TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Kaip mes patys, to nenutuokdami, tampame melagingų naujienų skleidėjais?

Popiežius Donaldą Trumpą yra pavadinęs "ne krikščionimi" už jo pažiūras į atjautą migrantams
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Popiežius Donaldą Trumpą yra pavadinęs „ne krikščionimi“ už jo pažiūras į atjautą migrantams
Šaltinis: 15min
0
A A

Po JAV prezidento rinkimų praėjus vos kelioms dienoms, Oksfordo anglų kalbos žodynas paskelbė metų tarptautinį žodį – „post-truth“ (lietuviškoje spaudoje dažniausiai verčiama „po tiesos“ arba „post-tiesa“). Žodyne nurodoma, kad šiuo žodžiu apibūdinamos aplinkybės, kai, formuojant visuomenės nuomonę, objektyvūs faktai yra mažiau svarbūs už emocijų ir asmeninių įsitikinimų lemiamą įspūdį.

Kaip naujienų portale nytimes.com rašo filosofijos profesorius ir knygų autorius Michaelas P. Lynchas, teigti, kad naujadaras atitinka 2016-ųjų dvasią, leksikografijos požiūriu būtų nevisai teisinga. Žodyno leidėjų aiškinimu, šis anksčiau tik retkarčiais vartosenoje pasitaikydavęs žodis tapo vienu svarbiausių politinių komentarų raktažodžiu.

Neatsitiktinai šie metai paskelbti ir melagingų naujienų metais. Kaip faktai pristatomi tiesos neatitinkantys pranešimai (kaip antai esą Hillary Clinton naudojasi antrininkės paslaugomis, o Donaldo Trumpo kandidatūrą remia pats Romos popiežius Pranciškus) pasklido taip plačiai, kad net galėjo turėti įtakos rinkimų baigčiai. Tarp tiesos neatitinkančių pranešimų būta ir aiškiai sąmoningai dešiniojo sparno H.Clinton oponentų skleidžiamo melo, kurio ištakos gali būti susijusios net su Rusijos vyriausybe. Šį netiesos skleidimą būtų netikslu apibrėžti kaip paprasčiausią melą – interneto kreivų veidrodžių karalystėje tokie ne visada iš pirmo žvilgsnio keistai atrodantys pranešimai virsta milžiniškomis apgaulės pinklėmis.

Melas be apgaulės ir apgaulė be melo

Apgaulė, pasak filosofų, – sėkmės dalykas

Pasak M.P.Lyncho, kad geriau tai suprastume, turime atskirti melą nuo apgaulės. Meluoti – tai tyčia sakyti netiesą, siekiant apgauti klausytoją. Apgauti galima ir nemeluojant (tam tikru momentu išlaikyta tyla gali būti apgaulinga). Taip pat galima meluoti, bet neapgauti. Tai nutiktų tokiu atveju, jei klausytojas būtų skeptikas ir nepatikėtų tuo, kas jam sakoma, arba jei tai, kas sakoma kaip netiesa, vis dėlto – per neapsižiūrėjimą – būtų tiesa. Abiem pastaraisiais atvejais klausytojui būtų meluojama, bet apgaulė neįvyktų.

Darytina išvada, kad apgaulė įvyksta tada, kai klausytojui suteikiama pagrindo tikėti tuo, kas yra netiesa. „Apgaulė, pasak filosofų, – sėkmės dalykas.“ Tačiau tai tik pusė tiesos. Apgaulė gali įvykti net ir tada, kai klaidingo įsitikinimo iš klausytojo pusės – nėra.

M.P.Lynchas siūlo prisiminti senovinį gebėjimu apsukti pagrįstą žaidimą, kai reikia atspėti, po kuriuo iš trijų puodelių paslėpta moneta. Žaidimo organizatorius ima tris puodelius ir po vienu iš jų paslepia monetą. Jis mikliai sukeičia apverstus puodelius vietomis ir prašo atspėti, po kuriuo puodeliu moneta. Atrodo paprasta, bet – anaiptol. Vikriais rankų judesiais jis suklaidina stebėtoją taip, kad šis nebegalėtų atsekti, kur paslėpta moneta. Tačiau gali nutikti taip, kad stebėtojas suklys net ir neturėdamas jokio įsitikinimo apie tai, po kuriuo puodeliu visgi galėtų slėptis moneta. Jis paprasčiausiai susipainios, o tai ir yra triuko esmė. Žmogus nežino, ką galvoti, todėl tiesiog spėja. Taigi, apgaulė įvyksta ne tik tada, kai žmogus įtiki tuo, kas yra netiesa, bet ir tada, kai jis netiki tuo, kas yra tiesa.

Svarbu ne įtikinti melu, o priversti suabejoti tiesa

Minėtam žaidimui iš dalies prilygintinas socialinių tinklų panaudojimas tiesos neatitinkančios politinės informacijos sklaidai. Propagandos skleidėjams dažnai net nerūpi, ar žmonės (arba dauguma žmonių) iš tikrųjų tiki jų nešama žinia (nors, kaip rodo patirtis, nemaža dalis vis dėlto tiki). Jiems nebūtina priversti žmogų tikėti, kad moneta yra po ne tuo puodeliu. Jiems tik reikia, kad žmogus susipainiotų ir nebesuprastų, kaip yra iš tikrųjų. Tai irgi yra apgaulė. Tokį apgaulės metodą naudoja įvairios pasipelnyti siekiančios svetainės, pavyzdžiui, „Liberty Writers News“.

Žinoma, rašo M.P.Lynchas, yra žmonių, tikinčių šios ir panašių svetainių turiniu (pavyzdžiui, kad H.Clinton yra kalta dėl federalinio agento mirties). Tačiau kur kas daugiau žmonių, prisiklausę klaidinančios informacijos, sudvejoja, kas iš tikrųjų yra tiesa, o kas ne. Jie nei patikėjo, nei nepatikėjo, kad H.Clinton galėjo užsakyti žmogžudystę. Taip tiesiog užpildomas fonas, sukuriamos papildomos aplinkybės, iškeliamas dar vienas trikdantis klausimas.

Anksčiau, išgirdę ką nors visiškai neįtikėtino (pavyzdžiui, kad žmogaus nusileidimas Mėnulyje yra pramanas), dauguma niekaip nesureaguodavo, nes, jų teigimu, jei tai būtų buvusi tiesa, jie apie tai jau būtų girdėję anksčiau. Taip sakydami jie turėdavo galvoje patikimus, nepriklausomus informacijos šaltinius. Filtrai (visų pirma – redaktoriai) turėdavo ne tik užkirsti kelią blogo turinio sklaidai, bet ir užtikrinti, kad dienos šviesą išvystų tikrąją tiesą atspindintys pranešimai. Internetas padėtį gerokai iškreipė.

Pavieniai melagingi pranešimai virsta milžiniškomis apgaulės pinklėmis

Daugelis mūsų, nardydami savajame informacijos burbule, jaučiamės pakankami jaukiai. Tik nedaugelis nedvejodami atmeta neįtikėtinus tvirtinimus, remdamiesi tuo, kad apie tai nėra girdėję anksčiau. Vis dėlto dauguma greičiausiai jau yra girdėję visko, ir šią informaciją jiems įpiršo ne kas kitas, o informacijos skleidėjai, kurių tikslas – tam tikra linkme pakreipti žmogaus mąstyseną. Tokiomis aplinkybėmis žmogus galų gale ima lengviau prisileisti tiesos neatitinkančią informaciją.

E.Tuckerio nuotr./Erico Tuckerio dabar jau pašalintos „Twitter“ žinutės vaizdas
E.Tuckerio nuotr./Erico Tuckerio dabar jau pašalintos „Twitter“ žinutės vaizdas

Viena iš priežasčių, kodėl tai svarbu, yra nuolat besisukantis apgaulės grįžtamojo ryšio ciklas, ypač naudingas pasaulio demagogams. Sąmoningai viešinami pranešimai yra tarsi trąšos, padedančios subujoti abejonių ir patiklumo daigams. Vienas iš pavyzdžių – verslininko iš Teksaso (JAV) Erico Tuckerio „Twitter“ įrašas su nuotrauka, kurioje pavaizduoti autobusai, prisigrūdę tariamai nupirktų demonstrantų, nesutinkančių su D.Trumpo pergale prezidento rinkimuose. Iki paaiškėjant, kad pranešimo turinys neatitinka tiesos, nuotrauka pasidalino šimtai tūkstančių vartotojų.

Šis pavyzdys gerai iliustruoja situaciją, kai, prijaukinti įžūliai melagingų pranešimų ir neaiškių užuominų, eiliniai žmonės nustoja kreipę dėmesį į tiesioginius pa(si)aiškinimus (kurių ėmėsi ir pats E.Tuckeris), idant galėtų pasidalinti „naujienomis“, puikiai derančiomis su įtarimais ir šališkumu persotintu fonu. Užsisuka ratas, kuriame sąmoningai meluoja tik vienas kitas, o apgaulė raizgosi taip, kad nebeatpainiosi.

Antroji priežastis, kodėl tokio pobūdžio apgaulės nereikia nuvertinti, yra kiek subtilesnė, susijusi su požiūriu į įrodymus ir pačią tiesą. Gaudami begalę prieštaringos informacijos, žmonės linksta manyti, kad viskas yra šališka, viskas prieštaringa, jokios išeities nėra, tad kam apkritai stengtis? Kaip paaiškino E.Tuckeris, „aš kartu ir labai užsiėmęs verslininkas, todėl neturiu laiko tikrinti visko, ką skelbiu [socialiniuose tinkluose], ypač, jei nemanau, kad mano įrašas bus įdomus daugeliui“.

Toks požiūris būdingas ne tik E.Tuckeriui. Kuris iš mūsų nėra pasidalinęs įrašu, prieš tai nepatikrinęs, ar jis visapusiškai teisingas? Deja, nuo to jis netampa tiesa. Beveik viskas, ką aptinkame internete, mus pasiekia ir iš mūsų sklinda per pelną generuojančius algoritmus, įrašas po įrašo, pranešimas po pranešimo. Tai, net labiau negu melagingos informacijos sklaida, prilygsta savotiškam žaidimui su puodeliais ir moneta, į kurį mes patys save įtraukiame.

Kaip savo esė „Tikėjimo etika“ (angl. The Ethics of Belief) rašė garsus XIX a. matematikas Williamas Kingdonas Cliffordas, abejojimas objektyviais įrodymais yra demokratiją žlugdančio požiūrio požymis. Esė pabaigoje W.K.Cliffordas mėgina įsivaizduoti žmogų, neturintį laiko ilgiems mokslams, kurie padėtų jam tapti kompetentingu išspręsti daugelį klausimų. Baigiamieji autoriaus žodžiai: „Tuomet jis neturėtų turėti laiko tikėti.“

O mes, pasak M.P.Lyncho, galėtume pridurti – „ir dalintis“.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT