Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Ketinate išmesti kompiuterį ar banko kortelę – pasirūpinkite asmeninių duomenų apsauga

Kompiuteriai, bankų ir duomenų kortelės, išmanieji telefonai tampa vis išmanesni, kas reiškia, kad jie kaupia apie mus informaciją, LRT Radijui sako Elektronikos platintojų asociacijos direktorius Mantas Varaška.
Internetinė bankininkystė
Internetinė bankininkystė / AFP/„Scanpix“ nuotr.

„Juk mes nepatikime savo piniginės svetimam žmogui, tad, jei suvoksime, kad nebeveikiantis kompiuteris, telefonas, atminties kortelės yra tos pačios piniginės su mūsų duomenimis, turbūt pagalvosime, jog verta naudotis tik legaliai veikiančių surinkėjų atliekų surinkimo sistemos paslaugomis“, – pabrėžia socialinių mokslų daktaras.

Lietuvoje per metus nuperkama apie 25–28 tūkst. tonų elektronikos prekių

Kad išvengtume tokių duomenų vagystės, sako M. Varaška, užtektų nebenaudojamas elektronines atliekas grąžinti ten, kur daiktai buvo įsigyti: „Tada mes būsime atliekas sutvarkę tinkamai. Antra, tada tikrai žinosime, kad mūsų asmens duomenys nebus pavogti ir jais nebus pasinaudota.“

– Kiek pasaulyje ir konkrečiai Lietuvoje sunaudojama elektroninės technikos?

– Oficialūs duomenys yra skirtingi. Lietuvoje per metus nuperkama apie 25–28 tūkst. tonų elektronikos prekių. O pasaulyje – dešimtys milijonų tonų.

– Kiek svarbi tokių atliekų rūšiavimo problema?

– Kalbant apie gamtos aplinkos apsaugą, taršą, elektronikos atliekų srautai tikrai nėra grėsmingiausi. Bet jeigu jų netaupysime, nerūšiuosime, vėliau pradėsime stokoti resursų, reikalingų naujų elektronikos prietaisų gamybai. Tam tikrų retųjų, tauriųjų metalų ištekliai riboti, jų sintetinimas pernelyg brangus. Vadinasi, perdirbimas yra labai efektyvus, o tokių atliekų panaudojimas kaip žaliavų iš tiesų reikalingas.

Daugelis banko kortelių yra ne tik piniginių operacijų, bet ir nuolaidų kortelės

– Kai kalbama apie elektronikos atliekas, svarbu ne tik įtaka aplinkai, bet ir saugumas.

– Elektronika (net automobiliai, ventiliacinės sistemos, buities įranga) tampa vis išmanesnė. Tai reiškia, kad ji pradeda analizuoti mus, kaip vartotojus, ir kaupti apie mus informaciją. Tačiau, kai tie daiktai (kompiuteriai, bankų ir duomenų kortelės, išmanieji telefonai) tampa atliekomis, Lietuvoje stokojama būdų, kaip tinkamai jas sutvarkyti.

Pirma problema ta, kad valstybė kol kas apskritai tokių atliekų teisiškai nereguliuoja ir netgi neišskiria kaip ypač svarbių, kurias tvarkyti reikėtų kitaip. Pavyzdžiui, naudojant užstato sistemą, sukūrus specialius šifruotus terminalus, kuriuose tokios atliekos galėtų būti paliekamos (tarkim, prekybos tinkluose, bankų salonuose ir pan.). Taigi mums trūksta strateginių sprendimų, kaip tai daryti.

Kita problema yra pačių vartotojų – nesuvokiama, kokią žalą gali padaryti neatsakingai perduota atlieka, kurios viduje yra informacijos. Taigi reikėtų vengti atliekų surinkėjų ir tvarkytojų, kurie neturi įgaliojimo veikti valstybės vardu, neturi reikiamų leidimų tokias atliekas surinkti ir perdirbti. Taigi ir patys vartotojai turi būti reiklūs, budrūs ir naudotis viešai veikiančių organizacijų, tokių kaip Elektronikos platintojų asociacija ar kitos organizacijos, atliekų surinkimo sistemomis.

– Kokią žalą vartotojui gali padaryti netinkamai sunaikinta paprasta banko kortelė?

– Daugelis supranta, kad, dingus banko kortelei, nedelsiant reikia ją užblokuoti. Tačiau bėda yra ta, kad dabar daugelis banko kortelių yra ne tik piniginių operacijų, bet ir nuolaidų kortelės. Taigi, net ir užblokavus banko kortelę kaip piniginių mokėjimų priemonę, jos užblokuoti kaip nuolaidų kortelės negalima. Todėl ir pamesta ar pasibaigus galiojimo laikui, ji vis dar lieka aktyvi kaip priemonė, leidžianti gauti tam tikrų nuolaidų. Ir, jei ši kortelė patenka į kitas rankas, tai reiškia, kad kažkas jūsų vardu toliau perka prekes parduotuvėse, pietauja restoranuose, lanko masažo salonus, naktinius barus ir pan. Turbūt mažai kam to reikia.

Iš tiesų Lietuvoje situacija, susijusi su atliekų perdirbimu, kokybės reikalavimų užtikrinimu, gana sudėtinga

Antra, iš banko kortelės su nuolaidų kortelių magnetine juostele visada galima ištraukti informaciją apie tai, ką jūs, kaip vartotojas, su ta banko ir nuolaidų kortele darėte, kur lankėtės ir pan.

– Ko šiuo atveju mes galėtume pasimokyti iš kitų šalių?

– Pagrindinis principas, kurį reikėtų akcentuoti ir teisėkūroje, ir valdžios institucijų politikoje, tas, kad nebenaudojamas telefonas, kortelė, kompiuteris turi būti grąžintas ten, kur buvo įsigytas. Ne atliekų tvarkytojui, ne kažkokiam meistrui ar servisui. Sugedo telefonas ar televizorius – nuneši į saloną, kuriame įsigijai. Net jei nepirkai kažkuriame konkrečiame prekybos tinkle, vis tiek gali grąžinti, nes importuotojų pareiga surinkti tokias atliekas.

Principas labai paprastas – mes visi turime grąžinti atliekomis tapusias elektronikos prekes ten, kur įsigijome, arba į tuos prekybos tinklus, kurie jomis prekiauja. Tada mes būsime atliekas sutvarkę tinkamai. Antra, tada tikrai žinosime, kad mūsų asmens duomenys nebus pavogti ir jais nebus pasinaudota.

– Savo paskaitoje minėjote, kad su technologinėmis atliekomis visai neblogai tvarkosi JAV.

– Amerikoje dėl elektronikos atliekų tvarkymo nėra jokios prievartos, jokių baudų, jokių valdžios botagų gamintojams, importuotojams, platintojams. Tačiau JAV tikrai sėkmingai išskiria srautus ir atliekų tvarkymo dalyvių veiklos ribas tam, kad vieni kitiems nemaišytų ir kad tiek atliekų tvarkytojų, tiek surinkėjų, tiek gamintojų, importuotojų resursai nebūtų nukreipti viena linkme. Tada gamintojai, importuotojai turi išskirtines teises surinkti atliekas, turinčias jų prekės ženklus, o o atliekų tvarkytojas tiesiog priima ir perdirba. Šalia to veikia gana stambūs elektronikos atliekų dėl antrinio vartojimo galimybės vertinimo centrai.

Valstybė skatina pačius gamintojus, importuotojus ir platintojus, nes dažniausiai ta pati organizacija gamina, importuoja ir platina tokias prekes rinkoje, todėl yra suinteresuota surinkti kiek galima daugiau tokių atliekų tiesiogiai arba siuntų būdu, nes jos turi vertę, jas galima arba parduoti kaip žaliavas, arba panaudoti antriniam vartojimui. Negana to, valstybė šias įmones skatina tam tikromis reitingavimo priemonėmis, kokybės ženklais, sertifikatais, kas JAV turi didžiulę pridėtinę vertę ar vartotojams kelia didelį įspūdį.

– Bet Lietuvoje kol kas nėra tokių įstatymų ir nieko nedaroma?

– Svarbiausia Lietuvoje pripažinti, kad gamintojai, importuotojai yra ne tik pinigų maišai, kurie turi atliekų tvarkytojams ar savivaldybėms sumokėti už jų surenkamas atliekas. Kol gamintojai, importuotojai, kurie turi didžiausias infrastruktūras ir geriausias galimybes surinkti elektronikos atliekas, bus nuošalyje, tol neturėsime efektyvių atliekų surinkimo sistemų kaip Vakarų Europoje arba JAV.

Antra, mūsų šalyje kol kas net nekalbama apie informacinį krūvį turinčias atliekas. Kol vengsime šios temos, kol nekursime specialių reikalavimų tokių atliekų surinkimui, perdirbimui arba eksportavimui, tol valdžios institucijas, savivaldybių įstaigas, visuomenę, konkrečius vartotojus stumsime į asmens ir įmonių duomenų saugumo šešėlį.

Iš tiesų Lietuvoje situacija, susijusi su atliekų perdirbimu, kokybės reikalavimų užtikrinimu, gana sudėtinga, nes nemažai tokių atliekų tiesiog išvežamos iš Lietuvos (tvarkytojai turi tokią teisę). Deja, reikia pripažinti, kad kol kas Aplinkos ministerija ir jai pavaldžios įstaigos arba nenori, arba nesugeba reikliai ir kompetentingai fiksuoti netinkamo atliekų tvarkymo atvejų. O nustatyti ir teisėsaugai tirti perduoti atvejai tai, kad mūsų šalyje kol kas nesugebama skaidriai organizuoti atliekų išvežimo procedūrų.

Gamintojų, importuotojų organizacijos jau dvejus metus tiek ministerijai, tiek Seimui akcentuoja, kad turėtume stebėti elektronikos atliekų iš atliekų tvarkymo įmonių išvežimo procedūras, bet iki šiol, deja, toks atliekų tvarkymo būdas yra uždaras: nei mes, nei žiniasklaida, nei apskritai visuomenė nežino, kada bus išvežamos atliekos, ir negali to proceso stebėti. Kodėl? Klausimas retorinis.

– Kaip paprastas žmogus galėtų prisidėti ir skatinti techninių atliekų rūšiavimą ir tinkamą perdirbimą?

– Vienas iš būdų – suvokimas, kad tai, ką turi, yra kenksminga ne tik kaip medžiaga, bet ir kaip duomenų kaupykla. Juk mes nepatikime savo piniginės svetimam žmogui, tad, jei suvoksime, kad kompiuteris, telefonas, atminties kortelės, spausdintuvas yra tos pačios piniginės su mūsų asmens arba įstaigos duomenimis, turbūt pagalvosime, jog verta naudotis tik legaliai veikiančių surinkėjų, pavyzdžiui, gamintojų, importuotojų, atliekų surinkimo sistemos paslaugomis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
28 metai su „Teleloto“ – kas lieka už kadro?
Reklama
Pasiskiepyti – į vaistinę: ateina per pietų pertrauką, kartu atsiveda ir šeimos narius
Reklama
Kam ir kada reikalingi saulės akiniai ir dirbtinis akių drėkinimas
Reklama
Šiaulių banko grupės valdomi pensijų fondai į daugiabučių renovaciją investuoja dar 7,5 mln. eurų
Užsisakykite 15min naujienlaiškius