Atsiradus galimybei tinklu sujungti kompiuterius, pirmiausia buvo naudojama esama infrastruktūra – telefono linijos. Poreikiams augant, išrasta DSL technologija, leidžianti vienu metu pakankamai sparčiai naršyti internete ir kalbėti telefonu. Tačiau poreikiai toliau augo, o naujausios technologijos net idealiomis sąlygomis variniu laidu sugeba praleisti tik iki 100 megabitų per sekundę (Mbps) srautą.
Čia nelieka nieko kito, kaip ieškoti naujos įrangos. Tiksliau – laidų, kurie sugebėtų praleisti didesnį informacijos srautą. O kas gali būti greičiau, už šviesą?
 |
| Iš kiekvieno kliento namų šviesolaidžiai atvedami į ryšio stotį, sujungtą su centrine stotimi. |
Taigi buvo sukurtas šviesolaidis. Praktiškai neribotas galimybes suteikiantis laidas sudomino interneto tiekėjus visame pasaulyje. Tačiau kadangi buvo sąlyginai brangus, jis dažniausiai buvo tiesiamas tik į daugiabučius ir tik iki rūsio, gyventojams nuo paskirstymo dėžutės atvedant varinį interneto kabelį. Ši technologija vadinama „Fiber to the Building“ (FTTB; liet. „Šviesolaidis iki namo“). Ją turi ir didžioji dalis vadinamųjų „kabelinių“ interneto vartotojų Lietuvoje. Kadangi paskutines dešimtis metrų sudaro varinis kabelis, tai riboja maksimalią spartą iki maždaug 100 Mbps.
Šviesolaidžio laidui pingant, atsirado galimybė jį atvesti iki pat buto. Ši technologija vadinama „Fiber to the Home“ (FTTH, liet. „Šviesolaidis iki būsto“). Tai suteikia praktiškai neribotą duomenų srautą. Tiksliau, šiuo metu „buitinėmis“ sąlygomis namams galima teikti apie 10 gigabitų per sekundę (Gbps) greitį, tačiau laboratorijose jau pasiektas tūkstančius kartų didesnis greitis – apie 50-60 terabitų per sekundę (Tbps).
Kaip tai sugebama pasiekti? Pirma, priešingai nei variniame laide, šviesolaidyje nėra aplinkos trukdžių. Be to, šviesa neišspinduliuojama į išorę, o lieka stiklo pluošte, todėl sklinda kur kas toliau, negu variniais laidais. Ir, svarbiausia, šviesolaidžiu vienu metu galima siųsti ne vieną signalą, o daugybės skirtingų spalvų signalus, kurie viename laido gale užkoduojami, o kitame atkoduojami specialia įranga, naudojant specialias šviesą skaidančias prizmes.
Kas iš to?
Aišku, daugumai „gigabitinių“ greičių šiuo metu nereikia, o ir patys kompiuteriai daugiau nei kelių šimtų megabitų per sekundę greičio nesugeba apdoroti. Tačiau todėl jau įžangoje rašiau – tai investicija į ateitį.
Juk jau dabar vos kelių minučių aukštos raiškos vaizdo įrašas „sveria“ kelis šimtus megabaitų. Nusiųsti tokį failą draugui ar įkelti į „Facebook“ 10 Mbps greičiu trunka apie pusę minutės. Tas pat ir su daugybe vakarėlyje darytų nuotraukų, „online“ žaidimais, be to, tas pat laidas naudojamas skaitmeninei televizijai.
Tai yra dabar, o ateityje laukia trimatė televizija, internetu prenumeruojamos laidos, įvairių paslaugų perkėlimas į virtualią erdvę (pvz., e-sveikata, kuomet su gydytoju bendraujama virtualiai; e-saugumas, arba namų teritorijos stebėjimas net nebūnant namuose; e-mokykla ir t.t.). Visam tam reikės didelio srauto pralaidumo, o čia vėl grįžtame prie to paties šviesolaidžio...
Šviesolaidinio interneto lyderės
Nepelno organizacijos „FTTH Council Europe“ konferencijoje Lisabonoje praėjusią savaitę paskelbta, jog Europoje pagal šviesolaidinio interneto plėtrą pirmauja Lietuva (18 proc.), antroje vietoje Švedija (12 proc.), trečia Norvegija (11 proc.). Pasaulyje Lietuva liko penkta – po Pietų Korėjos (53 proc.), Japonijos (34,5 proc.), Honkongo (34 proc.) ir Taivano (25 proc.). Interneto plėtros lygis apskaičiuojamas imant bendrą namų ūkių skaičių ir lyginant jį su šviesolaidinį internetą turinčių vartotojų skaičiumi. Dėl objektyvumo tyrime nedalyvauja mažosios šalys, turinčios iki 200 tūkst. namų ūkių.
