Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Magiškų savybių“ urano stiklas: kuo jis iš tikro toks ypatingas

1850-1860 metais Bohemijoje pagamintas espreso kavos puodelis  ©Dave Peterson, VaselineGlass.org
1850-1860 metais Bohemijoje pagamintas espreso kavos puodelis ©Dave Peterson, VaselineGlass.org
Šaltinis: Technologijos.lt
2
A A

Gal vandens iš indo su uranu? Jei tai nuskambėjo kaip makabriškas būdas baigti savo dienas, nusiraminkite, straipsnis ne apie tai ką pagalvojote.

Ir tai tikrai ne senoji medicina gerinanti virškinimą ar žadanti suteikti akinančią šypseną iš praeito amžiaus pradžios reklamų. Urano stiklas yra gaminys turintis „magiškų savybių“. Ir gal net kartais jį vartėte savo rankose kaip gražiai atrodantį stiklo gaminį. Tik nežinojote kas tai yra.

XX amžiaus pradžios iš urano stiklo pagamintas gėrimo indų rinkinys  ©Dave Peterson, VaselineGlass.org
XX amžiaus pradžios iš urano stiklo pagamintas gėrimo indų rinkinys ©Dave Peterson, VaselineGlass.org

Urano stiklas

Urano stiklo atsiradimas glaudžiai susijęs su pačiu urano atradimu. Jį 1789 metais išskyrė vokiečių chemikas Martinas Klaprothas iš uranito. Tai natūralus oksidinis mineralas sudarytas iš daugybės kitų medžiagų, tarp kurių – radis, toris, švinas. Vis tik uranito rūda dabar yra pagrindinis urano šaltinis. Tačiau to meto mokslas nežinojo kas yra radiacija ar kokie jos pavojai. Klaprothas drąsiai eksperimentavo, ieškodamas, kur tai būtu galima panaudoti praktiškai.

Karalienės Viktorijos laikų druskinė  ©Dave Peterson, VaselineGlass.org
Karalienės Viktorijos laikų druskinė ©Dave Peterson, VaselineGlass.org

Gana greitai paaiškėjo, kad urano druskos maišymas yra savitas priedas gelsvai spalvai išgauti. Sumaišius jį su lydomu stiklu, galima gauti gelsvai žalsvų atspalvių gamą priklausomai nuo pridedamo uranito kiekio. Tokiu atradimu labiausiai susidomėjo stiklo gamintojas iš netolimosios Bohemijos, Džozefas Reidelis. 1830 metais jis pristatė savo gaminius: gelsvai žalsvus „Annagrun“ ir išskirtinio geltonumo „Annagelb“. Pavadinimus sugalvojo savo žmonos Anos garbei.

Apie šio stiklo populiarumą to meto Europoje galime spęsti iš vieno įdomaus fakto. Vos po kelių metų nuo jo atsiradimo rinkoje, Prancūzijoje buvo įsteigtas apdovanojimas tiems, kurie geriausiai pamėgdžios Bohemijos stiklo gaminius. Išsiaiškinus gamybos paslaptis, tokį stiklą 1843 metais pradėjo gaminti netgi garsieji Bacarat (Bakara) krištolo dirbinių namai. Dvispalvį pavadinę „Cristal dichroide“, o žalsvąjį „Chrysoprase“.

Vėlesniais laikais kiekvienas gamintojas suteikdavo įvairiausius pavadinimus savo gaminiams, vis tik šiomis dienomis turime du pagrindinius pavadinimus apibūdinančius tokį stiklą. Kontinentinėje Europoje bus sutinkamas pavadinimas „Urano stiklas“ ar kažkas panašaus. Anglijoje, Australijoje, JAV daug dažniau jis įvardijamas kaip „Vazelino stiklas“. Tokių gaminių kolekcionieriai turi ir daugiau kriterijų, bet jei norėsite tokio savo namuose, antikvariatuose ar interneto aukcionuose domėkitės tokiais pavadinimais.

Galiu pateikti rastą XX amžiaus pradžios urano stiklo gamybos receptą: 385 kilogramai smėlio, 149 kilogramai sodos, 45 kilogramai lauko špato, 19 kilogramų kalkių, 23 kilogramai nitrato, 16 kilogramų švino, 4,5 kilogramo arseno, 1,2 kilogramo uranito, o taip pat dar ir 360 gramų vario oksido. Recepte saugumo klausimus kelia ne tik radioaktyvusis uranas…

Taigi, kodėl šis stiklas toks ypatingas, kad jį kaip atskirą rūšį kažkas imasi kolekcionuoti? Jo vaiduokliškas išskirtinumas išryškėja apšvietus jį ultravioletiniais spinduliais. Užuot elgęsis kaip įprastas, jis ima švytėti smaragdiniu žalsvumu. Būtent tokiu, kokiu esame įpratę matyti filmuose vaizduojant radioaktyvumą. Tik čia švyti ne radiacija, o jau minėtų urano druskų pridėjimas gamybos procese. Jos pakeičia stiklo chemines savybes arba paprasčiau tariant, jis pradeda kitaip laužti šviesą. Šiuo atveju tai labiausiai paveikia ultarvioletinę šviesos spektro dalį.

Natūraliai kyla klausimas apie gaminių saugumą. Galite nusiraminti, nors pabandžius pamatuoti radiaciją, prietaisas atgyja, tai daug mažesnė dozė nei skleidžia mikrobangų krosnelė. Būti su tokiais daiktais viename kambaryje ar net jų pilname muziejuje yra saugu.

Šios pramonės viena iš žlugimo priežasčių buvo Antrasis pasaulinis karas. 1943 metais JAV ir Didžioji Britanija uždraudė šio stiklo gamybą, visas urano druskas perėmė savo žinion. Radioaktyviosios medžiagos buvo naudojamos Manhatano projekte, vėliau tapusiu atominės bombos gamybos pradininku. Tik 1958 metais šis draudimas buvo atšauktas.

Dar tebėra firmų, užsiimančių gamyba, nors stiklo paklausa daug mažesnė. Praeito amžiaus pradžioje stiklo fabrikuose buvo gaminami įvairiausi daiktai, pradedant įprastais indais, stiklinėmis, citrusinių vaisių sulčiaspaudėmis baigiant skutimosi peiliukų dėkliukais, peleninėmis ar net dekoratyvinėmis figūrėlėmis.

Dabar nemažai žmonių atbaido neigiama radiacijos aura supanti gaminius. O ir stiklo pramonei pavyko tokius stiklo atspalvius gauti ir be urano. Dėl to šis stiklas rinkoje yra nišinis produktas, norintiems išskirtinumo.

Technologijos.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT