Beveik pusė sergančių asmenų nepaiso gydymo rekomendacijų
Lėtinė liga ja sergančiam žmogui tampa iššūkiu dėl daugelio priežasčių: pablogėja savijauta, kankina nerimas dėl ateities, kartais aplanko arba nuolat lydi nevilties jausmas ir mirties baimė. Be to, tenka prisitaikyti prie daugelio pokyčių ir apribojimų gyvenime, susijusių su gydymu.
Dažniausiai reikia reguliariai ir tiksliomis dozėmis vartoti gydytojo paskirtus medikamentus, rekomenduojama dažniau, nei prieš tai buvo įprasta, lankytis pas gydytoją ir pačiam nuolatos stebėti savo sveikatos būklę. Daugeliu atvejų tenka keisti įprastą mitybą, daugiau laiko skirti fiziniams pratimams arba nuolat daryti specialią mankštą ir galiausiai atsisveikinti su žalingais įpročiais. Šios priemonės yra moksliškai pagrįstos ir skirtos tam, kad pagerintų sergančio asmens sveikatą ir ilgiau palaikytų kiek įmanoma geresnę sveikatos būklę, o tai savo ruožtu leistų asmeniui, nepaisant lėtinės ligos, mėgautis gyvenimu.
Pasaulio sveikatos organizacija 2003 m. atliko išsamią esamos padėties analizę ir paskelbė rezultatus: išsivysčiusiose šalyse vidutiniškai vos 50 procentų lėtinėmis ligomis sergančių asmenų paiso visų gydymo rekomendacijų. Net ir po trylikos metų vis dar negalime pasakyti, kad situacija reikšmingai pagerėjo.
Mokslininkai bando įminti mįslę
Daugybė mokslinių tyrimų sako, kad gydymo rekomendacijų laikymasis leidžia pasiekti teigiamų rezultatų. Tačiau net ir patys veiksmingiausi gydymo metodai neturės norimų rezultatų vien todėl, kad sergantis žmogus jų nepaiso. Todėl gydymo nurodymų nesilaikymo mastai kelia didžiulį susirūpinimą sveikatos priežiūros specialistams. Gal kai kam iš pirmo žvilgsnio pasirodys, kad į tai galima tiesiog numoti ranka – jei kas nors nesigydo, tai jo asmeninis reikalas. Tačiau prastai kontroliuojamų ligų padariniai, tokie kaip išvengtinos komplikacijos ir anksčiau prarastas darbingumas, tampa reikšmingi ne tik pačiam žmogui – tai ir papildoma našta sveikatos priežiūros ir socialinės apsaugos sritims.
Šios priežastys įvairių sričių mokslininkus skatina ieškoti būdų, kaip įminti gydymo rekomendacijų nesilaikymo mįslę.
Ar nesigydo tik neraštingi žmonės?
Pirmiausia tyrėjai bandė išsiaiškinti, ar gydymo rekomendacijų nepaisantys asmenys pasižymi specifinėmis charakteristikomis, pavyzdžiui, yra mažiau išsilavinę, gyvena atokiau nuo didžiųjų miestų arba turi mažas pajamas. Deja, ieškant atsakymo į šį klausimą buvo gauti prieštaringi rezultatai. Pastebėta, kad visai neraštingi asmenys rečiau laikosi gydymo rekomendacijų, tačiau neraštingumo problema yra greičiau išimtis ir tikrai negalėtų paaiškinti gydymo nurodymų nesilaikymo mastų.
Esant išplėtotam sveikatos priežiūros paslaugų tinklui gyvenimas atokiose vietovėse nebėra reikšminga kliūtis. Asmens pajamos yra svarbios tuo atveju, kai sveikatos priežiūros paslaugų nekompensuoja valstybė, o tai aktualu toli gražu ne visose šalyse. Taigi nustatyti, kokios sergančių asmenų grupės nesilaiko gydymo rekomendacijų, tyrėjams nepavyko.
Žmogaus elgesys yra sudėtingas, jį lemia įvairiausi tiek biologiniai, tiek socialiniai, tiek psichologiniai veiksniai ir motyvai.
Nemažai dėmesio šiam reiškiniui pastaruoju metu skiria sveikatos psichologai, kurie bando nagrinėti su gydymo nurodymų laikymusi susijusį elgesį iš sergančio asmens pozicijos.
Žmogaus elgesys yra sudėtingas, jį lemia įvairiausi tiek biologiniai, tiek socialiniai, tiek psichologiniai veiksniai ir motyvai. Labai retai galime nedvejodami pasakyti, kad asmuo būtent taip pasielgė dėl kokios nors vienos aiškios priežasties.
Tačiau apibendrindami Lietuvoje ir pasaulyje atliekamus sergančių žmonių elgesio tyrimus galime bandyti išskirti pagrindinius daugumai situacijų tinkančius elgesio veiksnius.
Liga ir gydymas sergančio žmogaus akimis
Norint suprasti, kodėl ne visuomet laikomasi gydymo rekomendacijų, svarbu atsižvelgti į tai, kaip sergantis žmogus suvokia savo lėtinę ligą.
Savo ypatumais skiriasi ne tik pačios lėtinės ligos, bet ir žmonės, kurie gali turėti individualų savo ligos supratimą. Sergančio žmogaus požiūriu, tam tikra liga gali būti vertinama keliais aspektais ir vienas iš jų – ar liga yra pavojinga. Vienu iš kraštutinumų gali būti vėžiniai susirgimai arba sunkios širdies ir kraujagyslių ligos, kurias dauguma laiko vienomis rimčiausių ir keliančių didžiausią riziką sveikatai ar net gyvybei – jomis susirgus, tikėtina, bus imamasi visų įmanomų ir neįmanomų priemonių.
Vienu iš kraštutinumų gali būti vėžiniai susirgimai arba sunkios širdies ir kraujagyslių ligos.
Kita vertus, lėtinis rinitas (sloga) kelia diskomfortą, bet vargu ar dauguma šią ligą vertintų kaip pavojingą gyvybei, tad ir į tai, ką rekomenduoja sveikatos priežiūros specialistai, gali žiūrėti atlaidžiau.
Sergančiam žmogui sunkiau teisingai įvertinti ligą tai atvejais, kai jos eiga būna besimptomė, kaip neretai pasitaiko cukrinio diabeto arba arterinės hipertenzijos atvejais. Nepaisant sveikatos priežiūros specialistų perspėjimų, tokios ligos sergantiems žmonėms gali atrodyti kaip mažiau rimtas sveikatos sutrikimas ir dėl to gydymo rekomendacijų bus laikomasi ne taip griežtai.
Kitas ne mažiau svarbus ir dažnai minimas ligos suvokimo aspektas yra sergančio žmogaus įsivaizdavimas apie tai, kiek laiko truks jo liga. Vieni pripažįsta, kad su liga reikės kovoti metų metus, o gal – visą gyvenimą, ir atitinkamai koreguoja savo elgesį. Kitiems gali atrodyti, kad tai trumpalaikis sveikatos sutrikimas, kuris praeis arba yra pagydomas. Tokie asmens įsitikinimai didina riziką, kad po kurio laiko, ypač pagerėjus sveikatos būklei, gydymas bus nutrauktas, nes atrodys, kad jo tiesiog nebereikia.
Svarbus sergančio žmogaus įsivaizdavimas apie tai, kiek laiko truks jo liga.
Be požiūrio į ligą, didžiulę reikšmę turi ir požiūris į patį gydymą. Paprastai žmonės daro tai, kas jiems palanku – tai galioja ir gydymo nurodymų laikymosi atveju. Jei žmogui atrodo, kad reguliariai vartodamas vaistus jis gyvens ilgiau, laikydamasis dietos ir sportuodamas jausis geriau, o profilaktiniai sveikatos patikrinimai užkirs kelią komplikacijoms ar naujoms ligoms vos pasirodžius pirmiems jų požymiams, tuomet galime tikėtis, kad jis laikysis gydymo rekomendacijų.
Gydymo rezultatui priskiriami lūkesčiai neprivalo būti tiesiogiai susiję su sveikata, pavyzdžiui, žmogus gali tikėtis, kad jei gydysis, galės pamatyti anūko ar anūkės vestuves. Tai tyrėjams leidžia daryti prielaidą, kad tie sergantys asmenys, kurie gydymo nurodymų nesilaiko arba laikosi tik iš dalies, tiesiog nemato rekomenduojamų priemonių naudos ir greičiausiai nežino, kiek paskirtas gydymas yra efektyvus.
Sergančiam žmogui svarbu ne tik nauda sau, bet ir kliūtys
Jeigu viskas būtų taip paprasta, žinių spragą būtų galima užpildyti pasitelkus sergantiems asmenims skirtas edukacines programas. Tačiau edukacinių programų efektyvumą vertinantys tyrimai dažnai rodo menką ir trumpalaikį poveikį sergančio asmens elgesiui (pavyzdžiui, S. van Dulmen et al., 2007). Ar tai reiškia, kad sergančių žmonių švietimas yra tik laiko ir pinigų švaistymas? Labai tikėtina, kad rengiant ir vykdant šias edukacines programas daugiausia laiko ir dėmesio skiriama supažindinimui su liga ir gydymui, pažymint jo naudą.
Žinios, kodėl reikia gydymo ir koks numatomas jo rezultatas, neabejotinai vertingos, tačiau svarbu nepamiršti ir kitos svarstyklių pusės – tai gydymosi metu iškylančios arba gydymo rekomendacijoms vykdyti trukdančios kliūtys. Galima prognozuoti sergančiam žmogui gerą ir atitinkantį jo lūkesčius rezultatą, tačiau jeigu šiam rezultatui pasiekti reikės nepakeliamai daug pastangų arba pats procesas bus pernelyg sudėtingas ir nemalonus, numatoma nauda, kuri neretai būna mažiau akivaizdi arba išryškėja tik po ilgesnio laiko, tiesiog nublanksta.
Žinoma, norint pasiekti rezultatą, dažniausiai reikia įdėti pastangų ir įveikti kliūtis. Kiekvienas pasiekimas turi savo kainą – tai puikiai supranta ir sergantys asmenys. Minėtos kliūtys nebūtinai turi būti realios arba tokios, su kuriomis sergančiam asmeniu tiesiogiai teko susidurti. Savo straipsnyje L.Rosenbaum (2015) rašo, kad net numatomas šalutinis medikamentų poveikis gali lemti nereguliarų paskirtų vaistų vartojimą.
Sveikas maistas gali atrodyti neskanus, jo paruošimas – sudėtingas, o saldžiam ir riebiam tortui kartais tiesiog neįmanoma atsispirti.
Sergantis žmogus, vien perskaitęs informaciją, kad tam tikras nemalonus šalutinis poveikis gali pasireikšti vienam iš 10 000 asmenų, gali net nepradėti vartoti vaistų arba vartoti mažesnę nei paskirtą dozę, norėdamas sumažinti šalutinio poveikio atsiradimo riziką. Sveikas maistas gali atrodyti neskanus, jo paruošimas – sudėtingas, o saldžiam ir riebiam tortui kartais tiesiog neįmanoma atsispirti.
Tuo tarpu narystė sporto klube nemažai kainuoja, iki lauko treniruoklių toli eiti, ir apskritai, fiziniai pratimai alina arba būna skausmingi, o apsilankymas pas gydytoją vargina, nes dažnai tenka laukti didelėse eilėse. Šis kliūčių sąrašas tikrai negalutinis – kiekvienas galėtų sugalvoti savąjį (pavyzdžiui, kodėl kas rytą nedarote mankštos?).
Matome, kad sergančio žmogaus elgesiui svarbi ne tik suvokta nauda sau, bet ir kliūtys. Jis pasveria „už“ ir „prieš“ ir galiausiai priima sprendimą. Tais atvejais, kai gaunama nauda bus svaresnė nei įdėtos pastangos, didėja tikimybė, kad jis stengsis griežčiau laikytis gydymo rekomendacijų. Tačiau tuomet, kai asmuo supranta gydymo naudą ir būtinumą, bet kliūtys atrodo neįveikiamos arba viršijančios numatomą teigiamą rezultatą, tikimybė, kad jis imsis sveikatą palaikančių veiksmų, mažėja. Deja, daugumos gydymui iškylančių kliūčių neįmanoma pašalinti.
Bandyti nuslėpti informaciją arba įtikinėti žmogų, kad neteks susidurti su sunkumais, taip pat ne išeitis. Tačiau kliūtis galima iš anksto numatyti, kuo geriau joms pasiruošti ir parengti planą, kaip su jomis tvarkytis.
Sergančio žmogaus elgesį lemia ne vien jo įsitikinimai. Kiekvieno iš mūsų elgesiui reikšmės turi dar ir aplinkiniai asmenys. Nagrinėjant su sveikata susijusį elgesį pravartu pasitelkti ir socialinės psichologijos dėsningumus. Neretai sprendimus priimame atsižvelgdami į tai, ką apie tai pagalvotų sutuoktinis / sutuoktinė, geriausias draugas ar net kolegos darbe (jei mes bent kiek vertiname jų nuomonę). Panašiai kaip paaugliai, kurie raginami bendraamžių kartais pabėga iš pamokų, taip ir sergantis žmogus dėl jam svarbių asmenų lūkesčių jaučia savotišką socialinį spaudimą atitinkamai elgtis. Šis spaudimas priklausomai nuo jo pobūdžio gali turėti dvejopą poveikį. Jeigu asmuo jaučia, kad šeima, draugai ar kiti artimieji pritaria ir palaiko griežtą gydymo rekomendacijų vykdymą, jis, nenorėdamas nuvilti jam svarbių žmonių arba būti jų nuvertintas, stengsis atitinkamai elgtis. Tai rodo, kad sergančio asmens artimieji gali prisidėti prie sveikatai palankios aplinkos kūrimo ir taip padėti jam pasiekti kiek įmanoma geresnių gydymo rezultatų.
Tai, kas gali būti keičiama – turi būti keičiama
Mokslininkai daro išvadą, kad sergančio asmens įsitikinimai, susiję su jo liga ir gydymu, taip pat artimųjų nuomonė ir palaikymas gali būti keičiami. Būtent į keičiamus veiksnius turi būti orientuotos tinkamą gydymo rekomendacijų laikymąsi skatinančios poveikio priemonės.
Be to, kadangi sergantiems žmonėms skirtų edukacinių programų poveikis dažniausiai būna trumpalaikis, šios programos turėtų būti siūlomos ne tik neseniai susirgusiems asmenims, bet reguliariai kartojamos ir sergantiems ilgesnį laiką. O siekiant padidinti minėtų programų veiksmingumą, be įprastos informacijos apie ligą ir gydymą, reikia aptarti galimas kliūtis, išsklaidyti su gydymu susijusius mitus, padėti žmogui sudaryti individualų priemonių įgyvendinimo ir kylančių sunkumų įveikos planą.
Gali būti kuriamos panašia liga sergančių asmenų savitarpio pagalbos grupės, kur jie kartu su kitais, prižiūrimi specialistų, galėtų aptarti gydymo proceso sunkumus ir gauti „bendražygių“ patarimus. Galiausiai, turint omeny artimųjų svarbą, tais atvejais, kai dėl pernelyg didelių sąnaudų nėra galimybės vykdyti programų, specialiai skirtų sergančio asmens šeimai, reikėtų sudaryti galimybę artimiesiems dalyvauti edukacinėse programose kartu su juo.
