinių sistemų tipus galima gauti „Slaughterbot“ tipo ginklą: visiškai autonominių bepiločių orlaivių spiečių, ginkluotą mirtina ginkluote. Juos Vestpointo karo akademijos (JAV) Šiuolaikinio karo instituto atstovas Zachary Kallenbornas sutrumpinai pavadino AFADS (armed, fully autonomous drone swarm, ginkluotas visiškai autonomiškas dronų spiečius). Autonomiškumas šiuo atveju suvokiamas kaip ir kompiuterio valdomas taikinio parinkimas bei kompiuterio valdomas judėjimas – sausuma, oru, vandeniu ar net kosmose, kuomet didelis kiekis dronų bendradarbiauja tarpusavyje siekdami bendro tikslo.

Dėl šių savybių AFADS galėtų būti klasifikuojami kaip masinio naikinimo ginklai. Z.Kallenbornas savo naujausiame tyrime nurodo, kad AFADS gali viršyti pagal bet kokius kriterijus pasirenkamą aukų masiškumo apibrėžimo ribą ir iš prigimties nesugebėtų atskirti karinių taikinių nuo civilinių.

Kam reikalinga tokia klasifikacija

Dronų spiečių klasifikacinis priskyrimas masinio naikinimo ginklams turėtų svarbių konceptualių, teisinių ir su nacionaliniu saugumu susijusių pasekmių. Konceptualiai suvokimas, kad AFADS yra (arba nėra) masinio naikinimo ginklai, reikalauja gilių ir kruopščių diskusijų apie tai, ką šis terminas apskritai reiškia ir kokios yra jo alternatyvos. Nors savo galimybėmis tokie dronai pasižymi dideliais panašumais su „tradiciniais“ masinio naikinimo ginklais, jie taip pat pasižymi ir svarbiais skirtumais.

Teisiškai AFADS priskyrimas masinio naikinimo ginklams reikštų, kad jiems galioja ir Jūrų dugno ginklų kontrolės susitarimo, ir Išorinio kosmoso ginklų kontrolės susitarimo reikalavimai. Pagal šias sutartis ribojamas masinio naikinimo ginklų dislokavimas „bendrose erdvėse“ (ant vandenynų dugno ir išoriniame kosmose). Bėda ta, kad šiose sutartyse nėra naudojamas tikslus „masinio naikinimo ginklų“ apibrėžimas. Tradiciniai šio tipo ginklai – biologiniai, cheminiai ir atominiai – taip pat yra ribojami daugybe kitų politinių susitarimų, programų, vyriausybinių ir tarptautinių organizacijų bei sutarčių, kurių tikslas – riboti šių ginklų plitimą bei panaudojimo galimybes bei numatyti reagavimo į tokių ginklų panaudojimą priemones.

Žvelgiant iš nacionalinio saugumo perspektyvos AFADS priskyrimas masinio naikinimo ginklams taip pat yra svarbus, nes bet kokio masinio naikinimo ginklo – cheminio, biologinio ar atominio – panaudojimas gali labai smarkiai pakeisti visuomenės požiūrį į karinius veiksmus. Jeigu AFADS yra priskiriami masinio naikinimo ginklams, reikėtų įvertinti ir visus tokių ginklų platinimą ribojančius įstatymus, sutartis bei normas.

Visgi tam tikro ginklo priskyrimas masinio naikinimo ginklų klasei nėra paprasta užduotis. Ji, tiesą sakant, yra netgi labai sudėtinga, nes masinio naikinimo ginklo apibrėžimų įvairovė yra didžiulė. Vien JAV vyriausybinėse organizacijose tokių apibrėžimų yra naudojamos dvi dešimtys. Iš dalies dėl to kai kurie tyrėjai netgi prieštarauja pačios „masinio naikinimo ginklų“ sąvokos naudojimui dėl jos neapibrėžtumo ir politinio piktnaudžiavimo galimybių, o taip pat dėl šio apibrėžimo brukamo suvokimo, kad visi masinio naikinimo ginklai – ir atominiai, ir cheminiai, ir biologiniai – yra vienodai grėsmingi.

Ginčai dėl terminologijos tikslumo yra labai platūs, tad sprendimo jiems savo straipsnyje Z.Kallenbornas ir neieškojo. Bet, nepriklausomai nuo to, koks bus pasirinktas masinio naikinimo ginklų (arba, priešingai, ne masinio naudojimo ginklų) apibrėžimas, šios ginklų klasės atskyrimas nuo tradicinės ginkluotės parodo, jog masinio naikinimo ginklai yra iš prigimties kitokie ir jiems būtina teikti išskirtinį dėmesį.

Dronų spiečiai kaip masinio naikinimo ginklai

Anot Vestpointo akademijos atstovo, visiškai autonomiškai veikiantys dronų spiečiai turėtų būti priskiriami masinio naikinimo ginklams dėl to, kad potenciali jų padaroma žala ir jų prigimtinis negebėjimas karinių taikinių atskirti nuo civilinių yra esminės „tradicinių“ masinio naikinimo ginklų savybės.

Kadangi ginkluotų dronų spiečiai galėtų būti labai skirtingų, misijos vadovų nustatytų dydžių, jie gali viršyti bet kokią susigalvotą „masinio naikinimo“ ribą, tariamai skiriančią tradicinius ginklus nuo masinio naikinimo – ar tai būtų tūkstantis, ar du tūkstančiai, ar dešimtys tūkstančių aukų.

Įprastinių ginklų dydį ir efektą riboja daug skirtingų veiksnių, tuo tarpu dronų spiečių didinimui daugelis šių veiksnių neriboja. Dronai – tai lengvai vystomos ir santykinai nesunkiai sukuriamos ginklų platformos. Bardo koledžas (JAV) neseniai identifikavo net 95 valstybes, kurios naudoja karinės paskirties dronus (viso – 171 skirtingų dronų tipą). Ir kai kurie iš šių dronų yra tokie paprasti, kad pačią techninę įrangą galima nusipirkti paprastoje technikos prekių parduotuvėje ar netgi atsispausdinti 3D spausdintuvu. Norint pavienius dronus paversti dronų spiečiaus dalimi tereikia suteikti jiems programinę bei techninę galimybę dalintis informacija, o taip pat priimti reikiamus politinius ir finansinius sprendimus tokios įrangos įsigijimui ir technologijų vystymui.

Tarkime, privati įmonė – „Intel“ – demonstruoja labai sparčiai auginamus gebėjimus vienu metu valdyti vis didesnį dronų kiekį. Ir tai parodo, kad dronų debesies dydis yra kone neribotas. 2016 m. įmonė pademonstravo koordinuojamą 100 dronų skrydį, 2017 metais skaičius buvo padidintas iki 300, o 2018 metais – iki 1218. ir tais pačiais metais – iki 2018. Jei kiekvienas iš šių dronų būtų apginkluotas kad ir nedideliu sprogmeniu, milžiniškas aukų skaičius būtų neabejotinas.

Žinoma, tikslus žalos kiekis labai priklauso nuo konteksto. Gali būti, kad gynėjai yra ginkluoti stipriomis gynybos prieš dronus ar tradicinės priešlėktuvinės gynybos pajėgomis. Jei tokie mirtinai ginkluoti dronai iš tiesų taptų „standartine“ ginkluotės dalimi, pats paprasčiausias kovos su jais būdas būtų prikabinėti tinklų. Kita vertus, dronų spiečiai pagal apibrėžimą yra labai lankstūs ir gali būti nesunkiai koreguojami, kad galėtų taikyti skirtingus poveikius – pavyzdžiui skleistų cheminį ginklą ar laidytų nuotolines raketas. Dronų spiečiai gali veikti įvairių tipų mūšio laukuose, gali būti ginkluoti prieštankiniais, elektroninės kovos ar kitokiais ginklais, o taip pat juose gali būti įdiegtos gyvybingumą padidinančios apsaugos sistemos.

Laimei, kol kas realiame pasaulyje egzistuoja per mažai realių pavyzdžių, kad galėtume realiai įvertinti jų galimai padaromos žalos mastą. Artimiausias pavyzdys – 2018 m. sausio atvejis, kuomet Sirijos sukilėliai, apginklavę 10 savadarbių dronų, juos vienu metu paleido prieš Rusijos karinę bazę Sirijoje. Nors Rusijos kariuomenė oficialiai skelbė, kad sėkmingai apsigynė nuo šios atakos, Laisvųjų alavitų judėjimas skelbė, kad sunaikino vieną S-400 priešlėktuvinės gynybos sistemą, kurios vertė yra 400 mln. JAV dolerių. Tiesa, įrodymai, kad žala iš tiesų buvo padaryta, yra minimalūs, o abi pusės turi labai aiškią motyvaciją meluoti norint sustiprinti savo pozicijas, todėl įvykiuose tiesiogiai nedalyvavusiems asmenims labai sunku žinoti, kokia yra tiesa.

Prigimtinis negebėjimas atskirti karinio taikinio nuo civilinio

Dronų spiečių prigimtis skatina aukštą autonominio valdymo lygį. Kuo didesnis dronų kiekis spiečiuje, tuo sunkiau suvaldyti, ką kiekvienas iš šių robotukų konkrečiai daro. Kiekvieno konkretaus drono judėjimas turi būti koordinuojamas su likusia grupe ir dėl to, kad reikia įvykdyti užduotį, ir siekiant išvengti tarpusavio susidūrimų. Dronų kiekiui išaugus iki milžiniško atskirų robotų valdymas iš žmonių pusės gali tapti tiesiog nebeįmanomu. Jau dabar JAV Karinių oro pajėgų dronų valdymo programai labai trūksta personalo, šie kariai „perdega“ greičiau nei bet kuriame kitame karinės karjeros kelyje.

Autonominis nustatymas, ar taikinys yra „tikras“, yra be galo sudėtinga užduotis. Na, pagalvokite apie uniformuotą priešo karį. Iš pirmo žvilgsnio tai yra visiškai teisėtas, „tikras“ taikinys. O jeigu jis yra sužalotas tiek, kad kovoti jau nebegali? Bet jeigu karys sugeba nutaikyti ginklą, vadinasi, net jei ir sužeistas, jis yra „tikras“ taikinys.

Maža to, autonominė ginkluota sistema privalo gebėti efektyviai atskirti ginkluotą žmogų nuo neginkluoto, priešiškas pajėgas nuo draugiškų, karinę ar kitokią uniformą nuo civilių aprangos. Net jeigu dirbtinio intelekto sistema sugebės laboratorijoje kastuvą atskirti nuo šaunamojo ginklo, realaus naudojimo sąlygomis ji privalės tą patį padaryti ir tada, kai sąlygos yra iš tiesų sudėtingos – pavyzdžiui, kai dalies objekto nematyti ar jis yra tyčia užmaskuotas. Siekiant patikimo grėsmingų ir negrėsmingų objektų atpažinimo gali prireikti beveik žmogiško lygio dirbtinio intelekto. O tokių technologijų išvystymo bent jau artimiausiu metu nesitikima – galbūt jos niekada net ir nebus sukurtos.

Sudėtingumo lygis labai priklausys ir nuo aplinkos, kurioje vykdoma operacija. Tarkime, vandeninių dronų spiečiai (ar tai plaukiojantys, ar tai skrajojantys virš vandens) susidurs su gerokai mažesniu kiekiu aplinkos trikdžių nei antžeminiai spiečiai. Atvirame vandenyne medžių šakos netrukdys gerai įsižiūrėti į galimai priešišką laivą. Be to, atskirti karinį laivą nuo civilių laivo dažniausiai yra labai nesudėtinga dėl dizaino skirtumų, dėl gana masyvių ginklų sistemų. Bet tas santykinis paprastumas ir yra tik „santykinis“ – nepaisant to, kad kliūčių mažiau, tikro taikinio atpažinimas net jūroje nėra paprastas.

Labai tikėtina, kad kai kurios valstybės labai sąmoningai pasirinks nekurti ir nenaudoti tokių ginklų sistemų – ar dėl praktinių kūrimo darbų sunkumų, ar dėl etinių priežasčių. Bet būtina numanyti, kad kai kurios valstybės tikrai tą darys.

Istorija parodė, kad kai kurių šalių valdžia linkusi numoti ranka į niekuo dėtų žmonių aukas – ar tai būtų Drezdeno sulyginimas su žeme, ar cheminio ginklo panaudojimas prieš savos valstybės piliečius Sirijoje, ar tam tikrų etininių grupių naikinimas Afrikoje – vyriausybių, kurios savo karinius ir politinius tikslus iškelia aukščiau neginkluotų žmonių gyvybių, visada pasitaiko. Irake tokios priemonės netgi buvo taikomos strateginiais tikslais: įbauginta visuomenė kelia mažesnę grėsmę valdančiajam režimui. Ir jeigu nestabiliose pasaulio valstybėse vos ne kiekvienas žmogus turi arba gali nesunkiai įsigyti AK-47, kodėl jie neturėtų galimybių įsigyti autonominį ginkluotą droną?

Tai ką reikėtų daryti?

Atsakingų pasaulio vyriausybių atstovai turėtų kiek įmanoma riboti ginkluotų ir visiškai autonominių dronų spiečių panaudojimo galimybes, nustatyti normas, ribojančias jų naudojimą, rimtai pagalvoti apie karinės galios panaudojimą prieš valstybes, kurios šioms normoms nusižengia, ir parengti savo kariuomenes gynybai prieš tokius ginklus. Ir konkrečiai JAV kariuomenei bei vyriausybei Z.Kallenbornas siūlo kelias priemones.

Pirma – JAV vyriausybė turėtų formaliai išreikšti savo poziciją, kad dronų spiečiai yra masinio naudojimo ginklas. Visuotinis tokios klasifikacijos pripažinimas palengvintų tarptautinių normų prieš AFADS sukūrimą.

Antra – reikėtų plėsti organizacijų, kovojančių su masinio naikinimo ginklų plėtra, įgaliojimus bei pačių organizacijų mastą. Reikėtų įvertinti, ar tokios JAV vyriausybinės arba tarptautinės organizacijos neturėtų užsiimti ir AFADS ribojimu. Kadangi tai vis dar nauja, dar savo viso potencialo neparodžiusi grėsmė, pirmas tokių organizacijų tikslas turėtų būti kaip įmanoma slopinti AFADS programų vystymą ir jau išvystytų sistemų platinimą. Visas dėmesys turėtų būti sutelktas į normų, prieštaraujančių galiojančioms tarptautinėms sutartims, kodifikavimą, AFADS sistemų eksporto kontrolės režimą, bausmių sistemos šių reikalavimų pažeidėjams sukūrimą.

Trečia – išanalizuoti verifikavimo ir patikimumo metodus. Tikėtina, kad AFADS panaudojimo verifikavimas bus labai sudėtingas, nes esminis tokių sistemų elementas – visiškas autonomiškumas – yra užkoduotas programiškai. „Ginkluotų robotų“ panaudojimo ir valdymo problemos tarptautinėje bendruomenėje gvildenamos jau gana ilgą laiką, prigalvota ir nemažai autonomiškumo apribojimo priemonių, kurios galėtų būti taikomos ir spiečiams. Pavyzdžiui, gali būti sukurta valdymo sistema, kuri reikalautų valdytojo – žmogaus – suteikiamo leidimo šauti, o taip pat informacijos dalinimosi sistema, užtikrinanti sprendimų priėmimo skaidrumą. Valdymo metodai turėtų būti vystomi suderinus su tarptautine bendruomene ir jų indėliu.

Be to, tarptautinei bendruomenei būtina aptarti, ar nesankcionuotas AFADS panaudojimas yra pakankamai rimta priežastis, kad būtų svarstoma apie karinę intervenciją į konfliktą. Šiame aptarime turėtų būti kreipiamas dėmesys apie spiečiaus panaudojimo mastą ir taikinio tipą (karinis ar civilinis). Tarkime, jeigu dešimties tūkstančių dronų spiečius imtųsi naikinti civilius žmones, tuomet karinė intervencija veikiausiai būtų pateisinama, bet jeigu dviem dronais būtų atakuojama karinė bazė, dalyvaujanti kariniame konflikte, išorinė intervencija veikiausiai nebūtų reikalinga. Veikiausiai nustatyti konkrečią ribą, nuo kurios jau reikėtų įsikišti ir išorinėms karinėms pajėgoms, nebus įmanoma, bet tarptautinė bendruomenė galėtų sutarti dėl plačių veiksnių, kurie būtų priežastis pritarti arba nepritarti tokiai intervencijai. Be to, bausti už tokių ginklų naudojimą galima būtų ne tik kulkomis ir sprogimais, bet ir sankcijomis ar kitomis politinėmis priemonėmis.

Svarbiausia – suprasti, kad autonominiai, ginkluoti ir savaime judantys dronų spiečiai kelia milžinišką grėsmę pasauliniam saugumui, o be aiškių tarptautinių normų ir politinės valios jas įgyvendinti gyvenimas pasaulyje bus pavojingesnis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Šiuolaikiškos studijos

Video

01:30
01:42
01:37

Esports namai

Susikurk savo vasaros namus su IKEA

URBAN˙/

Šaltibarščiai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT