Kadenciją baigęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus Naujuosius metus sutiko namuose. Nors prezidentas gydosi, be darbo nesėdi: rašo naują knygą.
Penktadienį ryte prezidentas prisistatys Santariškių gydytojams ir toliau tęs gydymo procedūras. Prezidentas prisipažįsta, kad važiuojant į ligoninę jį apninka įvairios mintys, tačiau jis turi vilties ir užsispyrimo nepasiduoti, ištverti.
– Liga sugriovė visus jūsų planus: plaukimo baseinas, ko gero, tiktai naktimis sapnuojasi, šį mėnesį nevyksite kasmečių atostogų, kurias buvote susiplanavęs praleisti Bahamose pas Juozą Kazicką.
– Taip, nuo gruodžio mėnesio sugriuvo visas mano baseino lankymo tvarkaraštis. Gydymo procedūros tęsis visą sausį, todėl mano fizinis pasirengimas šiek tiek kentės. Iš gyvenimo bus išbraukti du mėnesiai. Vasarį, tikiuosi, vėl viskas grįš į savo vėžes ir pradėsiu plaukioti.
Kažkas panašaus kaip su tais delfinais, išgabentais į Graikiją ir sugrįžusiais atgal. Laukiu tos dienos, kada mane grąžins iš Graikijos ir įleis į vandenį. O dėl Bahamų vyksta kova su gydytojais. Jie į mano kelionę žiūri skeptiškai, sako, kad gydymas dar nėra baigtas ir nenori manęs išleisti iš akiračio: o jeigu kas nors pablogės, nuotolis yra tolimas ir jie negalės daryti intervencijos.
Su gydytojais ginčijuosi, kad man tikrai nieko blogo negali atsitikti, tačiau jų negaliu įtikinti. Tie „ginčai“, manau, vyks iki sausio pabaigos.
– Švenčių proga, tikriausiai, sulaukiate daug sveikinimų?
– Visi tie sveikinimai plaukia į prezidentūrą, paprastai jų susidaro nemažai. Tačiau prezidentūroje jau kuris laikas nesu buvęs. Atrinkę vieną kitą įdomesnį, svarbesnį sveikinimą, juos man atveža į namus, o visus kitus laiškus pamatysiu tiktai sausio antroje pusėje.
– Nors dabar neinate į darbą, neįsivaizduoju jūsų namie nieko neveikiančio ir sėdinčio tiktai prie televizoriaus ar kompiuterio, ne toks jūsų charakteris.
– Manau, kad sausio trečiąją savaitę grįšiu į prezidentūrą ir vėl įniksiu į kasdieninius darbus. Namuose gulėt tikrai neguliu, darbo turiu, intensyviai sėdžiu prie savo užrašų. Su žurnalistu Valdu Bartasevičiumi planuojame išleisti naują knygą, ją mintyse bandau padalinti į keturias dalis. Leidykla neleidžia man ramiai gyventi, būtinai nori išleisti dar vieną mano knygą.
Leidykla neleidžia man ramiai gyventi, būtinai nori išleisti dar vieną mano knygą.
Galvojame ją išleisti metų pabaigoje, kai vyks tradicinė knygų mugė. Tačiau jokios garantijos nėra, viskas priklausys nuo daugelio aplinkybių.
– Laukiame ir filmo apie jus antrosios dalies ...
– Nieko konkretaus negaliu pasakyti, kada pasirodys filmo antroji dalis. Filmo kūrėjai sako, kad dienos šviesą jis turėtų išvysti pavasarį. Jų nespaudžiu, žinau, kad žmonės dirba, jokių kliūčių baigti filmą nėra. Prieš atleidžiant iš prezidentūros Džoją Barysaitę ir Romualdą Kuprį, švariu būdu mums pavyko nufilmuoti visus archyvus ir juos pasiimti su savimi.
Turime pakankamai medžiagos antrajai filmo daliai. Kūrybinei filmo grupei neturiu jokios įtakos, jie patys šifruojasi, renkasi tematiką. Neturiu jokio supratimo, kaip ta antroji filmo dalis atrodys. Pirmoji filmo dalis buvo daugiau skirta mano privačiam gyvenimui, o antroji bus oficialioji.
– Šventų Kalėdų vakarą lankėtės mišiose Vilniaus arkikatedroje, ar nerizikavote savo sveikata?
– Truputį kovojau su savimi, per jėgą stovėjau. Buvo momentų, kai visi stovėjo, o aš turėjau atsisėsti.
Tikinau save, esu tvirtas, negaliu pasiduoti, turiu atlaikyti kaip sportininkas, mintyse prašiau jėgos. Viską atlaikiau iki galo ir iš bažnyčios išėjau pakelta galva, plojant Arkikatedroje tą vakarą buvusiems žmonėms.
– Ar jau baigė savo kilnią misiją 14-asias ponios Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondo karavanas, kuris turėjo apkeliauti 9 didžiuosius Lietuvos miestus?
– Taip, karavanas baigė savo kelionę po Lietuvą, ji buvo labai sėkminga. Surinkta daug aukų, jos bus skirtos fondo šefuojamoms mokykloms įsirengti sporto aikštes, nusipirkti sportinį inventorių.
Tikinau save, esu tvirtas, negaliu pasiduoti, turiu atlaikyti kaip sportininkas, mintyse prašiau jėgos.
Ta pati idėja bus tęsiama ir toliau, nors girdėjau man labai nepatinkančius gandus gandelius, kad ponia Alma po 15 metų darbo nori uždaryti tą paramos fondą.
– Tačiau tai tiktai gandai gandeliai?
– Galutinis žodis dar nėra tartas, nors Alma mane labai rimtai įtikinėja, kad jau yra pavargusi ir pradėtą darbą turėtų perimti ir tęsti jaunimas.
– Dalyvavote LTOK 25-mečio atkūrimo šventėje, pasakėte gražią kalbą. Kaip apskritai vertinate tuos olimpinio judėjimo ketvirčio amžiaus metus?
– Didžiuojuosi olimpine šeima. Garbė visiems olimpiečiams, padėka jiems, kad jie buvo, yra ir išlieka pavyzdžiu visai mūsų jaunajai kartai. Nuoširdžiai dėkoju visiems olimpiečiams ir tiems žmonėms, kurie 1988-aisiais, rizikuodami savo laisve, o kartais netgi ir savo gyvybe, ėmėsi to didžiojo žygio ir pasauliui paskelbė, jog nori atskirti ir eiti savo keliu į pasaulio bendruomenę.
Į tą istorinį žygį, pareikalavusį daug sumanumo ir ryžto, žiūriu su pasididžiavimu. Tai buvo pirmas kartas, kada po sunkių okupacijos metų sportinės šeimos vadovai pasakė, jog Lietuva yra pasirengusi prisiimti atsakomybę už savo veiklą ir grįžti į tarptautinį olimpinį judėjimą.
Didžiuojuosi olimpine šeima. Garbė visiems olimpiečiams, padėka jiems, kad jie buvo, yra ir išlieka pavyzdžiu visai mūsų jaunajai kartai.
Olimpinio komiteto atsiskyrimas nuo Sovietų Sąjungos buvo pats pirmas reikšmingas žingsnis Lietuvos nepriklausomybės kelyje į galutinį Kovo 11-osios aktą, kada Lietuva visam pasauliui pasiskelbė grįžtanti į laisvąjį pasaulį. Todėl LTOK atkūrimo 25-mečio švente turėtų dalintis visa Lietuva. Didžiulė pagarba ir amžina garbė atkuriamajam Lietuvos tautinio olimpinio komiteto suvažiavimui, kuris praktiškai įvarė pirmąjį pleištą į Sovietų Sąjungos subyrėjimą.
Nors yra priekaištų jaunajai kartai, kad ji yra nepakankamai nusistačiusi, atitolusi nuo lietuviškų reikalų, tačiau, kai pažvelgiu į moksleivių olimpinį judėjimą, kurio nesuvaldoma ugnis uždegė visą lietuviškąjį jaunimą ir į tą judėjimą įsijungė dešimtys tūkstančių Lietuvos jaunuolių, tai – labai geras ženklas. Tas jaunimas nėra prarastas ir tai LTOK įpareigoja jį išlaikyti bei parengti ateities Lietuvai.
– Kas jums labiausiai įsiminė iš to laikotarpio, kada, gyvendamas JAV, tiesiogiai buvote susijęs su LTOK atkūrimu?
– Pats įspūdingiausias ir reikšmingiausias momentas buvo tada, kai LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas man paskambino ir pasakė, kad, jeigu kas nors įvyktų su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu, jie mane oficialiai skiria savo atstovu JAV. Tai buvo širdį suvirpinęs pareiškimas.
Tada jį priėmiau ir laiškuose daugiau ar mažiau pradėjome svarstyti, kaip toliau veikti, kad tas pareiškimas būtų priimtas tarptautinėje plotmėje. Viskas klostėsi labai sunkiai. Tada pats nebuvau įsisąmoninęs, jog Tarptautinį olimpinį komitetą sudaro valstybės, o ne tautos. Tas iš dalies mane klaidino.
Pykau, kad Tarptautinis olimpinis komitetas nenori pripažinti to fakto, ką yra išreiškę, pareiškę ir nusistatę laisvos tautos laisvi žmonės.
Pykau, kad Tarptautinis olimpinis komitetas nenori pripažinti to fakto, ką yra išreiškę, pareiškę ir nusistatę laisvos tautos laisvi žmonės. Supratai, kad tai yra valstybinis, o ne tautinis atstovavimas. Pradėjau galvoti, ką reikia daryti, siekiant kaip nors pralaužti sportinius kelius, nebūtinai nešant valstybinę vėliavą.
Kadangi buvome nenugalėti III Europos krepšinio pirmenybių čempionai, valstybiniu požiūriu iš mūsų to titulo niekas neatėmė, todėl galvojau, kad turime teisę net ir be vėliavos dalyvauti bei ginti tautines spalvas.
Kai išgirdau, kad Juanas Antonio Samaranchas mūsų delegacijos nenori nei priimti, nei kalbėtis, neatsakinėja į jokius raštus ir panašiai, labai drąsiai ir aiškiai Artūrui Poviliūnui pasakiau: meskite jūs tą viską į šoną, tegul jie tuos mūsų raštus meta į šiukšlių dėžę, o jūs susikraukite lagaminus ir važiuokite į Lozaną. Stipriai belskitės į duris ir, jas atidarę, pasakykite, jog esame čia ir giname savo teises. Džiaugiuosi, kad mūsų delegacija nuvyko į Lozaną, deja, negalėjome įveikti tos biurokratinės ir aiškiai nustatytos taisyklės, kad olimpines žaidynes organizuoja valstybės, ir turėjome su tuo sutikti. Na, išlaukėme Barselonos, tai buvo mūsų triumfo diena.
– Sausio viduryje tradiciškai bus pagerbti geriausi 2013 m. Lietuvos sportininkai, treneriai ir komandos. Ar galėsite dalyvauti sporto vakare?
– Jeigu tiktai būsiu pakviestas, – aišku, dalyvausiu. Turiu ir savo favoritę, 2013 m. iškiliausią Lietuvos sportininkę Rūtą Meilutytę.
– Kaip manote, ar mūsų šalies vadovai Dalia Grybauskaitė ir Algirdas Butkevičius vyks į Sočio olimpines žiemos žaidynes?
– Ar jie vyks, ar nevyks, – tai jų sprendimas, jų reikalas. Sunkiai suderinu tuos du dalykus – mano supratimu, sportas ir politika neturėtų maišytis. Sočyje matau mišinį, kuris man ne prie širdies. Savo poziciją dėl Rusijos 60 metų pergalės kare esu išreiškęs: tais laikais buvau vienas pirmųjų, kada tie klausimai nebuvo iškilę, kas dalyvaus, o kas nedalyvaus, Lietuva buvo viena pirmųjų, kuri pasakė, kad tokiame pergalės šventime nedalyvaus ir nedalyvavo.
Sunkiai suderinu tuos du dalykus – mano supratimu, sportas ir politika neturėtų maišytis.
Tuo didžiuojuosi ir, manau, kad tai vienas iš mano gyvenimo pasididžiavimo momentų. Žiūrint iš sportininkų pusės, olimpinės žaidynės jiems yra sportas, bet kada į sportinį judėjimą bandoma įmaišyti politiką, tai klausimą palieku atvirą.
– Ko Lietuvos sportininkams norėtumėte palinkėti 2014-aisiais?
– Išlikite tais tauriais sporto pasiuntiniais, kuriais galėtų didžiuotis visa Lietuva. Būkite dorais tarptautinio olimpinio judėjimo dalyviais ir atstovaukite tai tikrajai Fair Play dvasiai, kuria remiasi visas olimpinis judėjimas.
