Dabar populiaru
Publikuota: 2017 kovo 8d. 18:26

„Yotaphone 2“: Rusijoje sugalvotas, o Kinijoje realizuotas Mao prakeikimas

„YotaPhone 2“
„YotaPhone 2“

Vienoje pietinės Kinijos dalyje, senai užmirštoje Yotos provincijoje stūksojo apleista šventykla. Gal ir ne taip senai užmiršta, 2015 metais, bet telefonų pasaulyje, kur vieni telefono metai prilygsta maždaug septyniasdešimčiai žmogaus metų, tai jau buvo visai nemažai.

Ji buvo įdomi tuo, kad atrodė iš tiesų išskirtinė – reta šventykla turi dvi paradines puses, o kas dar keisčiau, vienoje iš jų – netikėti įrašai rusų kalba. Turistai šventyklą iš praeities prisiminė todėl, kad ją pasiekti pasidarė labai patogu ir pigu – autobusai pradėjo važiuoti dažnai ir beveik už dyką, tai ne vienas keliautojas jais ir nusprendė pasivažinėti.

Vienas iš tų keliautojų man ir užrodė šitą kinų prakeikimą ir paklausė ką apie jį galvoju. Greitai žvilgtelėjęs į nuotraukas ir cemento mišinio sudėtį pasakiau – „na, kodėl gi ne“. O, kad būčiau žinojęs. O, kad būtų man kas pasakęs…

Ir vieną rytą tik šmaukšt – ir „Yotaphone 2“ telefonas mano rankoje, keliautojas maldauja išvaduoti nuo prakeikimo, arba bent padaryti telefoną naudojamu. „Gerai, gerai“ sakau aš, minkštaširdis geradaris.

Ir tada ilgai spjaudžiausi prakeiksmais, tryniau gluosnio žievę vietoj chinino, kad atsigaučiau nuo šito kiniško drugio, Žemynai ir Gabijai rengiau apeigas, keičiau USB laidus, kompiuterius ir operacines sistemas…

O dabar prie reikalo ir rimtesnės kalbos: „Yotaphone 2“, pasirodęs 2015 m. buvo keistas hibridinis ragelis. Jį gamybai pas kinus lyg ir užsakė rusai, todėl yra dvi versijos: viena su europiniais dažniais, kita nelabai. Dabar, aišku, populiari ta „nelabai“ versija, o rusiškoji daugiau jau tapusi collectors edition arba miesto legenda.

Telefone, nepriklausomai nuo versijos, viduriai visur vienodi – jame sukasi savo laiku hi-end klasės „Snapdragon 801“ procesorius, kuris dar ir šiandien tikrai nedaro gėdos ir nušluosto nosis, bet ne uodegas biudžetiniams mediatekams ir jų draugams.

Kitas pats ypatingiausias išskirtinumas, be kurio ir nebūtų šios istorijos – kad telefonas turi du ekranus. Vieną, įprastą, kitą neįprastą e-ink, nugarėlėje. T.y. visa nugarėlė ir yra e-ink ekranas! Šio tipo ekranai pasižymi itin mažu energijos suvartojimu, juose labai patogu skaityti daug teksto, bet ir šiaip... jau tokį telefoną ir bare ant stalo šalia naujausio ir geriausio „Samsung“ padėti ne gėda ir pokalbiams tema garantuota.

„Scanpix“/AP nuotr./„Yotaphone 2“ išmanusis telefonas
„Scanpix“/AP nuotr./„Yotaphone 2“ išmanusis telefonas

Dabar eime prie šito telefono beprasmiškumo. Visų pirma, jis deklaruoja, jog taupo energiją, tam tikslui – prašom svarbiausiems pranešimams naudoti nugarėlę, ir jūsų energijos sąnaudos bus... praktiškai nulinės! Deja, tai netiesa. Man atneštasis ligonis siurbė bateriją kaip koks tankas „M1A1 Abrams” degalus siurbia. Absoliučiai NIEKO nedarant jis per pusę paros (net ne per parą!) nuo 100 proc. budėjimo režime nurėždavo apie 85 proc. įkrovos. Ką jūs į tai? Absoliučiai visomis įmanomomis prasmėmis ir būdais, tai yra pats blogiausias mano matytas kiniškas rezultatas, o patikėkite, mačiau jų ne vieną dešimtį.

Žinoma, kiniškoji versija buvo visiškai kiniška, nors angliškai ir kalbėjo, bet „Play Store“, ar root teisių čia nebuvo, kaip ir perspektyvų jas susidėti. Tai buvo antroji didžioji problema. Taigi, nelaimingąjį savininką paguodęs, kad „viskas čia bus gerai, tik gali jis neveikti“, leidausi į kelias valandas trukusią nuostabią „flashinimo“ kelionę.

Jei labai trumpai ir paprastai, viskas atrodo gan aišku: einate į „Yotaphone“ puslapį, parsisiunčiate naujausią HK versiją, dar naujausią RU ar EU versiją – jei norite papildomų nuotykių, bei „yotaphone flasher“. Toliau įsidiegiate reikalingas tvarkykles, perjungiate telefoną į „download“ režimą, ir.. ir viskas. Telefonas su „Windows 10“ ir USB 3 nesusikalba. Tad iš palėpės traukiu seną, apdulkėjusį monstrą su „Windows XP“. Čia jau viskas lyg ir veikia, bet sistemą kraunant vis užstringa per vidurį. Telefonas sėkmingai užstrigęs „bootloope“, aš iššvaistęs jau pusantros valandos brangaus savaitgalio laiko tokioms pramogoms, tyliai nirštu. Galų gale, pritaikius įvairius geriausių voo-doo žynių vertus metodus, telefonas šiaip taip priima HK programinę klizmą ir įsijungia.

„Nau problem“ sakau sugrįžusiam savininkui, ir mintyse siunčiu jį, kaip sakoma į pipirų žemę. Po pusvalandžio sulaukiu skambučio iš nepažįstamo numerio. „Ai, iš brolio telefono skambinu, nes tas, kur pataisei, ryšio negaudo“ – praneša iš pipirų žemės.

Tylėdamas priimu telefoną atgal, kol jo savininkas į mane žiūri šuniuko, kuris paliekamas vienas visai dienai voljere, akimis. Bet internetas nenuvilia – vadinasi pilna proceso eiga turėjo būti tokia: imame HK programinę įrangą, šalia pasidedam naujausią CN programą, iš jos iš lukštename radio katalogą ir apkeičiam jį su bendravardžiu HK viduje. Eureka? Eureka! Viskas veikia dabar jau taip, kaip pridera, nors džiaugsmo tas suteikia ir mažai. Atiduotu jau išsišiepusiam savininkui, kartu pridedu ir naują, pačių pagamintą „Yotaphone 2“ ekrano plėvelę.

Reziume – po sutvarkymo telefonas tapo tinkamu naudoti. Baterija dabar atlaiko darbo dieną normalaus naudojimo, per daug neperspaudžiat. Ryšį gaudo visur ir mieste ir už miesto. Pradžioje dar ir interneto duomenų valgyti nenorėjo, bet čia sena ir lengvai pataisoma vieno tokio ryšio operatoriaus problema.

Ką gi rašyti apžvalgoje? Štai kur klausimas. Iš tiesų, nelabai ką čia yra apžvelginėti, telefonas senokas, tačiau techninė platforma nebloga, visiems kasdieniams darbams puikiausiai tiks. Blogą įspūdį paliko plastikinis korpusas ir mygtukai. Lyg kokį 60, o ne 115 dolerių kainuojantį aparatą minkytum. Aš tikiu, kad šis telefonas dėl savo savitumo turi nedidelį būrį prisiekusių/užkietėjusių gerbėjų, kaip kad kokie „Meizu“. Deja, mane nuvylė ir „e-ink“ ekranas – stiprus grūdėtumas jam nepadeda, o kadangi pats telefonas ne planšetofonų padermės, tai ir ekranas nėra didelis. Man, kaip žmogui, skaitančiam bet kur, bet ką ir bet kada, jis tiesiog per mažas. Aš tokią pačia problemą turėjau netgi su „kindle“ skaitykle, kur viename lape, skaityklę laikant vertikaliai telpa tik kokie 9 žodžiai, tai skaitymas yra varganas. Horizontaliai laikant jau šita problema dalinai išsisprendžia. O kiek normaliu, įskaitomu šriftu parašytų žodžių telpa beveik 5 colių įstrižainės ekrane? 4-5? Na taip, knygų čia nepaskaitysi.

Išvada – galbūt tiks ieškantiems „kažko įdomesnio“, bet nei didesnės naudos, nei prasmės iš šio telefono nesitikėkite. Ir pasiruoškite perprogramavimui, nebent „Google Play“ ir naujesnė „Android“ versija jums atrodo absoliučiai nereikalingas hipsterių-buožių išsigalvojimas.

Beje, visas „Yotaphone“ prekės ženklas ir to paties pavadinimo įmonė lyg ir vienu metu jau buvo užmigę amžinuoju miegu kaip koks „Jiyau“, bet, berods, susidėjo su ZTE ir žada prisiekusius turistus pamaloninti kelione į „Yotaphone 3“ šventyklą.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT