Viskas prasidėjo kai baigiau septintą klasę. Džiaugiausi, nes norėjau pereiti į kitą mokyklą, tačiau perėjus gyvenimas nusirito žemyn.
Daug draugų senoje mokykloje neturėjau, tačiau turėjau dvi tikrai geras drauges. Kai viena jų į „Facebook“ įkėlė klasės nuotrauką, nauji klasiokai mane vadino kaip tik galėjo – juk Lietuvoje žodžio laisvė... Nemanau, kad buvo galima sakyti „kalė“, „niekam ji nereikalinga“, „dink iš pasaulio“, eik į „Mc'Donalds“ ir panašiai.
Pradėjau nebendrauti su žmonėmis, nusiritau moksluose, užsidariau nuo šeimos, ėmiau nekęsti saves – man atrodė, kad aš kalta, jog „tokia“ esu. Nebekenčiau savęs ir savo gyvenimo, taip pat to, kas ligšiol man teikė džiaugsmą.
Tylėjau – bijojau kam nors pasakyti, kad iš manęs šaiposi. Tylėjau pamokas, dienas, mėnesius. Visus devynis mėnesius, mokslo metus, toje mokykloje niekam nesakiau nieko. Geriausi mano draugai buvo muzika, vienatvė, tyla ir peiliukai, vadinami „britvomis“. Jaučiausi niekam nereikalinga, norėjau palikti šį pasaulį, bet nepavyko – mane sulaikė viltis. Ji mane išgelbėjo, suteikė tikėjimo, kad kas nors pasikeis. Nepasikeitė.
Pasibaigus mokslo metams atsipūčiau – jaučiausi laiminga: nieks manęs neužgauliojo, galėjau nebesijaudinti, kaip mane įžeis šiandien.
Dar kartą keičiau mokyklą, perėjau į gimnaziją. Ten buvo kelios merginos iš senos klasės, tačiau ir kelios naujos – draugiškos. Vis dėlto pasitikėti nebegalėjau jau niekuo, kaip ir negalėjau džiaugtis gyvenimu.
Kasdien save kaltinau, kad nemoku bendrauti. Ta 25 žmonių klasė mane sugadino – negalėjau niekuo tikėti, pasitikėti, išsilieti.
Dabar būsiu 10-oje klasėje. Tikiuosi, kad kas pasikeis ir viskas bus geriau – ateis ir mano draugė... Tačiau nemanau, kad kasnors kada nors užgydis žaizdas, kurias jie man padarė.
Apie patyčių prevenciją ir poveikį vaikams 15min.lt jau rašė.
„Vaiko suvokimas ir požiūris į patyčias susiformuoja aplinkoje, kurioje jis auga, mokosi. Jeigu mokykloje mokytojai pastebi ir reaguoja į patyčių atvejus, galima tikėtis, jog ir vaikams formuosis neigiamas požiūris į patyčias. Nepaisant to, vis dar pasitaiko atvejų kuomet patyčios traktuojamos kaip vaikų žaidimai, pajuokavimai. Deja, riba, skirianti patyčias nuo juokų, moksleivių tarpe yra labai plona. Suaugusieji, mokytojai, šeima, taip pat ne visada supranta, jog vaikas yra skaudinamas savo bendraklasių įžeidžiančiu elgesiu, replikomis“, – savo įžvalgomis dalijasi R. Petrolienė.
Kaip teigia psichologė, patyčių situacijose vaikų vaidmenys gali nuolat keistis, t.y. vaikas gali tapti auka, stebėtoju ar skriaudėju. Būtina akcentuoti, jog patyčių atveju svarbiausia, kad vaikai nepalaikytų tokių situacijų: kai nebelieka „žiūrovų“, patyčios nebetenka prasmės. R. Petrolienė priduria, jog svarbu ugdyti ir vaikų empatiją: „Jeigu vaikas ir neišdrįsta pasitraukti iš patyčių stebėtojų rato, galbūt jis gali niekam nematant prieiti ir paguosti nuskriaustąjį, paskatinti jį kreiptis pagalbos“.
Mokytojui mokykloje dažniausiai tenka stebėtojo vaidmuo. Negana to, kad jis kiekvieną dieną mato, stebi vaikus, jis turi būti tarsi „veidrodis“, savo elgesiu, komentarais, reakcijomis parodantis, kad įžeidžiantis, nepagarbus elgesys su bendramoksliais yra netoleruotinas.
Kaip teigia Jaunimo centro psichologė Asta Blandė: „Kartais psichologui arba auklėtojui svarbu suburti lyderius, linkusius įžeisti, pašiepti savo bendraklasius, kartu su tėvais ir aptarti, koks jų elgesys trikdo klasės darbą ir ardo vaikų santykius bei koks elgesys situaciją galėtų pagerinti“. Lyderystė tampa pavojinga kuomet klasėje norma tampa nesimokymas, atsisakymas dalyvauti bet kokioje mokyklos užklasinėje veikloje, kito skaudinimas, žeminimas, fizinio ar kito psichologinio smurto naudojimas. Todėl tam, kad vaikų lyderystė būtų pakreipta teigiama linkme, labai svarbu į šį procesą įtraukti arčiausiai vaiko esančius žmones.
„Tėvų vaidmuo patyčių prevencijoje itin svarbus dar ir dėl to, kad mokyklos atstovo ar su klase dirbančio specialisto ir šeimos nuostatos ir pokalbių su vaikais strategijos būtų vienodos, – pastebi A. Blandė. – Jei vaikams abi pusės tiek namų, tiek mokyklos aplinkoje, formuoja nuomonę, kad lyderiauti galima gerbiant savo klasės draugą, padedant jam, būnant tolerantišku – vaikui greičiau tokia nuostata ir formuosis“.
