Dabar populiaru
Publikuota: 2020 kovo 31d. 20:40

Karantino istorija nuo seniausių laikų: ar pasiteisino?

Koronavirusas
123RF.com nuotr. / Koronavirusas

Karantino metodas pasaulio istorijoje tikrai nėra naujovė. Apie sunkių ligonių izoliaciją dar Biblijoje buvo rašyta. Tokia praktika pirmą kartą paminėta Senajame Testamente, kai raupsuotieji buvo atskirti nuo sveikųjų.

Taigi senovės žmonės šį metodą naudojo gerokai anksčiau, nei sužinojo apie įvairius mikrobus ir ligų sukėlėjus. Raupsai paminėti tiek Senajame, tiek ir Naujajame Testamentuose, yra pirmoji rašytiniuose šaltiniuose užfiksuota liga, kuriai buvo pritaikytas karantinas.

Raupsai

Viduramžiais raupsuotųjų kolonijomis rūpinosi Katalikų bažnyčia, todėl jos plačiai pasklido po visą pasaulį ir buvo klaidingai manyta, jog tai lengvai plintanti liga. Tik 1873 m. kuomet buvo atrastas raupsų sukelėjas, bakterija mycobacterium leprae, pavyko nuodugniau ištyrinėti ligos prigimtį.

XIV a. Jameso Le Palmerio iliustracija/Raupsuotieji ir vyskupas
XIV a. Jameso Le Palmerio iliustracija/Raupsuotieji ir vyskupas

Paties termino karantinas ir jo kaip koncepcijos suvokimas, siejamas su Juodosios mirties protrūkiu 1347 m. Kai maro užkratas tarytum amžinas mirties patalas nuklojo visą Europą, žmonės neturėjo žalio supratimo nei kas tai per daiktas, nei iš kur jis atsirado.

Tačiau svarstant kaip užkirsti kelią pandemijai kilo minčių - galbūt liga užkrečiama? Nors ir nemažai buvo tokių kurie visa gerkle plėšė jog tai visagalio Dievo pirštas ar blogų astrologinių spėjimų pasekmė, visgi laimei atsirado ir racionaliai mąstančių piliečių, kurie ėmė ieškoti sąsajų tarp sergančiųjų. Taip gimė suvokimas, kad juos reikia izoliuoti nuo sveikų žmonių, o kad tragedija nepasikartotų ir vėl, buvo imtasi realių veiksmų.

Wikimedia Commons / Public Domain pav./Prancūzijoje laidojamos maro aukos, ~1350 m. piešinys
Wikimedia Commons / Public Domain pav./Prancūzijoje laidojamos maro aukos, ~1350 m. piešinys

1377 m. Venecijos kontrolėje buvęs Ragusos uostamiestis (šių dienų Dubrovnikas), paskelbė trentina. Šis terminas kilęs iš italų kalbos ir reiškia skaičių 30. Trentina buvo taikyta laivams, grįžusiems iš maro nualintų teritorijų. Laivai su įgula privalėjo 30 dienų likti atvirame vandenyje iki prisišvartavimo doke. Jei kas nors pažeisdavo trentina norėdamas aplankyti įgulą, taipogi turėjo laikytis 30 dienų saviizoliacijos. Tačiau laikotarpis buvo pratęstas iki 40 dienų, o nuo itališko žodžio - quaranta (skaičius 40), pradėtas vartoti karantino terminas. Didžioji taryba Ragusoje pirmoji patvirtino karantino įstatymą, kuris epidemijos metu ribojo žmonių ir prekių judėjimą, siekiant sutramdyti užkrato plitimą. 80-ties metų laikotarpyje panašias priemones įteisino Marselis, Piza bei kiti miestai.

Laivai su įgula privalėjo 30 dienų likti atvirame vandenyje.

Ilgai laukti neteko ir maro ligoninių, kurios buvo statomos atokiau nuo miestų. Pirmąją nuolatinę tokią ligoninę, Santa Maria di Nazareto saloje, 1423 m. atidarė Venecijos Respublika.

Biblijoje minima, kad Nazarete apsireiškė arkangelas Gabrielius ir Švč. Mergelei Marijai išpranašavo, esą ji stebuklingai pagimdysianti kūdikį nuo Šventosios Dvasios. Taip pat joje rašoma ir apie Lozorių, kurį Jėzus prikėlė iš numirusių. Taigi dėl simbolikos ir vietos vardo panašumų, šios ligoninės pradėtos vadinti lazarettos.

Kodėl izoliacinis periodas buvo pratęstas būtent iki 40 dienų nėra tiksliai žinoma, tačiau mokslininkai turi keletą spėjimų. Šis skaičius svarbus religijos bei kultūros istorijoje, o taip pat minimas ir Biblijoje. Juk Jėzus dykumoje pasninkavo 40 dienų, o Mozė ant Sinajaus kalno išsėdėjo 40 parų. Tačiau kiti mokslininkai į viską žiūri paprasčiau ir mano, kad 30 dienų buvo tiesiog per mažai.

Karantinas galiojo ne visiems

Tiesa, kaip pabrėžia Niujorko universiteto istorikas Karl Appuhn, karantinas galiojo ne visiems. Turtingiems žmonėms izoliacija buvo pasirinkimas. Kas turėjo užtektinai pinigų, galėjo nusipirkti “bilietą” iš karantino ir sugrįžti tik praslinkus epidemijai. Taigi labiausiai kentėjo vadinami varguoliai. Tie žmonės neturėjo galimybės pasirinkti.

Anglija pirmuosius savo karantino įstatymus parengė 1663 m., kuriuose buvo numatyta riboti įplaukiančių laivų judėjimą, jei įgulos nariai buvo įtariami užsikrėtę maru. Gaila, tačiau tai britų neišgelbėjo. 1665 m. prasiveržė maro protrūkis, istorijoje gerai žinomas kaip Didysis Londono maras (Great Plague of London).

„Scanpix“ nuotr./1907-ųjų maras. Kūnų deginimas Indijoje.
„Scanpix“ nuotr./1907-ųjų maras. Kūnų deginimas Indijoje.

Po tokių tragiškų įvykių, 1683 m. Marselio miesto valdžia taip pat suskubo griežtinti įstatymus, kuriais buvo numatyta karantinuoti visus asmenis, galimai užsikrėtusius maru. Šiaurės Amerika tuomet kentėjo nuo kitos nelaimės - geltonosios karštligės. Tai yra infekcinė liga, kuri žmonėms perduodama infekuoto uodo - moskito įkandimo metu. Tokiu būdu Afrikoje užsikrėtę jūreiviai išplatino ligą sugrįžę į Niujorko ir Bostono uostus, todėl atitinkamai 1688-1691 m. miestų uostamiesčiai buvo karantinuoti.

Nauja grėsmė - cholera

XIX a. žmoniją aplankė nauja grėsmė - cholera. Tai ūmi žarnyno infekcija, kurią sukelia vibrio cholerae bakterija. Šia liga dažniausiai užsikrečiama per vandenį ir maistą, kuriame yra choleros bakterijų (nepakankamai termiškai apdorotas jūros maistas - vėžiagyviai, žuvys ir panašiai). Džiaugdamiesi vis skaisčiau kylančia globalizacijos aušra bei naudodamiesi pramonės revoliucijos vaisiais - garlaiviais ir garvežiais, žmonės pradėjo gerokai sparčiau keliauti po pasaulį, o kartu su jais plisti ir infekcinės ligos.

Cholera smogė ne vieną kartą. XIX a. buvo net keli ligos protrūkiai, tačiau daugiausiai aukų pareikalavo trečioji pandemija 1852-1859 m. Mirties gniaužtai surakino Afriką, Aziją, Europą ir Šiaurės Ameriką.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Ligoninėje
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Ligoninėje

Vien Didžiojoje Britanijoje 1854 m. kapuose atsidūrė per 23 000 gyventojų, o žmonės vis dar neturėjo jokio efektyvaus medicininio atsako šiam priešui. Pradžioje buvo imtasi laiko patikrintų priemonių: vakarų uostuose atokiau miestų buvo įsteigtas jau minėtų lazaretų tinklas, sustiprinta laivų ir pasienių postų kontrolė. Keliautojai turėję kontaktą su sergančiais arba grįžę iš choleros židinių, buvo karantinuojami. Nors dėl karantino veiksmingumo ligos atžvilgiu ir kilo nemažai abejonių, visgi ši priemonė buvo neblogas įrankis mažinant visuotinę paniką ir palaikant viešąją tvarką.

Pažaboti mirtiną ligą padėjo epidemiologijos tėvu vadinamas britų mokslininkas dr. John Snow. Kruopščiai registruodamas susirgimus Soho rajone Londone gydytojas nustatė, kad choleros šaltinis buvo užterštas vanduo. Atradus užkrato priežastį, pavyko išvengti daugelio naujų susirgimo atvejų.

Vidurių šiltinė

Amerikiečiai XX a. pasitiko su vidurių šiltine savo kaimynystėje. Infekcija pratrūko Niujorke 1892 metais, o kone pats įsimintiniausias šios epidemijos atvejis yra ne visai sėkminga Mary Mallon istorija. Vidurių šiltinė tai sudėtinga infekcinė liga, kurią sukelia salmonella typhi bakterija. Ligą perduoda sveikstantys žmonės arba kliniškai sveiki bakterijų nešiotojai. Į kitą organizmą ji patenka per ligonio užkrėstą maistą, vandenį, bei nešvarias rankas. Būtent taip nutiko ir Mary, kuri nepajutusi jokių ligos simptomų, XX a. pradžioje išnešiojo vidurių šiltinę visose šeimose, kurių namuose dirbo virėja.

wikimedia.org nuotr./Vidurių šiltinės bakterijos
wikimedia.org nuotr./Vidurių šiltinės bakterijos

1906 m. vėl užfiksavus naujus vidurių šiltinės susirgimus Long Island’e, Niujorke, valstijos pareigūnai pasamdė žinomą sanitarą George Soper, kad pastarasis atliktų tyrimą dėl prasidėjusios epidemijos. Jis studijavo šią ligą ir jos protrūkius, o Georgo manymu šiltinę galėjo išnešioti vienas žmogus. Visą savo dėmesį jis sutelkė į vietos virėją Mary Mallon, kuri čia buvo atvykusi tris savaites iki pirmojo susirgimo.

Nuodugniai ištyręs Niujorko šeimų sarašą, kurios 1900-1907 m. savo namuose buvo įdarbinusios Mary, vyriškis išsiaiškino 22 susirgimo vidurių šiltine atvejus. Tuomet, kai George pradėjo savo tyrimą, nuo šios infekcijos Niujorke jau buvo mirę 639 žmonės. Moterį sunkiai sekėsi įtikinti atlikti šlapimo bei kitus reikalingus testus (prireikė net penkių policijos pareigūnų palydos), tačiau visi rezultatai buvo teigiami - ji buvo salmonella typhi bakterijos nešiotoja.

Mary buvo izoliuota Šiaurės Brolio saloje Niujorke. Išleista po trejų metų, moteris žadėjo daugiau niekada niekam negaminti maisto. Deja, grįžusi iš karantino, ji visgi ėmėsi senosios veiklos. Pradėjo ruošti maistą pensionatui, Brodvėjaus restoranui bei kitoms įstaigoms, o 1915 m. ir vėl pratrūko vidurių šiltinė. Moteris buvo grąžinta atgal į salą ir šįkart karantinas jai tęsėsi gerokai ilgiau. Ji liko izoliuota nuo žmonių visą likusį savo gyvenimą.

Karantinas nėra tobulas metodas siekiant apsisaugoti nuo infekcinių ir virusinių ligų, tačiau norint apriboti epideminio pobūdžio užkrečiamų ligų tokių kaip SARS, EBOLA ir žinoma COVID-19 plitimą, jis ir toliau yra naudojamas kaip visuomenės sveikatos apsaugos priemonė.

Technologijos.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Ypatingos

17:02
04:35

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Video

22:09
04:46
07:27

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT