Dokumentinio filmo „In Memoriam Algirdui Mykolui Brazauskui “ autorė, žurnalistė Raminta Barauskaitė sako, kad keistų nuojautų ir užuominų kupinos Algirdo Mykolo Brazausko frazės šį vakarą skambės ir kaip perspėjimas, ir kaip atsisveikinimo laiškas.
„Praėjusių metų pabaigoje, prieš pat Kalėdas, Turniškėse esančioje Prezidento rezidencijoje lankydami Algirdą Mykolą Brazauską ir jo žmoną Kristiną sunkiai galėjome įtarti, kad tai – paskutinis mūsų susitikimas. Ir kad apskritai tai pats paskutinis Prezidento interviu. Kad po keleto dienų tas, kuris kalbėdamas su mumis jautėsi visai neblogai, planavo gražiausias metų šventes, džiaugėsi anūkais bei svajojo apie tradicinį Naujųjų metų sutikimą Operos ir baleto teatre, jau gulės Santariškių reanimacijoje, kovos su kraujo užkrėtimu, o vėliau ir kitomis vėžio komplikacijomis“, – sako R. Barauskaitė.
Lygiai metus trukusi, sunki ir dramatiška kova su baisia liga – vėžiu – buvo permaininga. O Lietuvos ir užsienio medikų prognozės, moderniausių gydymo procedūrų ir vaistų poveikis nuteikė optimistiškai. Vilties pasveikti iki paskutinės minutės neprarado ir pats Prezidentas. Po sekinančių chemoterapijos procedūrų jis lankydavosi televizijos laidose, daug dirbo, rašė, skaitė spaudą, planavo ateitį ir atidžiai sekė politinio bei visuomeninio gyvenimo aktualijas.
Ar ryždamasis drąsiam ir nedviprasmiškam pokalbiui su žurnalistais savo ateitį nujautė pats Prezidentas? Ar jis įtarė, kad laiko liko iš tiesų nedaug?
Kokios buvo paskutiniosios Prezidento gyvenimo savaitės? Kaip Algirdas Mykolas Brazauskas praleido pastaruosius trejus metus, kai, atsistatydino iš Ministro Pirmininko pareigų? Kodėl tik pasitraukęs iš aktyvios politikos save ėmė vadinti iš tiesų laimingu žmogumi ir pagaliau praskleidė asmeninio gyvenimo paslapčių šydą.
