V.Zanevskis V.Janukovyčių saugojo dar prieš šiam tampant prezidentu. 2012 m. pabaigoje V.Zanevskis turėjo pasitraukti iš užimamų pareigų. Teigiama, jog V.Janukovyčius išsigando dėl Rusijos įtakos jo saugumo tarnybos vadovui.
Po kruvinųjų Maidano įvykių V.Zanevskis buvo kaltinamas organizavęs snaiperių veiklą, tai pat buvo viešai diskutuojama, kiek jis prisidėjo prie V.Janukovyčiaus pabėgimo į Rusiją organizavimo. Buvęs saugumo tarnybos vadovas papasakojo, koks žmogus buvo V.Janukovyčius, ką jis veikė Maidane ir kaip vertina Rusijos vykdomą Ukrainos okupaciją. Interviu skelbiamas unian.net.
– Jūs viešai buvote įvardijamas kaip žmogus, tiesiogiai prisidėjęs prie įvykių Kijevo centre ir Maidane, kurių metu žuvo žmonės. Ar tai tiesa?
– Ne. Būtų kvaila teisintis dėl dalykų, su kuriais aš nesusijęs. Nuo 2012 m. gruodžio nesu susijęs su Ukrainos valdžia. Man teko būti Maidane ir bendrauti su abiem šalimis. Vieni mano draugai, kurie buvo su antpečiais, stovėjo vienoje pusėje, kiti draugai, dirbantys versle, stovėjo kitoje pusėje.
– Ką jūs žinote apie snaiperius?
Snaiperius siuntė visos jėgos struktūros. Taip pat ir Ukrainos saugumo tarnybos grupė „Alfa“.
– Žinau tik tiek, kad snaiperius siuntė visos valdžios struktūros, turinčios karių. Taip pat ir Ukrainos saugumo tarnybos grupė „Alfa“. Jų išsidėstymo schemos šiuo metu nėra paslaptis.
Snaiperių užduotis buvo identifikuoti ginkluotus asmenis. Tai pat ir kitas snaiperių grupes, nes tuo metu jau buvo gauta informacija, kad šaudo. Teisėsaugos institucijos manė, kad tai Maidano snaiperiai. Tuo pat metu Maidane visi galvojo, kad šaudo pareigūnai.
Man poromis dirbę snaiperiai sakė, kad nešaudė, tačiau tai turi patvirtinti tyrimas. Žinau, kad galiu būti iškviestas duoti parodymų tiek dėl mano rusiškos praeities, tiek dėl buvusių pareigų ir esu pasiruošęs tai padaryti.
– Jūs vadovavote prezidento saugumo tarnybai. Taip pat daug kalbėta apie didžiulę jūsų įtaką tiek Vidaus reikalų ministerijai, tiek saugumui, tiek armijai. Ar ši informacija teisinga?
Sutinku, kad mano įtaka buvo didelė, ir jaučiau, kad 2012 m. ji kai kuriuos ėmė gąsdinti.
– Turbūt reiktų klausti, kam ta įtaka buvo naudojama. Visi mano ryšiai, į darbą priimti žmonės, darytos reformos buvo skirtos institucijoms stiprinti.
Šiuo metu situacija pasaulyje primena antikos laikus – kas stipresnis, to ir tiesa. Mes siekėme sukurti stiprios Ukrainos įvaizdį. Dariau tai prezidento vardu, nors jis man niekada to neliepė daryti.
Sutinku, kad mano įtaka buvo didelė, ir jaučiau, kad 2012 m. ji kai kuriuos ėmė gąsdinti. Didžiausią nerimą jautė V.Janukovyčiaus aplinkos žmonės. Jie sugebėjo prezidentui įteigti, kad aš esu Rusijos šnipas.
– Kas jus pašalino iš pareigų?
– Mačiau, kad Ukrainoje korupcijos mastai itin dideli ir savo veiksmais daug kam trukdžiau. Mačiau, kad šalies galingiesiems yra neįprasta grąžinti pasiskolintų pinigų. Man tai kėlė nuostabą.
Kai V.Janukovyčius man pasiūlė vadovauti saugumo tarnybai, atsakiau, kad ateis laikas, kai jam reikės rinktis arba mane, arba žmones, kurie nenori, kad aš užimčiau šias pareigas. Tas laikas atėjo.
– Visi pastebėjo V.Janukovyčiaus perdėtą susirūpinimą savo saugumu. Didelė apsauga, griežti apribojimai viešų renginių metu. Ko tuos penkerius metus, kuriuos jį saugojote, taip bijojo V.Janukovyčius?
V.Janukovyčius man ramiai pasakojo, kaip į jį šaudė, bandė nunuodyti.
– Pasakysiu atvirai, didelių jo baimių nemačiau, nors į jį buvo kėsintasi ne vieną kartą. Jis man tai ramiai pasakojo. Į jį šaudė, jį bandė nunuodyti. Aš tik ėmiausi kurti tokias saugumo priemones, kurios yra visame pasaulyje.
Mes niekur nepersistengėme. Suprantu, ką žmonės galvoja, kai uždaromos gatvės, bet reikalavome, kad keliai būtų uždaromi likus 10 minučių iki kortežo, o po 3 minučių eismas turėjo būti atnaujintas.
– Tačiau ukrainiečiai šias saugumo priemones siejo su V.Janukovyčiaus fobijomis?
– Tai, kas buvo spaudoje, tikrai atspindėjo daugelio ukrainiečių neigiamą nuomonę apie prezidentą. Jei prezidentu būtų pasitikėjusi didžioji dalis žmonių, nei jo apsaugos, nei kitų dalykų niekas taip nesureikšmintų. Tai atrodytų kaip natūralūs dalykai.
– Tačiau taip galvojo ir žurnalistai, kurie su jūsų tarnyba susidurdavo tiesiogiai.
Taip, buvo žurnalistų, kurių buvo liepta neprileisti prie V.Janukovyčiaus.
– Taip, buvo žurnalistų, kurių buvo liepta neprileisti prie V.Janukovyčiaus, nes buvo aišku, kad jie klausinės nemalonių klausimų.
Tai buvo kaip žaidimas. Jei žurnalistas spėja pribėgti, jis šaunuolis, mes pralaimėjome. Jei mes spėjame jį sustabdyti – laimėjome mes.
– Sustabdyti, turite galvoje, paguldyti ant žemės?
– Mes ant žemės jų neguldydavome. Tiesiog nereikia provokuoti. Kiekvienas pareigūnas reaguoja taip, kaip nurodyta jo tarnybinėje instrukcijoje.
– Ar tarnybinės instrukcijos kaltos ir dėl Maidane aidėjusių šūvių ir žuvusių beginklių žmonių?
– Kalti yra tie, kurie nusikalstamą įsakymą davė, o ne tie, kurie jį įvykdė. Visi mūšiai yra chaosas. Ypač, kai tuose mūšiuose žmonės dalyvauja pirmą kartą. Šauti į kitą žmogų yra labai sunku. Manau, kad pareigūnai galėjo paleisti šūvius ir į beginklius žmones, bet tai lėmė klaidingas vertinimas, savigynos instinktas ir kiti dalykai.
– Mirtinų sužeidimų į galvą ir kaklą kiekis rodo, kad šaudė snaiperiai ir jų tikslas buvo žudyti?
– Taip, tokie sužeidimai rodo, kad šaudė snaiperių grupės arba buvo šaudoma iš labai arti. Iš automatų paprastai šaudoma į korpusą. Galiausiai, aš mačiau sužeidimus į galvą ir tai tikrai ne Kalašnikovo kalibro kulkos.
Kitas klausimas, kas šaudė. Nuo snaiperių kulkų krito ir „Berkut“ bei „Omega“ būrių kairiai. Čia jau atsirado žmogiškasis faktorius. Ir iš vienos, ir iš kitos pusės buvo norima atkeršyti už kritusį draugą.
Būtina išsiaiškinti, kas buvo tie snaiperiai, ir tai turi atskleisti išsamus tyrimas.
– Kodėl V.Janukovyčius būtent jus pasirinko savo saugumo tarnybos vadu ir kokius tikslus jums kėlė?
V.Janukovyčius galiausiai tapo caru.
– Mano didžiausias pliusas buvo ryšių su Ukrainos oligarchais nebuvimas. Visą laiką saugojau V.Janukovyčių. Tiesa, kol jis dirbo opozicijoje, tai man pačiam nekėlė jokios nuostabos.
Buvau asmens sargybinių ruošimo instruktoriaus lygio specialistas ir žinių man pakako. Opozicijos lyderio apsauga labiau priminė privačių apsaugos bendrovių darbą. Tuo užsiėmė vos 9 žmonės, tačiau kai gavau kvietimą organizuoti Ukrainos prezidento apsaugą, tikrai buvau nustebęs.
– Per tuos penkerius metus V.Janukovyčius pasikeitė?
– Visi žmonės metams bėgant keičiasi. O juo labiau, kai žmogus tampa prezidentu. Niekada nesistengiau jam pataikauti. Pamenu, po inauguracijos priėjau aptarti kažkokią problemą ir sulaukiau griežto žvilgsnio bei klausimo: „Tu žinai, su kuo bendrauji? Su prezidentu!“
Tada supratau, kad žmogus ėmė keistis.
Viskas neįvyko per naktį, tačiau tie pokyčiai lėmė, kad V.Janukovyčius galiausiai tapo caru. Skirtumas tarp prezidento ir caro yra toks, kad carui negali būti blogai. Jam gali būti tik gerai. Jis turi būti mėgstamas ir mylimas visos tautos.
– Iš kur atsirado V.Jaukovyčiaus maniakiškas potraukis turtui ir noras atvirai demonstruoti prabangą?
V.Janukovyčius iš vaikystės atsinešė daug kompleksų. Jam trūko motiniškos šilumos, jis negalėjo iki soties pavalgyti.
– Sutinku su požiūriu, kad V.Janukovyčius iš vaikystės atsinešė daug kompleksų. Jam trūko motinos šilumos, nes jį užaugino močiutė. Jis negalėjo iki soties pavalgyti, galima prisiminti ir jo kalinio praeitį.
Taigi tiesiog žmogus turėjo svajonę būti turtingu, kad viskas sektųsi geriau nei kitiems.
Man pačiam tai buvo paranku, nes kai žmogus nori visko geriausio, jis nori ir geriausios apsaugos. Kai sakydavau, kad man reikia transporto ar atsirasdavo kitų išlaidų, niekada negaudavau neigiamo atsakymo.
Bet mane stebino kai kurie atvejai, kai, nepaisant to, kas vyksta gatvėje, buvo leidžiamos sunkiai įsivaizduojamos sumos.
– Ir niekas jam to pasakyti neišdrįso?
Visi stengėsi atnešti kokią nors gerą žinią. Taip susidarydavo iškreiptas vaizdas, kad šalyje viskas puiku.
– Niekas to padaryti negalėjo. Visi suprato, kad po to gali gauti per kepenis tiesiogine to žodžio prasme. Jam niekas nesakė žodžio „ne“, ir dėl to taip pat kilo galybė problemų, kurios peraugo į revoliuciją.
Mano manymu, problemų šaknų reiktų ieškoti ir jo aplinkoje.
Yra sakoma, kad karalių padaro jo svita. Buvau liudininkas, kaip jo aplinkos žmonės ginčijosi, kas turi nueiti ir pasakyti blogą naujieną. O ją pasakyti buvo būtina.
Prie prezidento kabineto durų žmogus ilgai trypčiodavo, paskui įkvėpdavo, tarsi nerdamas po vandeniu. Į išėjusį iš jo kabineto žmogų būdavo gaila žiūrėti. Visas prakaituotas, išbalęs, drebantis. V.Janukovyčiaus visi paniškai bijojo. Visi stengėsi atnešti kokią nors gerą žinią. Taip susidarydavo iškreiptas vaizdas, kad šalyje viskas puiku.
– Ar žinote, kaip V.Janukovyčius pabėgo iš Ukrainos?
– Kiek žinau iš savo buvusių kolegų, su juo išvažiavo apie 15 žmonių. Visi jie prieš išvykdami pasiprašė atleidžiami iš darbo. Niekas jų su V.Janukovyčiumi kartu vykti nevertė, tačiau suprantu, kad buvo žmonių, kurie jam tarnavo ir jį saugojo dėl etinių sumetimų, net jei kartu vykti ir nenorėjo.
– O kas buvo tie V.Janukovyčiaus žmonės, kurie su juo liko iki pabaigos?
– Turbūt tik generalinis prokuroras Viktoras Pšonka, su kuriuo V.Janukovyčių siejo ilgi artimos draugystės metai ir giminystės ryšiai.
– O kas buvo V.Janukovyčiaus kišeniniai žmonės, kai jis buvo prezidentas?
– Dabar tai niekam ne paslaptis, todėl apie tai galima kalbėti. Tai visas ekonominis blokas – Sergejus Arbuzovas (buvęs laikinasis ministras pirmininkas, – red. past.), Jurijus Kolobovas (buvęs finansų ministras), Aleksandras Klimenka (buvęs pajamų ir mokesčių ministras). Vėliau V.Janukovyčiui ėmė besąlygiškai paklusti Vitalijus Zacharčenka (buvęs vidaus reikalų ministras), Oleksandras Jakimenka (buvęs Ukrainos saugumo tarnybos vadovas), Pavelas Lebedevas (buvęs Ukrainos gynybos ministras).
– O toks personažas kaip Sergejus Kurčenka? (27-erių S.Kurčenka valdo įmonių grupę „Gas Ukraine“, kuri užima 18 proc. Ukrainos dujų rinkos, o jos metinė apyvarta viršija 10 mlrd. dolerių, taip pat jam priklauso žiniasklaidos grupės „The Ukrainian Media Holding group“, futbolo klubas Charkovo „Metalist“, bankas „Brokbiznessbank“, – red. past.)
– Jis laiku suprato, kad su prezidento šeima dirbti bus pelningiau. Pradžioje jo kuratoriumi buvo A.Klimenka, bet kai S.Kurčenkos veikla išaugo iki globalių mastų, jo reikalus tvarkyti tiesiogiai ėmėsi S.Arbuzovas.
– Kaip vertinate Rusijos vykdomą Ukrainos okupaciją?
– Tai spektaklis, kur Ukraina vaidina marionetės vaidmenį. Matau, kaip Vakarai ar JAV reaguoja į Rusijos veiksmus ir susidaro įspūdis, kad visi seniai susitarė, kas turi vykti. Galbūt kažkas vyksta ne pagal scenarijų, dėl to kyla didesnės įtampos.
Tikiuosi, kad visi sės prie derybų stalo ir ras sprendimą. Dabartinę situaciją vertinu labai neigiamai. Tikrai nenoriu, kad kiltų karas. Jau vien dėl to, kad mano sūnus tarnauja Rusijos kariuomenėje.
– Kokie jūsų ryšiai Rusijoje? Ar jie gali būti svarbūs?
– Aš tikėjau, kad tų ryšių yra daug ir jie gilūs, tačiau gyvenimas parodė, kad tai galiojo tol, kol pats užimi kokią nors svarbią vietą šiame pasaulyje. Kai tu tampi niekuo, ryšiai dingsta. Jei ryšiai būtų, aš išvažiuočiau atgal į Rusiją, bet ten man jau pasakė, kad su tokia biografija Rusijoje nėra ką veikti. Pokalbiai vyko su labai įtakingais žmonėmis.
– Ar Rusijos specialiosios tarnybos turi savo darbuotojų Ukrainos prezidento saugumo tarnyboje ir kitose struktūrose?
– Logiška galvoti, kad Rusija visą tą laiką nesnaudė, tačiau jiems tai daryti buvo labai paprasta. Atlyginimai, kuriuos gaudavo pareigūnai Ukrainoje, leido tik nenumirti iš bado. Nupirkti galima labai daug.
Čia jau kainos klausimas. Rusijos saugumo darbuotojams tai labai palengvino darbą.
