Dabar populiaru
Publikuota: 2021 sausio 23d. 19:03

„Suzerain“ žaidimo apžvalga. Vienos kadencijos politinė drama

Kodėl visų diktatorių veidai tokie panašūs?
M.Klimo iliustr. / Kodėl visų diktatorių veidai tokie panašūs?

„Susidomėk politika, kol politika nesusidomėjo tavimi“ yra labai skambus patarimas, ypač tame pragare, kuriame visi virėme nuo 2016 metų. Bet kas būtų, jeigu būtum ne rinkėju, svarstančiu, ar jo balsas iš viso kažką lemia, bet visos šalies valdovu? Į štai tokius kaliošus teks įšokti žaidžiant „Suzerain“.

Alternatyvioje žaidimo žemėje Sordlande liaudis pirmiausia nuvertė karalių, tada pergyveno perversmus, tautinę vyriausybę, ir net kraupų neoliberalizmo prisilietimą. Bet pagaliau prezidentu buvai išrinktas tu, Antonas Rayne'as. Tau reikės rūpintis šalies ekonomikos problemomis, rasine neapykanta ir ankščiau tavęs dirbusių vyriausybių engiamų mažumų problemomis, iškvėšusiais kaimynais, ir net vietiniais JAV ir SSRS analogais. Ai, o dar ir namuose šeima bei ūkis laukia!

M.Klimo iliustr./Kokių tik valstybinių problemų neišspręstum prie butelaičio Kebij vyno!
M.Klimo iliustr./Kokių tik valstybinių problemų neišspręstum prie butelaičio Kebij vyno!

Paprasčiausias žaidimo eigos paaiškinimas būtų toks: „O ką jei jau keturių dalių sulaukusi „Democracy“ serija taptų vizualine novele?“ Tik čia jūs ne koks nors naujas mokytojas mergaičių mokykloje, o valstybės vadovas! Valstybės su sava istorija, politiniais judėjimais, korupcija ir kitais monais.

M.Klimo iliustr./Deja, veidų žaidime lengvai nepakeisi
M.Klimo iliustr./Deja, veidų žaidime lengvai nepakeisi

Bet jei „Democracy“ duodama pilna laisvė griebti šalies vairą iš bet kurios pusės ir pradėti kurti pasaulinį socializmą, tai „Suzerain“ gali tik reaguoti į iškilusias situacijas. „Suzerain“ suskirstytas į skyrius, ir skyriaus metu galėsi priimti tik tam skyriui būdingus sprendimus. Vos pradėjus žaisti gal atrodys, kad per pirmas šimtą dienų reiktų griebtis mokestinės reformos, bet, aiman, teks palaukti skyrių ar du.

M.Klimo iliustr./Kaip ir senajame „Secret Agenda”, apie šalies įvykius galėsi pasiskaityti ir akivaizdžiai tendencinguose laikraščiuose
M.Klimo iliustr./Kaip ir senajame „Secret Agenda”, apie šalies įvykius galėsi pasiskaityti ir akivaizdžiai tendencinguose laikraščiuose

Tiesa, įvairūs informaciniai ekranai sukelia gilesnių žaidimo mechanikų įspūdį. Pavyzdžiui siūloma šalies apžvalga – suskirstyta pagal sferas, padalinta į skyrelius sprendimams ir šalies įvykiams sekti, šie dar koduoti spalvomis pagal kuriamą naudą ar žalą – atrodytų, ši informacija bus naudinga sprendžiant Sordlando problemas. Bet ne – nors žaidėjo sprendimai kažkiek lems tolimesnę žaidimo eigą, šalies politinio gyvenimo ritmą nustatysite ne jūs.

Tas pats galioja ir ministrų kabineto apžvalgos ekranui. Galvotum, ši informacija parinkta tam, galėtume iš karto vykdyti pertvarkas kaip kokiame „Hearts of Iron 2“. Bet ne, jis nėra tam, kad kaip muses iš barščių išmestumėte visus gražulius ir mažonus. Teks dirbti su tuo, ką turime, net jei įsigeistume tapti tironais.

M.Klimo iliustr./Mūsų kariuomenei reikia geresnių stovyklų pavadinimų
M.Klimo iliustr./Mūsų kariuomenei reikia geresnių stovyklų pavadinimų

Iš esmės būtų įdomu palyginti, kur daugiau laisvės – „Suzerain“, ar labai panašiame į jį 1989 metų „Secret Agenda“ žaidime. Tame žaidime gaudavome valdyti fiktyvią, kaip tik revoliuciją patyrusią Centrinės Amerikos valstybę. Vienaip ar kitaip, abu žaidimai yra neblogi norintiems simuliuoti demokratišką valstybių, kuriose vyko CŽV-finansuoti perversmai, raidą.

M.Klimo iliustr./Skirtingai nei amerikiečiai mūsų pasaulyje, sordiečiai sugeba žmonėms išdalinti paramos pinigus be didesnių tragedijų
M.Klimo iliustr./Skirtingai nei amerikiečiai mūsų pasaulyje, sordiečiai sugeba žmonėms išdalinti paramos pinigus be didesnių tragedijų

Bėda ta, kad „Suzerain“ tikrai nėra greitas žaidimas. Ir tai, kiek teksto reiks perskaityti, ir tai, kaip tas tekstas pateikiamas, tikrai verčia jaustis, lyg žaidimas bando simuliuoti ir lėtai slenkančių šimtmečių realizmą. Pagreitint patirtį galima nebent iš anksto nustatant kurių žmonių patarimų ar kritikos klausysime, o tada tiesiog ignoruot kabineto narius, kuriuos kitame žaidime būtume iš karto pašalinę.

M.Klimo iliustr./Ir su tokiais žmonėmis teks dirbti kiekvieną dieną (arba kiekvieną ėjimą, kuris apima neapibrėžtą laiko tarpą)
M.Klimo iliustr./Ir su tokiais žmonėmis teks dirbti kiekvieną dieną (arba kiekvieną ėjimą, kuris apima neapibrėžtą laiko tarpą)

Tarp kitko, kiekvienas žmogus žaidime – net ir jau miręs – turi savo enciklopedijos puslapį. Apskritai, visas alternatyvus pasaulis demonstruoja nemažą įdirbį, nes gali rasti informacijos net ir apie vietinio krikščionybės analogo istoriją, aplinkinių šalių santykius, ir taip toliau. Tad apie pasaulį tikrai pagalvota.

Apie vizualus gal pagalvota šiek tiek mažiau, nes vartotojo sąsaja atrodo gal laipteliu aukščiau nei gero „Flash“ žaidimo (amžino jiems atilsio). Taip, aišku, „Suzerain“ nėra AAA produktas, ir meninis stilius labai netrukdo – prisiminkime, esu gyręs „Shadow Empire“ nepaisant jo išvaizdos. Žodžiu tikrai esu žaidęs ir daug baisesnių žaidimų, bet „Suzerain“ vis tiek kartais tvoksteli žiauriu biudžeto deficitu. Nors šiaip didžiausia žaidimo problema yra ta, kad negalime pakeisti Antono Rayne'o portreto. Ne, tai rimtai labai blogo tono ženklas tokio tipo žaidimui.

„Suzerain“ yra nebloga politinė tekstinė (tikrai labiau nei vizualinė) novelė. Tik reikia turbūt susitaikyti su mintim, kad kiekvienas sprendimas bus tikrai galutinis, ir ne tik dėl to, kad žaidėjui nesudaroma galimybė įkelti ankstesnius žaidimo išsaugojimus. Didesnė problema yra ta, kad žaidimas tiesiog nori kuo lėčiau tekėti sava vaga. Tai nėra blogai, jei šis žaidimas būtų jūsų pirmasis bandymas nerti į politinių žaidimų žanrą, bet aš asmeniškai į Sordlando prezidento postą antrą sykį tikrai nesibalotiruosiu. Ir aš savo pažadų paisau labiau nei Karbauskis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT