Neseniai sukako 127 metai, kai mirė žymusis olandų postimpresionizmo tapytojas V. van Goghas. Tai nutiko praėjus dviem dienoms po to, kai jis revolveriu pabandė nusišauti į krūtinę.
Tokia mirtis nedaug ką nustebino – dailininkas beveik visą gyvenimą kovojo su psichinės sveikatos sutrikimais.
Deja, nors per visą gyvenimą tapytoją bandė gydyti net keli gydytojai, iki šiol istorikai nėra tikri, kokios ligos kamavo dailininką – psichiatrijos mokslas XIX a. pabaigoje dar buvo tik belipąs iš savo vystyklų. Todėl daug gydymo metodų būdavo paremti vos ne „alchemikų“ argumentais – kartais jie tiesiog buvo neveiksmingi, o kartais jie netgi kenkdavo paciento sveikatai.
Vienas įdomesnių vaistų, kurie buvo paskirti Van Goghui – iš rusmenių išgaunama medžiaga. Artėjant tragiškai gyvenimo pabaigai garsiuoju olandu rūpinosi daktaras Gachetas, kuris V. van Gogho epilepsijos priepuoliams gydyti buvo paskyręs vaistus, gaminamus iš rusmenių.
Kas yra rusmenė
XIX a. ir anksčiau rusmenė buvo naudojama edemos – dėl skysčių kaupimasis organizmo audiniuose atsirandančio patinimo – gydymui. Šios ligos priežastimi galėjo būti tiek širdies nepakankamumas, tiek kepenų veiklos sutrikimai.
Tačiau to meto medikai neturėjo gilaus supratimo apie įvairių ligų priežastis, tad vaistais laikė beveik bet kokias medžiagas, kurių efektą galima buvo matyti. Jei netyčia pasisekdavo ir tam tikra medžiaga padėdavo gydyti vieną ligą, naujasis vaistas greitai įgydavo panacėjos mastus – gydytojai juo bandydavo padėti ir nuo kitų susirgimų kenčiantiems pacientams.
Tad nors rusmenės ekstraktas tikrai galėjo padėti žmonėms, turintiems edemą dėl nepakankamos širdies veiklos, tačiau ši medžiaga nebūtų padėjusi gydyti V. van Gogho epilepsiją. Visgi panašu, kad rusmenės ekstraktas galėjo daryti įtaką kitam dailininko gyvenimo aspektui – jo kūrybai.
Iš tiesų, rusmenėse yra stipri vaistinė medžiaga iki šiandien naudojama tam tikrų širdies veiklos sutrikimų gydymui – augale esantys glikozidai naudojami gydyti širdies nepakankamumą. Viena iš augale randamų cheminių junginių – digoksinas – Pasaulio sveikatos organizacijos pripažintas medžiaga, efektyviai gydančia sutrikusį širdies ritmą.
Kaip veikia digoksinas
Digoksinas širdį veikia dvejopai. Pirma, jis padeda kontroliuoti elektrinius signalus, kurie pereidami per širdies raumenį, sinchronizuoja raumens ląstelių veiklą, kas priverčia širdį mušti tinkamu ritmu. Antra, digoksinas priverčia širdies raumens ląsteles susitraukti lėčiau ir stipriau, todėl pagerina kraujo pumpavimo funkciją, dėl ko visame kūne kraujas juda tolygiau.
Kaip ir bet kokį stiprų vaistą, digoksiną vartoti reikia atsargiai, nes perdozavimo rizika visada šalia, o šalutinis poveikis panašiai stiprus, kaip ir pagrindinis. Nors digoksinas bei kiti susiję cheminiai junginiai teigiamai veikia širdies ląsteles, jie taip pat stipriai veikia ir kituose žmogaus organuose esančias ląsteles.
Kartais akyse pasirodo šviesūs taškai, apsupti geltonos spalvos aureolėmis.
Dažniausiai pasitaikantis šalutinis digoksino poveikis yra pykinimas ir apetito praradimas, tačiau yra ir kitų niuansų. Didelės šio cheminio junginio koncentracijos gali paveikti akies tinklainės ląsteles, atsakingas už tai, kaip mes matome spalvas. Todėl kai kurie žmonės, vartojantys vaistus su digoksinu, skundžiasi neryškiu regėjimu arba gelsvu atspalviu, puošiančiu matomus vaizdus, taip vadinamąja ksantopsija. Kartais akyse pasirodo šviesūs taškai, apsupti geltonos spalvos aureolėmis, kitiems pacientams, kartais nevienodai, išsiplečia akių vyzdžiai.
Mokslininkai daro prielaidą, kad būtent apsinuodijimas digoksinu galėjo paveikti V. van Gogho regėjimą, dėl ko atsirado taip vadinamasis „geltonasis periodas“ jo kūryboje, geriausiai visiems pažįstamas iš paveikslo „Žvaigždėta naktis“. Dar labiau šią hipotezę patvirtina dailininko nutapyti jo gydytojo Paulio Gacheto portretai, kuriuose šis rankose laiko rusmenės žiedyną. Be to, viename iš tapytojo autoportretų matyti nevienodi jo vyzdžiai.
Žinoma, didelė tikimybė, kad ši hipotezė taip ir liks gryniausia spekuliacija. Gali būti, kad V. van Goghas nevartojo rusmenės ekstrakto ir tiesiog šiaip mėgo geltoną spalvą bei ieškodamas originalių vaizdavimo priemonių, sugalvojo savo paveiksluose tapyti išsiliejusias aureoles aplink žvaigždes. O nevienodi vyzdžiai gavosi tiesiog netyčia nuslydus teptukui.
Be to, vargu bau ar rusmenės ekstraktas galėjo „prasimušti“ pro dailininko mėgstamo alkoholinio gėrimo absento poveikį – V. van Goghas išgerdavo didelius kiekius. Šiandien absentą žinome, kaip labai stiprų alkoholinį gėrimą, tačiau XIX a. jame buvo nemaža koncentracija ir pelyne, iš kurio gaminamas absentas, randamo eterinio aliejaus tujono, turinčio stiprų haliucinogeninį poveikį.
