Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 17d. 09:30

„Luigi’s Mansion 3“ apžvalga, arba Ponaitis Frekenbok vyksta atostogų

„Luigi’s Mansion 3“
A.Rumiancevo iliustr. / „Luigi’s Mansion 3“

„Luigi’s Mansion 3“ yra vienas geriausių šio sezono žaidimų vaikams, žaidžiančioms šeimoms, būsimiems žaidimų kūrėjams ir, žinoma, „Nintendo“ fanams. Visiems kitiems, negalintiems ar nenorintiems priskirti save prie paminėtų grupių, tai bus meilės ir neapykantos, siaubo ir juoko kupinas, bet nebūtinai geras, nuotykis.

Nepaisant to, kad žaidime puikuojasi skaičius 3, pradėti norėčiau nuo patikinimo, kad jis čia tik patogumo dėlei. Tiesą sakant, trečioji dalis tuo pat metu gali būti vadinama ir pirmąją, nes seniau žaliasis Mario brolis tyrinėjo vaiduoklių apsėstus dvarus, o šį kartą jis leidžiasi užtarnauto poilsio. Subūręs artimiausius draugus – Mario, Persikiukę, porą grybukų ir polteršunėką – Luigi vyksta į prabangų viešbutį. Tai, kad ištaigingas dangoraižis vadinasi „Paskutinysis kurortas“, žinoma, niekam nekelia įtarimo, tad visi labai nustemba, kai paaiškėja, kad jį apsėdo karalius Bū. Bū yra žinomas iš ankstesnių dalių, tai vaiduoklis turintis nesveiką potraukį grobti gyvuosius ir kalinti juos vaiduokliškuose paveiksluose. Nespėjame nė apsiprasti su žaidimo valdymu, o visi Luigi draugai, jau puošia pamėklišką Bū galeriją. Mūsų tikslas – išvaduoti visus, tačiau to negalėsime padaryti nes kažkas iš lifto nukniaukė visų aukštų mygtukus. Taigi, gausime tyrinėti viešbučio aukštus po vieną, kiekviename jų rasdami bent vieną lifto mygtuką. Šios klajonės patyrusiems žaidėjams truks 15-20 valandų, o mažiau patyrę džiaugsmo turės gerooookai ilgesniam laikui.

A.Rumiancevo iliustr./„Luigi’s Mansion 3“
A.Rumiancevo iliustr./„Luigi’s Mansion 3“

Prieš papasakodamas apie viską, kas žaidime padaryta gerai arba labai gerai, pirmiau apžvelgsiu tą vienintelį dalyką kuris čia įgyvendintas istoriškai keistai. Savo kovoje su vaiduokliais, kurių čia negyvas galas, Luigi naudos „Poltergust G-00“ įrenginį, dar liaudyje žinomą dulkių siurblio pavadinimu. It koks ponaitis Frekenbok, mūsų veikėjas mielai sugaus ir susiurbs ne tik vaiduoklius, bet ir didžiąją dalį žaidimo aplinkoje esančių daiktų: baldus, gėlių vazonus, gėles, maistą, peles, užuolaidas, šikšnosparnius, auksą, deimantus ir viską, viską! Smulkūs daiktai tiesiog pranyks bedugnėje Luigi kuprinėje, o didesni duš į smulkias dalis. Visa tai be proto smagu (ir velnioniškai gražu!), tačiau tuo pat metu ir kiek erzina.

Matote, žaidime naudojama klasikinė veikėjo valdymo formulė, kai veikėjas vaikščioja judinant vieną analoginę svirtelę, o sukiojasi judinant kitą. Kadangi beveik visi žaidimo kambariai turi fiksuotas kameros padėtis – žaidžiant gan dažnai tenka bėgti į vieną pusę, o siurbti į kitą ir visa tai yra šiurpiai painu. Faktas, kad ši sistema naudojama nuo pirmosios žaidimo dalies tarsi leidžia suprasti, kad toks ir yra kūrėjų sumanymas, tačiau kai kalbame apie „Nintendo Switch“ konsolę, tenka pastebėti, kad tai ne pats geriausias sprendimas „Joy Con“ pulteliams. Ši klaida-ne-klaida yra vienintelis kiek erzinantis elementas, kuris trikdys dalį žaidėjų. Tiesa vienas šios problemos sprendimo būdų – „Pro“ pultelis, kuris iš esmės jau tapo privalomu priedu kiekvienam „Nintendo“ gerbėjui. Šiame žaidime papildomas „Pro“ pultelis yra net du kart svarbesnis, nes... Gooigi!

A.Rumiancevo iliustr./„Luigi’s Mansion 3“
A.Rumiancevo iliustr./„Luigi’s Mansion 3“

Įveikę pirmąjį, įvadinį lygį sutiksite profesorių E. Gaddą, kuris patobulins jūsų siurblį. Nuo tos akimirkos kuprinėje esančią žalią masę galėsite paleisti į laisvę, o vos ištekėjusi ji virs Luigi klonu, arba Gooigi. Naujasis veikėjas turės visą tą pačią įrangą kaip ir Luigi: prožektorių, neoninę lempą, siurbimo ir pūtimo režimą turintį „G-00“, bei šautuvą šaudantį santechninėmis pompomis. Šie du veikėjai skiriasi tik molekuliniame lygmenyje, mat Gooigi yra sukurtas iš želatiną primenančios masės, tad jis gali pereiti kiaurai grotas ar keliauti vamzdynu, it koks Properis pramušdamas visus nešvarumus. Tiesa, susidūręs su vandeniu Gooigi tuoj pat virsta šlapia bala, tad jo panaudojimo galimybės irgi šiek tiek ribotos. Turbūt nereikia nė sakyti, kad nuo tos akimirkos kai atrakinate Gooigi, žaidimą galite tęsti poroje su šeimos nariu ar draugu. Tokiu būdu žaidimas vyks kur kas greičiau ir sklandžiau, ne tik tyrinėjant aplinkas, kai tenka susiurbti tonas šlamšto, bet ir kaunantis su bosais ar sprendžiant painesnius galvosūkius. Tėvams kurie žaidžia kartu su vaikais, tai turėtų ypač patikti, nes dauguma galvosūkių yra gan paprasti, bet reikalauja pastabumo ir loginio mąstymo, todėl sukuria pluoštą progų padėti vaikui suvokti bazines problemų sprendimo taisykles. Sukurti teoriją, ją išmėginti, jei rezultatas netenkina – kurti naują teoriją ir procesą kartoti.

Šioje vietoje verta prisiminti ir visus svajojančius apie žaidimų kūrėjo karjerą. „Luigi‘s Mansion 3“ yra fenomenalaus žaidimų dizaino pavyzdys, kai su ribotomis priemonėmis sukuriamas vis naujas įspūdis. Luigi turi santykinai nedidelę veiksmų ir inventoriaus įvairovę, pats žaismas nėra perkrautas, tačiau tuo pat metu kiekvieno lygio sukeliami pojūčiai unikalūs ir skirtingi. Atrakindami vis naujus aukštus, kurį laiką galvosime, kad klajojame po vaiduoklių apsėstą viešbutį, bet po valandėlės kitos suprasime, kad čia slypi visas atrakcionų parkas. Pirmieji aukštai visiškai atitiks lūkesčius – požeminis garažas, svečių ir darbuotojų kambariai, virtuvė, parduotuvė, koncertų salė... Ir jau žiūrėk tyrinėji viduramžių pilį, botanikos sodą, kino studiją ar dykumą. Kaip bebūtų keista, vizualiai ir atmosferos prasme, šie siužeto vingiai integruoti ypač nuosekliai ir logiškai, o faktas, kad dangoraižyje yra piratų grotas mane nustebino tik dabar, kai apie jį parašiau.

A.Rumiancevo iliustr./„Luigi’s Mansion 3“
A.Rumiancevo iliustr./„Luigi’s Mansion 3“

Kiekvienas šių lygių skiriasi ne tik vizualiai, bet ir kambarių išdėstymu, galvosūkių mechanikomis ir kovomis. Tarkim tyrinėdami karaliaus pilį natūraliai tikimės rasti slaptų vietelių, lobių ir spąstų. Žaidimas būtent tai ir siūlo, čia pat išryškindamas dviejų žaidėjų svarbą. Jei žaisite vieni, Luigi ir Gooigi galėsite valdyti pakaitomis, tačiau dėl šios priežasties kai kurie galvosūkiai ar kovos bus įveikiami sunkiau, nei poroje. Ypač spąstų stiliaus galvosūkiai kuriuose Luigi papuola į bėdą, o Gooigi per tam tikrą laiką turi rasti būdą sustabdyti spąstus ar įveikti priešus.

Jei daugelyje lygių priešai yra aiškiai matomi, tai atvykus į botanikos sodą teks visiškai pakeisti savo žaidimo stilių, mat viskas kas gali gelti, kąsti ar drėksti slypės aukštoje žolėje. Tyrinėdami koncertų salės aukštą, be abejo turėsime atkreipti dėmesį į aplinkos objektus kurie skleidžia garsus, mat būtent jų dėka spręsime sudėtingesnius galvosūkius. Beje, čia verta pastebėti, kad žaidime galvosūkių sudėtingumas vyrauja priklausomai nuo to ką jie slepia. Jei susiduriate su kliūtimi kurią reikia įveikti norint keliauti pirmyn – sprendimas dažniausiai paprastas ir akivaizdus, nereikia mąstyti per giliai, paprastai pakanka prisiminti ir išmėginti visus Luigi veiksmus. Galvosūkiai kurie slepia pinigus, dažniausiai meta iššūkį pastabumui. Didžiausi turtai gali slėptis paveiksluose, ar kiek neįprastai atrodančiuose daiktuose, tad didžiausias iššūkis tėra juos pastebėti. Kartais lobiai yra uždengti užuolaidomis, kartais juos galima pastebėti per plyšį sienoje, o kartais tik veidrodžio atspindyje. Galiausiai yra perfekcionistams skirti galvosūkiai kurie paprastai slepia brangakmenius ir karaliaus Bū pakalikus. Šie daiktai paprastai slepiami ypač gerai, norint iki jų prisikasti, kartais tenka atrasti ir įveikti ne vieną, o seriją slaptų kambarių, bei išspręsti juose esančius fizikos ar vikrumo galvosūkius. Be abejo, pasitenkinimas radus geriau paslėptą deimantą, kartais yra net didesnis nei įveikus visą žaidimą.

A.Rumiancevo iliustr./„Luigi’s Mansion 3“
A.Rumiancevo iliustr./„Luigi’s Mansion 3“

Auksą žaidime kaupiame tam, kad galėtume šiek tiek supaprastinti iššūkius ir kitų lobių paieškas. Gavęs mokestį profesorius E. Gaddas jūsų žemėlapyje pažymės deimantų ar Bū slaptavietes bei parduos auksinių kaulų, kurių dėka galėsite prikelti žuvusį Luigi. Kadangi žaidimas kurtas galvojant apie vaikus, žūti čia netenka dažnai. Susidūrę su priešais ar žalą darančiais aplinkos objektais, galite prarasti šiek tiek gyvybių, bet žaidimas netruks jų kompensuoti. Tiesiog niokokite kambarį ir lūžtantys daiktai negailės gyvybes atstatančių širdelių. Vis tik kovos su bosais metu viską, ką įmanoma sudaužyti kambaryje sudaužome greitai, tad širdelių resursas tampa ribotas.

Patys bosai ir jų parinkimas žaidime, beje, dar vienas puikaus dizaino pavyzdys. Jei žaidimo lygis trumpas, painus ir pilnas galvosūkių, tikėtina, kad kelionės išvargintam žaidėjui šio lygio bosas nemes didelio protinio iššūkio. Antra vertus, jei įveiktas lygis buvo paprastas ir pasižymėjo nesudėtingomis kovomis, lygio bosas turės kelias skirtingų veiksmų sekas ir privers ne juokais paplušėti. Sutikus tokį bosą gyvybės prarandamos tiesiog bandant išsiaiškinti kaip jį įveikti, kartais silpnosios bosų vietos yra puikiai užmaskuotos, kartais jie keičia savo savybes tiesiog kovos metu. Taigi tokiomis akimirkomis auksiniai kaulai ypač praverčia, ypač jei žaidžiame kartu su vaikais ir nenorime per daug bartis dėl vieno iš žaidėjų (nebūtinai vaiko) žioplumo.

A.Rumiancevo iliustr./„Luigi’s Mansion 3“
A.Rumiancevo iliustr./„Luigi’s Mansion 3“

Vaizdas ir garsas žaidime yra tiesiog aukščiausia klasė. Stebėdami įvadinį filmuką, akimirką pagalvosite, kad šių dienų žaidimai niekuo nesiskiria nuo prašmatnios Holivudo animacijos ir būsite teisūs. Nesvarbu ar žiūrite kompiuterinės grafikos filmuką, ar žaidžiate, vaizdas ekrane liks toks pat ryškus, kokybiškas, stulbinantis detalumu, objektų ir spalvų gausa. Fantastiškas apšvietimas sukuria tobulą prabangaus, bet apsėsto viešbučio atmosferą, be to čia gausu audinių ir kitų lanksčių ar besitransformuojančių objektų kurie išpildyti nepriekaištingai. Muzikos ar įgarsinimo prasme tos pačios liaupsės. Išskirtinio paminėjimo verta muzika — nuotaikinga, bet tuo pat metu visuomet šiek tiek šiurpi ir prisitaikanti prie aplinkos. Kažkuria prasme žaidime yra keistas viduramžiškos, šiuolaikinės, piratiškos ar kitas temas atspindinčios muzikos remixas specialiai Helovyno vakarėliui.

A.Rumiancevo iliustr./„Luigi’s Mansion 3“
A.Rumiancevo iliustr./„Luigi’s Mansion 3“

Kalbant apie vakarėlius. Nors paties nuotykio įveikimui užteks protu suvokiamų valandų skaičiaus, tai nereiškia, kad po savaitės kitos žaidimą norėsis parduoti. Perfekcionistai sugaiš du syk tiek laiko vaikydamiesi visų lobių, tačiau net jei tokie nesate jūsų lauks „ScareScraper“ režimas. Šį režimą gali žaisti iki 4 žmonių prie vieno įrenginio, arba su draugais, ar nepažįstamaisiais internete. Iš esmės tai savotiškas išgyvenimo režimas, kai žaidėjai per tam tikrą laiką privalo įveikti vaiduoklius, rasti visus pinigėlius, nugalėti smulkius kenkėjus ir panašiai. Labai dinamiškas ir greitas žaidimo režimas, tačiau ir čia bendradarbiavimas, bei loginis (ar logistinis) mąstymas griežia pirmuoju smuiku. Kitas papildomas režimas „ScreamPark“ labiau primena klasikinius „Mario Party“ žaidimus. Tai tiesiog kvailų mini žaidimų rinkinys. Kuo kvailesni žaidimai, tuo geriau, beje, mat šį režimą galėsite išmėginti aštuoniese, vis dar naudodami vieną vienintelę konsolę. Kitais žodžiais tariant, tai grynai vakarėliams skirta, kiek kvaila, vos ne vienu mygtuku valdoma pramoga, kai nėra laiko aiškintis taisyklių, o viskas ko norisi iš žaidimo - tai juokas ir azartas.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

02:08
01:11
02:10

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT