Iš Vilniaus kilusi M.Vingilienė prieš trejus metus po skyrybų nusprendė kardinaliai keisti gyvenimą ir su aštuonerių metų sūnumi persikėlė gyventi į Angliją. Nors gyvenimu Lietuvoje M.Vingilienė nesiskundė – dirbo biure ir uždarbio užteko – ilgainiui ėmė kankinti monotonija.
„Kai man suėjo keturiasdešimt, pajutau, kad noriu kažką keisti. Ir pirma mintis buvo kur nors išvykti“, – pasakoja M.Vingilienė. Gyventi užsienyje ji bandė dar devintojo dešimtmečio pabaigoje – Danijoje ir Švedijoje dirbo valytoja. Kartoti to paties ji nenorėjo, todėl socialiniame tinkle paprašė draugų patarimų ir pasiūlymų.
„Pajutau, kad tai iššūkis, o man to reikėjo. Ko nors naujo išmokti, ką nors naujo išbandyti“, – savo apsisprendimą aiškina M.Vingilienė. Dar gyvendama Lietuvoje ji išsilaikė autobuso vairuotojo kategorijos egzaminą.
Monika tikina, kad niekas nesistebi prie autobuso vairo matydami vairuotoją moterį, nes lytis šiai profesijai visai nesvarbi: „Lietuvoje stebuklas matyti moterį prie autobuso vairo. Anglijoje tai normalus dalykas, nėra išskirtina. Mano alga tokia pati, kaip ir darbuotojų vyrų, mes visi esame lygūs.“
Nors dabar vairuoti jai sekasi puikiai, iš pradžių dviaukščio autobuso gabaritai gąsdino – ji sako niekada nepamiršianti pirmojo karto, kai teko išvažiuoti į Norvičo gatves.
„Savo maršrutą važiavau valanda ilgiau, nei įprasta, nes buvo baisu. Čia eismas vyksta kita kelio puse, taip pat gąsdino siauros gatvelės. Važiuoju, žiūriu į tuos balkonus, ar nenukabinsiu su aukštu autobuso stogu“, – prisimena M.Vingilienė.
Iš Vilniaus kilusi M.Vingilienė prieš trejus metus po skyrybų nusprendė kardinaliai keisti gyvenimą ir su aštuonerių metų sūnumi persikėlė gyventi į Angliją.
Pasak jos, vairuoti autobusą nėra itin pelninga, tačiau gaunamo uždarbio pakanka tiek jai, tiek sūnui. M.Vingilienė pasakoja, kad atvykus į Angliją ją nustebino griežta vaiko priežiūros tvarka: „Jeigu vaikas vėliau nueina miegoti ir kitą dieną mokykloje nusižiovauja, gaunu laišką. Buvau gavusi laišką su grafiku, kada ir kokio amžiaus vaikas kada turi eiti miegoti.“
Kadangi tenka rūpintis sūnumi, emigrantė darbą pradeda anksti, tačiau kasdien važiuodama tuo pačiu maršrutu susirado draugų, o taip pat – ir antrąją pusę. „Lietuvoje 40 metų moteriai – viskas. Atrodo, susirask sau žemės sklypelį kapinėse ir pradėk prižiūrėti. Čia susilaukiu labai daug dėmesio, mane dažnai kviečia į pasimatymus, išgerti kavos“, – sako ji.
Svarbiausia – mylėti save, tada tave mylės ir kiti, sako autobuso vairuotoja. Artimiausiu metu savo gyvenime ji nieko nežada keisti ir tikina Anglijoje gyvensianti tol, kol to norės sūnus.
„Pasakysiu atvirai – tikrai esu patriotė, Lietuvą myliu be proto stipriai, bet šiuo metu – per atstumą. Nebijokite imtis naujos veiklos, nebijokite keisti darbo, tai labai padeda“, – sako M.Vingilienė.