Lietuvis, rusas − koks skirtumas
Su minėtuoju šmaikštuoliu kolega prie vieno rašomojo stalo dirbome aštuonerius metus. Dirbau logistikos įmonėje, į mūsų kontorą su transporto dokumentais užsukdavo nemažai lietuvių vairuotojų. Buvo ir kitų tautybių – turkų, olandų, vokiečių, slovakų.
Gal tai tik sutapimas, bet lietuviai buvo išskirtiniausi − po jų dažniausiai reikėdavo vėdinti kontorą. Šalia dirbo konkuruojanti įmonė − jie turėjo tiesioginį kontaktą su lietuviais vežėjais. Kasdien iš ten girdėdavosi prakeiksmai visiems, kas „ne danai“ − dėl prastos darbo kokybės, sudėtingos komunikacijos ir amžinų klaidų.
Mūsų kontora labiau nei prastu kvapu (kažkodėl turkai visada kvepėdavo, matyt, praustis jų kultūroje − garbės reikalas) skųsdavosi lietuvių vairuotojų nekvalifikuotumu. Pati traukdavau juos iš bėdos − nemokančius jokios kalbos, nesuprantančius, ką ir kokie dokumentai deklaruoja, pasiklydusius, pasimetusius. Iki šiol stebiuosi − negi, važiuojant tūkstančius kilometrų, negalima nors kiek išmokti angliškai iš audioprogramų.
Kone kasdien girdimi priekaištai ir žeminančios pastabos apie kvailus Rytų europiečius net man, gana stipriai atsiribojusiai nuo tautinio identiteto, kėlė depresiją.
Kaip bebūtų, tačiau kone kasdien girdimi priekaištai ir žeminančios pastabos apie kvailus Rytų europiečius net man, gana stipriai atsiribojusiai nuo tautinio identiteto, kėlė depresiją.
Neapleido jausmas, kad ir aš būsiu peršukuota tomis pačiomis šukomis, jei tik pasitaikys proga. Būta ir diskusijų dėl nevykusių pokštų − kad juokeliai apie tai, jog aš − rusė, man tiek pat kelia juoką, kiek žydą linksmina pokštai apie Hitlerį...
Pamenu epizodą, kai į kiemą įvažiavo lietuvis vilkiko vairuotojas. Pirmą kartą matomas. Vienas mano bendradarbių, kiek įkaitęs, staiga paprašė: „Kai ateis tas lietuvys kvailys, pasakyk jam tą ir aną“. Tuokart pasakiau, kad žmogaus nepažindamas, neturėtų šitaip kalbėti. Susigėdo. Bet rytojaus dieną situacija ir vėl kartojosi.
Dabar toje firmoje nebedirbu. Iš dalies ir dėl minėtųjų istorijų, nors manęs asmeniškai nė karto nepašiepė bei kvaila dėl tautybės nepavadino. Tačiau bendras patyčių fonas mane įveikė − dėl ūmėjančios stresinės migrenos nutariau atsisveikinti su neprastu uždarbiu ir palyginti nesunkiu darbu.
Beje, mane įdarbinęs danas, firmos direktorius, buvo visai kitoks. Su juo iki šiol palaikome šiltus ryšius, kaip ir su kolegomis Kopenhagos skyriuje (aš dirbau Aarhuso padalinyje). Mano šefas − Rytų Europos žinovas, sakyčiau − net mylėtojas, visada pagarbiai bendraudavo ir su manimi, ir su kitais užsieniečiais kolegomis. Tad, kaip ne visi lietuviai vagys, taip ir ne visi danai − „mužikai“.
Lietuvis − pigiau, bet danas − geriau?
Ne tik į Daniją atvykę lietuviai stebisi, jog čia aukštai vertinamas vadinamą paprastą darbą atliekantis individas. Tačiau danai neskirsto darbų į juodus-baltus.
Profesija čia vertinama, nes ji yra įgyjama mokantis, dažniausiai − ne vienerius metus. Todėl čia nerasi savamokslių dažytojų, mūrininkų, netgi valytojų danų.
Profesija čia vertinama, nes ji yra įgyjama mokantis, dažniausiai − ne vienerius metus. Todėl čia nerasi savamokslių dažytojų, mūrininkų, netgi valytojų danų.
Gali atrodyti, jog visiškai nesvarbu − turi žmogus diplomą ar ne. Tačiau praktika byloja, kad bet kokiame darbe žinios ir geras paruošimas praverčia.
Todėl lietuviai darbininkai, nors ir nagingi, bet stokoja teorinių žinių, neišmano savisaugos taisyklių, jiems tenka praktiniais pavyzdžiais, o ne diplomais, įrodinėti, ko yra verti. Dėl to jiems sunku užsitarnauti pasitikėjimą − kai reikia garantijos dėl atliktų darbų, danas dėl šventos dažniausiai samdys bendratautį.
Galima klausti − ką tad užsienyje veikia lietuviai darbininkai? Pluša, atlieka užsakymus, bet dažniausiai − dirba kokiam nors gudresniam tarpininkui, nemoka kalbos, negali tikėtis rasti darbą daniškoje statybos įmonėje už danišką algą.
Puikiai suvokiu, kad ši pastraipa sukels pasipiktinimą tarp mano tautiečių, kurie kiekviena proga juodina danus, kaip tinginius ir nieko neišmanančius, tačiau realybė yra ta, kad ne danai, o lietuviai dirba už dvigubai mažesnes algas, be galimybės pakilti.
Nors, žinoma, yra nemažai ir sėkmės pavyzdžių. Tačiau toji sėkmė sunkiai uždirbta, nes ką tik atvykęs lietuvis nėra vertinamas taip palankiai, kaip, pavyzdžiui, naujakurys amerikietis.
Tai lemia ir tam tikri kultūriniai ypatumai − kaip lietuviai leidžia laisvalaikį, kaip laisvai kalba angliškai ar daniškai, kiek domisi daniška kultūra ir yra atviri pasauliui.
Girdėjau tiek daug tipinių lietuviškų nusiskundimų, kokie danai šalti, kvaili, kokie neįdomūs jų filmai bei TV laidos. Daugiau pakalbėjus su tokiais danų kultūros „žinovais“, paaaiškėja, jog jie žiūri tik lietuvišką TV, valgo neva lietuvišką maistą, pirktą rusų (!) parduotuvėse ir dirba nuo ryto iki vakaro kur nors kiaunių fermoje.
Žinoma, į Daniją atvyksta ne tik nekvalifikuoti darbininkai arba visada darbą gausiantys medikai. Yra ir dizainerių, dėstytojų, vertėjų, žurnalistų, ekonomistų, architektų. Kai kuriems pasiseka dirbti pagal specialybę, o kai kurie visiškai pakeičia profesiją, nes negali gauti darbo pagal turimą išsilavinimą.
O kartais, gavę darbą pagal specialybę, lietuviai suvokia, jog nemoka to, ką reikėtų mokėti. Teko garbė pažinoti vieną architektą, nemokėjusį dirbti kompiuterine braižymo programa. Trūkumas paaiškėjo jau žmogų įdarbinus.
Panašiai, tiesa ne Danijoje, o kitoje kaimyninėje šalyje, nutiko ir vienam jaunam mokslininkui, jau pasiekusiam ne vieną laipsnį, bet Lietuvos skurdžių universitetų paruošto stipriai tik teoriškai − kai reikėjo dirbti su modernia aparatūra, buvo daug streso, nes tokių mašinų žmogus nebuvo regėjęs. Tačiau, naujieji darbdaviai buvo geranoriški − apmokėjo papildomus kursus, kad specialistas galėtų dirbti toliau.
Profesinio pa(si)rengimo klausimas
Danija yra šalis, kuri sunkiai begali konkuruoti su kaimynine Europa pramonės ir amatų srityje − dėl itin aukšto darbo užmokesčio. Todėl šalies politika nukreipta į kuo aukštesnį savo piliečių išsilavinimą bei profesinį parengimą.
Ne vienerius metus bendradarbiavau su viena danų inžinierinių sprendimų firma. Tiesa ta, jog jie projektams samdydavosi lenkų montuotojų (paprastoms operacijoms), bet darbams visada vadovaudavo danai. Nes tik jų kompetencija pasitiki vokiečiai, austrai, švedai, net kinai.
Skirtumas tarp lietuvio ir dano čia tas, kad danui beveik nereikia įrodinėti, jog jis kvalifikuotas bei patikimas. Lietuviui − beveik visada būtina.
Danai didžiuojasi savo kultūra, gaminių bei paslaugų kokybe ir turi tam teisę − jie laikomi patikimais partneriais tarptautinėje verslo rinkoje. Skirtumas tarp lietuvio ir dano čia tas, kad danui beveik nereikia įrodinėti, jog jis kvalifikuotas bei patikimas. Lietuviui − beveik visada būtina.
Paklausiau tautiečių, kaip jie vertina danišką išsilavinimą bei profesinį parengimą. Iš atsakymų panašu, jog tie, kas baigė mokslus ir Lietuvoje, ir čia, Danijoje, palankiau vertina danų sistemą. Tiesa, dažnas pabrėžia, jog čia mokytis lengviau. Kadangi pati šiuo metu studijuoju daniškoje kolegijoje, galiu patvirtinti − nesunku. Nes nereikia kalti atmintinai.
Tačiau egzaminai, atsiskaitymai, visas mokymasis orientuotas į tai, kad būtum profesionalas, ir čia tavęs niekas nepagailės, jei apsikvailinsi. Neparašys geresnio pažymio, nes sijonėlis trumpas. Baigęs mokslus čia jautiesi galįs eiti dirbti, pasirengęs beveik viskam, įgijęs praktikos ir daug žinių. Ypač tas pasakytina apie praktines profesijas: automechanikų, statybininkų, vairuotojų, medikų.
Kitas aspektas − kaip čia vertinamas lietuviškas išsilavinimas. Medikų diplomai pripažįstami (su tam tikromis išlygomis, bet dėl specialistų stygiaus − be didelių sunkumų), pedagogų bei daugelio kitų specialybių − iš dalies.
Taip garbinamas Lietuvoje aukštasis išsilavinimas Danijoje pats savaime nelaikomas vertybe. Man pačiai teko vertėjauti ne vienam baigusiam universitetą jaunam žmogui, kurio anglų kalbos žinios yra apgailėtinos.
Teko girdėti ir istorijų apie lietuvius vidurinių mokyklų absolventus, bandančius įstoti į danišką mokymosi įstaigą. Tam paprastai reikia angliško esė ar motyvacinio laiško. Pasitaikė atvejų, kai angliški laiškai buvo parašyti puikiai, tačiau danams susisiekus telefonu su kandidatu į studentus paaiškėdavo, kad laišką rašė kažkas kitas.
„Tądien, kai jų nebeliks“
Šią savaitę internete paplitusi vienos danų politinės partijos dainelė apie lietuvius vagis sukėlė ne tik lietuvių, bet ir pačių danų pasipiktinimą. Internete radau ne vieną komentarą, kur lietuviai bei kiti Rytų europiečiai ginami, giriami, o daina − smerkiama.
Vienas iš svariausių argumentų lietuvių naudai − mūsų noras dirbti ten, kur dano neprisikviesi. Kaip vieno svarbiausių interneto portalų komentaruose rašo danų tautybės Henrikas M., danų vaikai mieliau vasarą girtaus Prahoje, nei už mažą atlyginimą skins braškes.
Internete radau ne vieną komentarą, kur lietuviai bei kiti Rytų europiečiai ginami, giriami, o daina − smerkiama.
Vienas iš svariausių argumentų lietuvių naudai − mūsų noras dirbti ten, kur dano neprisikviesi.
Praėjusių metų rudenį danų televizija DR parodė laidą pavadinimu „Tądien, kai jų nebeliks“ − apie užsieniečius danų darbo rinkoje. Pagrindinis klausimas buvo toks: kodėl, kai šalyje yra maždaug 109 tūkstančiai bedarbių, beveik 130 tūkstančių darbo vietų užima užsieniečiai?
Žurnalistai ne tik papasakojo kelių žmonių, taip pat ir vieno lietuvio, istorijas, bet ir padarė nedidelį eksperimentą: įdarbino šešis ilgamečius bedarbius tokiose vietose, kur paprastai dirba tik užsieniečiai: moteris – kambarinėmis ir vaisių rūšiuotojomis, vyrukus − medienos fabrike.
Maždaug savaitę vykusio eksperimento atomazga: kambarinės buvo per lėtos, joms suskaudo nugaras, jos nebegalėjo tverti sunkių darbo sąlygų, vienas vyras į darbą atėjo trimis valandomis per vėlai, kitam neapsimokėjo dirbti, nes pašalpa − panaši, kiti, nors daug metų bedarbiai, „nematė savęs“ tokiuose darbuose.
Kalbinti darbdaviai pripažino, jog jei ne užsienietiškos darbo rankos, tektų verslą uždaryti. Laidos autoriams medienos fabriko „DTE“ direktorius Peteris Jensenas papasakojo apie savo darbuotojus lietuvius bei lenkus, kurie yra suinteresuoti dirbti, pozityvūs bei patenkinti. Kaip sakė direktorius, jei jo darbuotojas išeina iš darbo, jis visada pasiteirauja, ar išeinantysis negalėtų rekomenduoti naujo žmogaus.
-
Karo į Daniją nublokšta L.Klāns-Kovalevskis: „Taip ir nesulaukėme dienos, kada galėsime grįžti į Lietuvą“
-
Danijos konservatoriai rinkėjus vilioja su daina apie girtus lietuvius, kurie apvogė ir primušė moterį
-
Paradoksas: lanksčią darbo rinką sukūrę danai gyvena geriau nei darbuotojus labai ginanti Lietuva?
Lietuviai Danijoje, kaip ir kitose užsienio valstybėse, dirba dėl didesnių atlyginimų. Tačiau yra ir kita medalio pusė − mokesčių politika. ES netaikomas dvigubas apmokestinimas, tai reiškia, kad pirmuosius darbo metus iš čia dirbančio lietuvio Danija beveik neatskaito mokesčių, nes šis juos neva turi susimokėti Lietuvoje. Tačiau lietuviška sistema ne visada suveikia ir ne vienas lietuvis, kaip tikras ir doras savo šalies pilietis bei kitos svečias, džiaugiasi apgavęs abi.
Nusikaltimai ir lietuviai
Lietuvių bendruomenė Danijoje šiuo metu siekia aktyviai viešinti kitokį lietuvio įvaizdį − „Facebook'e“ Danijos lietuviai raginami papasakoti savo sėkmės istorijas, santykį su Danijos kultūra bei pabrėžtinai paneigti turėjus ar turint bent kokių užmojų šioje šalyje elgtis nepagarbiai arba nusikalstamai.
Mat lietuviai, kaip ir kitų Rytų Europos šalių gyventojai, danų dažnai vertinami atsargiai, pamačius įtartinus mašinos numerius, bendruomeniški danai kaipmat sukrunta − gal sukinėjasi vagis? Tokiems įtarimams pagrindo yra − lietuviai teisėsaugos laikomi vienais ciniškiausių Rytų Europos nusikaltėlių.
Kai 2009 m. rengiau straipsnį apie organizuotą lietuvių nusikalstamumą Danijoje, kalbėjausi su policijos tyrėju, kuris tvirtino, jog iš visų Baltijos šalių daugiausiai nusikalsta lietuviai, o iš visų lietuvių − kauniečiai.
Taip pat jis pasakojo, jog lietuviai yra gana gerai organizuoti, o baimės dėl bausmės pagautieji dažnai nė nejaučia. Tą ne kartą teko liudyti ir man, vertėjaujant vagišiams iš Lietuvos − akivaizdus iš anksto sutartas melas ir jokios savigraužos.
Teisybės dėlei vis dėlto reikėtų paminėti, jog Rytų Europos piliečiai sudaro labai nedidelį procentą kalinčiųjų Danijos kalėjime, nors vietinė žiniasklaida kartais stengiasi nupiešti kitokį vaizdą. Vis dėlto daugiausia kalinių Danijos kalėjimuose − danų kilmės (šaltinis: http://www.kriminalforsorgen.dk).
