Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 gruodžio 16d. 06:57

Aušvicą išgyvenusio žydo kalbą skiepų priešininkai išnaudoja dezinformacijai

Aušvicą išgyvenęs Marianas Turskis
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Aušvicą išgyvenęs Marianas Turskis
Socialiniuose tinkluose platinama itin ciniška melagiena. Skiepų priešininkai dalijasi Holokaustą išgyvenusio Mariano Turskio kalba, sąmoningai iškraipydami jos kontekstą. Aušvico lagerio išvadavimo 75-ųjų metinių minėjimas vyko praėjusiais metais. Buvęs šios koncentracijos stovyklos kalinys M.Turskis įspėjo, kad visuomenė neturėtų būti pakanti jokioms diskriminacijos formoms. Nors jis ne kartą minėjo Holokaustą, kai kuriuose socialinių tinklų įrašuose melagingai tvirtinama, esą buvo kalbama apie galimybių paso sistemą.

Minint Aušvico-Birkenau mirties stovyklos išvadavimo metines, praėjusių metų sausį Lenkijoje vyko renginys, į kurį susirinko per 120 įvairių valstybių vadovų ir atstovų, taip pat aukščiausi Lenkijos politikai.

Nacistinės Vokietijos okupuotoje Lenkijos teritorijoje įkurtas Aušvicas buvo didžiausia koncentracijos ir naikinimo stovykla. 1940–1945 metais čia buvo nužudyta apie 1,5 mln. įvairių tautybių žmonių.

Likę gyvi Aušvico koncentracijos stovyklos kaliniai buvo išlaisvinti 1945 metų sausio 27 dieną.

Ceremonijoje daugiausia dėmesio sulaukė Holokausto pragarą Aušvice išgyvenę asmenys. Vienas jų – kalbą sakęs M.Turskis.

Imago / Scanpix nuotr./Vengrijos žydų atvykimas į Aušvicą
Imago / Scanpix nuotr./Vengrijos žydų atvykimas į Aušvicą

Ciniška dezinformacija

Tiesa, praėjus daugiau nei metams nuo šių iškilmių, socialiniuose tinkluose imta platinti šios kalbos įrašą, klaidingai tvirtinant, esą koncentracijos stovyklos siaubus išgyvenęs vyras prilygino šią patirtį vakcinacijai ir galimybių paso sistemoms, įvestoms, siekiant suvaldyti COVID-19 pandemiją.

Tai nėra tiesa. Praėjusių metų sausį pandemija buvo vos prasidėjusi, todėl M.Turskis negalėjo kalbėti apie jos suvaldymo priemones jau vien dėl to, kad jos tuo metu nebuvo taikomos.

Savo kalboje jis tarp eilučių „įkando“ Lenkijos valdžiai, dėl, jo nuomone, per griežtos valdančiųjų diskriminacinės politikos.

Jis konkrečiai neminėjo dabartinės Lenkijos nacionalistinės vyriausybės.

Tačiau daugelis jo žodžius suprato kaip kritiką Lenkijos politikai ir valstybės pareigūnams, kurie vartojo diskriminuojančią kalbą prieš migrantus, LGBT asmenis ir religines mažumas ir siekė panaudoti istoriją kaip politinį įrankį.

Valdantieji suprato mintį ir dėl to tarp jų ir garsaus Lenkijos žurnalisto ir visuomenės veikėjo M.Turskio kilo nemaža įtampa.

„Scanpix“/AP nuotr./PiS lyderis Jaroslawas Kaczynskis
„Scanpix“/AP nuotr./PiS lyderis Jaroslawas Kaczynskis

Nors M.Turskio kalba sulaukė gausių ovacijų, kai kurie susirinkę Lenkijos konservatorių valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ (PiS) nariai jam neplojo.

Kraštutinės dešinės politikas Krzysztofas Bosakas vėliau apkaltino M.Turskį pavertus metines „proga užsipulti valdžią“.

Gyvenimas negailėjo išbandymų

Marianas Turskis gimė 1926 metais Lenkijoje, Lodzės mieste; jo gimimo vardas buvo Moshe Turbowiczius. 1939 metais vokiečiai įsiveržė į Lenkiją, o 1940 metais M.Turskis, jo tėvai Eliaszas ir Helena Rachel bei jaunesnysis brolis Wolfas buvo išgabenti į Lodzės getą.

M.Turskis lankė geto vidurinę mokyklą ir prisijungė prie komunistinio jaunimo grupės.

1944 metų rugpjūtį Turbowiczių šeima buvo deportuota į Aušvico žudymo centrą, kur atvykus buvo nužudytas M.Turskio tėvas ir greičiausiai jo brolis.

Vėliau jis buvo perkeltas į Buchenvaldo koncentracijos stovyklą ir atgavo laisvę po to, kai išgyveno mirties žygį iš ten. M.Turskis grįžo į Lodzę, kur vėl susitiko su savo motina.

Vėliau jis vedė Haliną, moterį, kuriai pavyko išgyventi Varšuvos gete.

Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, M.Turskis garsėja Lenkijoje kaip žurnalistas ir žydų aktyvistas.

Pateikiame visą jo kalbą, pasakytą Aušvico koncentracijos stovyklos išlaisvinimo 75 metinių proga.

Visą vaizdo įrašą galite rasti čia.

Visas tekstas (anglų kalba) čia.

Brangūs draugai,

Esu vienas iš nedaugelio dar gyvų, tų, kurie buvo šioje vietoje iki pat paskutinės akimirkos prieš išsilaisvinimą. Mano vadinamoji evakuacija iš Aušvico prasidėjo sausio 18 dieną. Po 6,5 dienos paaiškėjo, kad daugiau nei pusei kalinių, kurie žygiavo 600 žmonių kolonoje, tai buvo mirties žygis.

Tikėtina, kad į kitą minėjimą jau nebegalėsiu ateiti. Tokie gamtos dėsniai. Todėl prašau atleisti už emocijas, kurias dabar išsakysiu.

Pirmiausia, noriu padėkoti savo dukrai, savo anūkei ir savo anūkui, kurie yra čia, tai, ką noriu pasakyti, yra skirta jiems. Man rūpi tie, kurie yra mano dukros, mano anūkų bendraamžiai. Naujoji karta. Ypač patys jauniausi – tie, kurie yra jaunesni net už juos.

Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas buvau paauglys. Mano tėvas buvo Pirmojo pasaulinio karo kareivis, gavęs sunkią šautinę žaizdą į plaučius.

Tai buvo dramatiška situacija mūsų šeimai. Mano mama buvo kilusi iš Lenkijos, Lietuvos ir Baltarusijos pasienio. Kai kariuomenės veržėsi pirmyn ir atgal plėšdamos ir grobdamos, prievartaudamos ir degindamos kaimus, kad nieko nepaliktų tiems, kas ateis po jų, galima sakyti, kad iš pirmų lūpų, – iš tėvo ir motinos – žinojau, kas yra karas.

Tačiau nepaisant visko, nors praėjo 20 ar 25 metai, jis atrodė toks pat tolimas kaip XIX amžiuje vykę lenkų sukilimai. Toks pat tolimas kaip Prancūzų revoliucija.

Kai šiandien susitinku su jaunais žmonėmis, suprantu, kad po 75 metų jie atrodo šiek tiek pavargę nuo šios temos – karo, Holokausto, genocido. Aš juos suprantu.

Štai kodėl aš pažadu jums, jaunuoliai, kad aš nepasakosiu jums apie savo išgyvenimus, du mirties žygius, apie tai, kaip baigiau karą sverdamas vos 32 kilogramus, ant mirties slenksčio, išsekęs. Nepasakosiu apie tai, kas blogiausia.

Nepasakosiu apie tragediją, kai po atrankos buvau išskirtas su artimaisiais, kurie nujautė, kas jų laukia. Ne, nekalbėsiu apie šiuos dalykus.

Vietoje to norėčiau su jumis pasikalbėti apie savo dukters ir savo anūkų kartą.

Matau, kad tarp mūsų yra Austrijos prezidentas Alexanderis van der Bellenas.

Jūs, pone prezidente, prisimenate, kai priėmėte mane ir tarptautinio Aušvico komiteto vadovus ir mes kalbėjomės apie tuos laikus ir jūs pavartojote frazę „Aušvicas nenukrito iš dangaus“.

Taip, akivaizdu, žinoma, kad jis nenukrito iš dangaus, tačiau nors tai gali atrodyti pakankamai banalus teiginys, šioje frazėje slypi pakankamai gilus pažinimo turinys.

Akimirkai perkelkime vaizduotę į Berlyną praėjusio amžiaus 4 dešimtmečio pradžioje. Esame beveik miesto centre – Bavarijos kvartale, Bayerisches Viertel. Trys stotelės nuo Kurfiurstendamo ir zoologijos sodo. Ten, kur šiandien yra metro.

Ir štai čia vieną 1930 pradžios dieną ant suoliuko pasirodo užrašas „žydams čia sėdėti draudžiama“. Gerai, galvojate, tai nemalonu, nesąžininga, negražu, bet juk aplink tiek daug suoliukų, galite sėdėti kur nors kitur, viskas gerai.

Šiame name gyvena žydų kilmės vokiečių inteligentai – Albertas Einšteinas, Nobelio premijos laureatė Nelly Sachs, pramonininkas, politikas ir užsienio reikalų ministras Walteris Rathenau.

Albertas Einsteinas
Albertas Einsteinas

Ir štai, vieną dieną prie baseino atsiranda užrašas „žydams į baseiną įeiti draudžiama“. Gerai, galvojate, tai nemalonu, bet Berlyne yra tiek daug vietų maudytis – yra daug ežerų, kanalų. Tai beveik Venecija, galime eiti maudytis kur nors kitur.

Tada pasirodo dar vienas draudžiamas ženklas – „žydams draudžiama priklausyti Vokietijos chorų asociacijoms“. Na ir kas iš to – jei nori dainuoti ir muzikuoti, tegul susirenka ir dainuoja patys.

Tada dar vienas ženklas – žydų, ne arijų, vaikams draudžiama žaisti su vokiečių, arijų, vaikais. Taigi, jie gali žaisti vieni.

O tada dar vienas – „duoną ir kitus maisto produktus žydams parduodame tik po 17 valandos“. Gerai, tai tikras nepatogumas, nes pasirinkimas mažesnis, bet vis tiek galite apsipirkti po 17 valandos.

Ir čia mes pradedame priprasti prie minties, kad galima ką nors išskirti. Kad galima ką nors stigmatizuoti. Kad galite ką nors paversti svetimkūniu.

Pamažu, pamažu, diena po dienos, žmonės pradeda prie to priprasti.

Aukos, kaltininkai, liudininkai, tie, kuriuos vadiname pašaliniais asmenimis, visi pradeda priprasti prie minties, kad mažuma, davusi pasauliui A.Einšteiną, N.Sachs, Heinrichą Heinę ir Mendelsonus yra kitokia.

Kad šiuos žmones galima nustumti į visuomenės pakraščius. Kad jie yra svetimi. Kad jie platina mikrobus ir sukelia epidemijas.

Šios baisios, pavojingos mintys yra pradžia to, kas vyksta toliau.

Tuometinis režimas gudriai žaidžia, tenkindamas darbininkų reikalavimus.

Gegužės 1-oji anksčiau Vokietijoje nebuvo švenčiama. Štai jums ir šventė. Laisvalaikio dienomis jie pristato „Stiprybę per džiaugsmą“. Organizuojamos šventės darbininkams. Jie nugali nedarbą ir „groja“ ant nacionalinio orumo stygų – „Vokietija, pakilk iš Versalio gėdos, apgink savo išdidumą“.

Kartu režimas mato, kad žmones veikia abejingumo anestezė, jie nustoja reaguoti į blogį. Todėl režimas gali sau leisti spartinti blogio procesą.

Toliau viskas įgauna pagreitį – draudimas įdarbinti žydus, draudimas emigruoti. Tada blogis plinta į getus – Rygą, Kauną, mano getą, Lodzės getą – Litzmanštatą (vok. Litzmannstadt).

Dauguma ten esančių išsiunčiami į Kulmhofą, kur bus nužudyti dujų furgonuose, o likusieji – į Aušvicą, kur bus nužudyti „Zyklon B“ dujomis moderniose dujų kamerose.

Ir čia mes matome, kokia tiesa yra tai, ką sakė prezidentas A.van der Bellenas – Aušvicas nenukrito iš dangaus.

Aušvicas šliaužė aukštyn mažais žingsneliais, ėjo pirštų galiukais, artėjo vis arčiau ir arčiau, kol prasidėjo tai, kas ten įvyko.

Mano dukra, mano anūke, mano dukros bendraamžiai, mano anūkės bendraamžiai, galbūt jūs nežinote Primo Levi pavardės.

Jis buvo vienas žinomiausių šio lagerio kalinių. Kartą jis ištarė tokią frazę: „Kartą tai jau atsitiko, vadinasi, tai gali atsitikti vėl.“

Tai gali atsitikti visur.

Pasidalysiu su jumis vienu asmeniniu prisiminimu. 1965 metais buvau stipendininku JAV.

Tai vyko kovų už žmogaus teises, pilietines teises, afroamerikiečių teises įkarščio metu.

Man teko garbė dalyvauti marše iš Selmos į Montgomerį su Martinu Lutheriu Kingu.

Kai sužinojo, kad buvau Aušvice, žmonės manęs ėmė klausinėti:

„Ką tu manai. Ar kažkas panašaus galėjo nutikti tik Vokietijoje? O gal tai gali atsitikti ir kur nors kitur?

Ir aš jiems sakiau: „Taip gali nutikti ir čia. Kai pažeidžiamos pilietinės teisės, kai negerbiamos mažumų teisės, kai jų nepaisoma. Kai teisingumas iškreiptas kaip Selmoje, tada taip gali nutikti.“
„Ką daryti, kad to išvengtume?“
„Jūs patys galite tam užkirsti kelią“ – atsakiau.
„Jei esate pasirengęs ginti savo teises, savo demokratinę santvarką, gindami mažumų teises – tuomet galite tai įveikti“.

„Scanpix“ nuotr./Martinas Lutheris Kingas
„Scanpix“ nuotr./Martinas Lutheris Kingas

Dauguma mūsų, europiečių, esame kilę iš žydų ar krikščionių religinių tradicijų.

Tiek religingi, tiek nereligingi žmonės Dešimt Dievo įsakymų laiko savo civilizaciniu kanonu.

Mano draugas, Tarptautinio Aušvico komiteto prezidentas Romanas Kentas, sakęs čia kalbą per paskutinę sukaktį prieš penkerius metus, šiandien negalėjo čia atvykti.

Jis suformulavo vienuoliktąjį įsakymą, įkūnijantį Šoa, Holokaustą, baisią paniekos epochą. Jame sakoma: „Niekada neturėtumėte būti pasyviu stebėtoju.“

Ir tą noriu pasakyti savo dukrai, savo anūkams. Mano dukros ir anūkų bendraamžiams, kad ir kur jie gyventų: Lenkijoje, Izraelyje, Amerikoje, Vakarų Europoje.

Tai labai svarbu.

Imperial War Museum nuotr./Sąjungininkų plakatas, kuriame parašyta: „Šitie žvėriškumai – tavo kaltė“
Imperial War Museum nuotr./Sąjungininkų plakatas, kuriame parašyta: „Šitie žvėriškumai – tavo kaltė“

Nesitaikstykite, kai matote, kad istorinė praeitis išnaudojama dabarties politiniams tikslams. Nesitaikstykite su jokios mažumos diskriminavimu.

Demokratijos esmė slypi daugumos valdyme. Tačiau pati demokratija slypi tame, kad mažumų teisės turi būti apsaugotos.

Nesitaikstykite, kai kuri nors vyriausybė pažeidžia jau galiojančias bendras socialines sutartis. Likite ištikimi vienuoliktam įsakymui: niekada nebūkite pasyvūs stebėtojai.

Nes jei tapsite prisitaikėliais, naujas Aušvicas atsiras iš niekur ir užgrius jūsų palikuonis, dar jums nespėjus patiems to pastebėti.

Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Facebook“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:16:45
47:36

Video

02:11
16:07
02:16

Adventur 2022

Maistas

Tik prenumeratoriams

URBAN˙/

Tik prenumeratoriams
Parašykite atsiliepimą apie 15min