Pirotechninės liepsnos užtaisai savo sudėtimi labai artimos signalinėms raketoms, tačiau jų funkcija visiškai kita. Cheminių medžiagų sąveika su oru priverčia užtaisą staigiai užsiliepsnoti. Signalinės raketos turi šviesti ryškiau ir laikytis ore ilgiau, tuo tarpu gynybos tikslams skirti užtaisai privalo išskirti kuo daugiau karščio per patį trumpiausią įmanomą laiką.
Dauguma priešlėktuvinių raketų naudojasi infraraudonųjų spindulių šaltinio paieška. Lėktuvų varikliai skleidžia didelį karštį, tad jį užfiksavusios raketos, skrisdamos dideliu greičiu, pasiveja taikinį. Sprogimas šalia variklių gali pažeisti ne tik patį variklį, bet ir lėktuvo kontroliavimo įrangą. Taip net nedidelės galios užtaisas gali numušti šimtus kartų didesnį taikinį.
Karyba yra lyg katės ir pelės žaidimas. Jei raketa ieško karščiausio taikinio, kurį verta sekti, jį galima sukurti. Iššauti keli ar keliolika pirotechninių užtaisų yra pajėgūs apgauti paprastesnių raketų taikiklius. Galų gale net jei to nepakaks, kiekviena papildoma sekundė ore mažina raketoje esančio kuro kiekius. Būtent todėl tokius užtaisus šaunama ne tik reaguojant į tikrus pavojus, bet ir reaguojant į galimai pavojingas situacijas.
„Atsitiktiniu šaudymu“ dažniausiai dengiasi sraigtasparniai bei tie kariniai lėktuvai, kurie skrenda arti žemės. Itin nedidelis potencialus atstumas tarp orlaivio ir į jį galinčios nusitaikyti į karštį reaguojančios raketos nepaliktų daug laiko reaguoti. Be to jų greitis vos šimtas ar daugiau kilometrų per valandą, tuo tarpu paleista raketa juos vytųsi net keliais kartais greičiau.
Tokiais atvejais pavieniai pirotechniniai užtaisai paleidžiami kas kiek laiko. Ore esantis papildomas karščio šaltinis tokioms priešlėktuvinėms raketoms veikia kaip kliūtis, trukdanti nusitaikyti. Pavyzdžiui „Black Hawk“ šeimos sraigtasparniai turi integruotas „MJU-66“ užtaisus. Vieno kaina 135 doleriai.
Tokius pat naudoja ir naujausi penktos kartos naikintuvai „F-35“, atakos lėktuvai „A-10“ bei transportiniai „C-130“ lėktuvai. Kuo didesnis lėktuvas tuo užtaisų gabenasi daugiau. Vienu metu paleidžia taip pat daugiau.
Žinoma, jei tave gali atakuoti labai pavojingi objektai, pavyzdžiui, galingų oro gynybos sistemų „žemė – oras“ raketos, tas pats „F-35“ gali paleisti atitinkamus užtaisus. „MJU-68“ vieneto kaina net 3000 dolerių. Kuo jos ypatingesnės, karinė paslaptis, bet daugiau nei 22 kartus besiskirianti kaina sako, kad ji tikrai yra.
Iš tiesų dažniausiai vienu metu gabenama įvairių tipų užtaisų. Juk priešlėktuvinių sistemų kūrėjai taip pat žaidžia šį žaidimą. Raketos gali taikytis atsižvelgdamos į visai kitokio dažnio infraraudonųjų spindulių spektrą.
„MJU-7“ yra tinkami „F-15“, „F-16“ „F-22“ ir „A-10“. Toks užtaisas kainuoja 57 dolerius. Naujesnės kartos „MJU-53“ šiems orlaiviams kainuotų po 75 dolerius.
„MJU-10“ pritaikyti „F-15“ oro dominacijos naikintuvams. Kaina 184 doleriai. 290 dolerių tenka sumokėti už „MJU-62“ pritaikytas „F-16“ naikintuvams bei krovininiams „C-5“ ir „C-17“.
Itin greiti bombonešiai „B-1B“ gali veikti ne tik dideliame aukštyje, todėl jei jiems prireiktų gintis, jų naudojama „MJU-23“ kainuoja daugiau nei 600 dolerių. Tuo tarpu daug lėtesni „B-52“ naudojami užtaisai kainuoja net po 1000 dolerių už vienetą.
Tokias kaina Pentagono paskelbtose pirkimų ataskaitose rado „TheDrive“ portalas. Dabar kai žinote kainas, galite pabandyti patys suskaičiuoti, kiek gi užtaisų paleidžia didieji lėktuvai bandydami užsitikrinti savo saugumą. Po jų paleistų užtaisų susiformuoja dūmų debesys primenantys mitinius angelus.
