Lietuva kvepiantys angliški namai
Pravėrus Vaidos ir Tomo namus Maidstone nosį kutena pažįstamų valgių kvapas – silkės pataluose, grybų mišrainės, vištienos vėrinukų su daržovėmis, šviežių kopūstų sriubos... Dviejų aukštų jaukiame ir išpuoselėtame name girdėti lietuviškos televizijos garsai.
– Mes neatitolę nuo Lietuvos. Valgome lietuvišką maistą, žiūrime lietuvišką televiziją, stebime visus įvykius internete. Būna, vakare paskambina mama ir klausia, ar žinau, kas Lietuvoj nutiko. Atsakau: „Viską žinau dar anksčiau už tave, mama“, – šypsosi Tomas.
– Mes tik angliško radijo klausomės, nes visuomet įspėja, kur ir kada automobilių kamštis, o čia gyvenant, kai atstumai didžiuliai, to išvengti ypač svarbu, – patikslina Vaida.
Emigravo ne iš gero gyvenimo
– Gyvenome su Tomu Dauglaukyje. Į darbą tekdavo važinėti. Dirbau parduotuvėje pardavėja. Netenkino darbo sąlygos ir alga. Išėjau vildamasi rasti geresnį uždarbį, tačiau nebuvo taip lengva, kaip tikėjausi. Vienas pažįstamas pasiūlė važiuoti į Angliją padirbėti vaisių fabrike. Pagalvojau, kodėl gi ne, nepatiks – grįšiu, juk nieko neprarasiu, – pasakojo Vaida.
 |
| Asmeninio albumo/„Tauragės žinių“ nuotr./Vaida ir Tomas |
2004-aisiais nuvykusi į Angliją pašnekovė, kaip ir dauguma emigrantų, įsidarbino per įdarbinimo agentūrą vynuogių pakavimo fabrike. Gyveno karavanų miestelyje, gaudavo minimalų valandinį atlyginimą.
– Dirbau daug, bet darbo niekada nesibaidžiau. Namų ilgesys nekankino, kas pusmetį parvažiuodavau į Lietuvą, be to, Tomas pas mane dažnai atskrisdavo. Šnekindavau jį mesti savo darbą ir dirbti Anglijoje, nes gaudama nors ir minimalų atlyginimą galėjau sutaupyti ir sau leisti daug ką, – neslėpė Vaida.
Lietuvoje Tomas tuo metu dirbo pasienio su Kaliningrado sritimi tarnyboje.
– Prieš dešimt metų buvo pats kontrabandos įkarštis. Tikra „karo zona“ – ir susišaudymų būdavo, ir gąsdinimų, ir grasinimų sulaukdavau. Pasienyje tais laikais dar nebuvo tokių apsaugos sistemos technologijų, kaip dabar. Dirbdavome viršvalandžius, o atlyginimas nebuvo džiuginantis. Be to, darbas buvo sunkus tiek psichologiškai, tiek fiziškai, – kalbėjo Tomas.
Visos šios priežastys ir lėmė Tomo apsisprendimą vykti į Angliją. 2007 m. įsidarbino tame pačiame vynuogių pakavimo fabrike, kuriame dirbo ir Vaida.
– Atvykus Tomui jau buvau pakilusi karjeros laiptais. Gerai ir greitai dirbau. Valdžia mane pastebėjo ir pasiūlė tapti kokybės kontrolės tikrintoja kitame vynuogių pakavimo fabrike. Mane priėmė dirbti tiesiogiai, nebe per agentūrą, mokėjo didesnę algą, – džiaugiasi Vaida.
Tomo sąžiningas ir geras darbas taip pat buvo pastebėtas. Iš pradžių įsidarbinęs per agentūrą, prie linijos pakuodavo vynuoges, po trijų mėnesių pradėjo dirbti mašinistu, dar po kelių savaičių tapo linijų vadovu (angl. line leader), atsakingu už prekybos tinklo „Tesco“ užsakymų vykdymą, organizuoja ir prižiūri pamainos darbą, teikia vadovybei ataskaitas.
– Ne iš gero gyvenimo žmonės palieka tėvynę. Jau tuomet, prieš mums emigruojant, Lietuvoje buvo sunku rasti darbą, netenkino atlyginimai, o dabar padėtis dar baisesnė, – liūdnai dėstė Vaida.
Džiaugiasi gyvenimo sąlygomis
Prieš trejus metus pora nusipirko namą saugiame ir ramiame Maidstono mieste, Kento grafystėje. 10 procentų namo vertės mokėjo grynaisiais, likusią dalį skolinosi iš banko. Abiejų šeimos narių pajamos viršija 3 000 svarų sterlingų.
– Nesame milijonieriai, Anglijoje gauname vidutinį atlyginimą. Tačiau gaunant tokias pajamas ir racionaliai jas paskirstant gyventi galima labai gerai. Sumokame mokesčius, banko paskolą, valgome ką norime ir kiek norime, leidžiame sau pramogauti ir linksmintis ir dar dalį pinigų atsidedame į taupyklę, – atviravo Vaida.
– Buvome Kuboje, Egipte, spalį skrisime į Meksiką, kitąmet planuojame kelionę į Tailandą. Čia tikrai įmanoma iš algos susitaupyti kelionei ir savęs nevaržyti. Anglijoje mūsų gyvenimo sąlygos puikios. Lietuvoje žmonės metų metais taupo kelionei gyvendami iš vidutinės algos, – kalbėjo Tomas.
Savaitei pora maistui išleidžia iki 50 svarų sterlingų. Štai keleto produktų kainos: baltos forminės duonos kaina 0,50–1 svaras sterlingų, litras pieno – 0,60 svaro, 1 kg cukraus – 0,69 svaro, kilogramas bulvių – 0,70 svaro, 1 kg vištienos krūtinėlės kaina – 6 svarai, kiaulienos sprandinės – 8 svarai. Litras benzino – 1,40 svaro, dyzelino – 1,43 svaro.
– Už trijų mėnesių dujas sumokėjome 117 svarų. Dujomis šildomas namas, vanduo, gaminamas maistas. Trijų mėnesių elektra mums kainavo 43 svarus. Pagal gaunamus atlyginimus tai visiškai nebrangu, – pasakojo pora.
Anglų ir lietuvių skirtumai
Viešint Anglijoje krinta į akis anglų mandagumas, malonus bendravimas ir niekad iš veidų nedingstančios šypsenos. Tad kaip tikra lietuvė pagalvoju: galbūt toji angliška šypsena tėra apsimestinė, dirbtinė ir ar ji nevargina tautiečių?
 |
| Asmeninio albumo/„Tauragės žinių“ nuotr./Vaida ir Tomas |
– Anglai paslaugesni, mandagesni, malonesni nei lietuviai. Jie niekada neparodys, kad tavęs nemėgsta, nors tu ir svetimšalis. Man niekada nėra gėda ir nejauku pasakyti, kad, tarkim, nemoku užpildyti dokumento. Anglas visada padės, parodys, o lietuvis tik pasakys, kad pildymo dokumento pavyzdys ant sienos, ir nepakildamas nuo kėdės ranka pamos pakabinto pavyzdžio link. Dar labai skiriasi klientų aptarnavimo kultūra ir pardavėjų elgesys. Tėvynėje vos tik įžengus į parduotuvę nukrypsta veriantis personalo žvilgsnis, tarsi vogti būčiau atėjusi. Ne, manęs visai nevargina dirbtinės anglų šypsenos, jos man labai natūralus dalykas, – kalbėjo Vaida.
– Geriau jau dirbtinė anglo šypsena negu susisukusio ir nepatenkinto lietuvio mina, – pridūrė Tomas.
Tautiečius erzina nebent tai, kad anglai niekur neskuba, viską daro lėtai, ramiai ir neskubėdami. Lietuvių būdui tai neįprasta.
Senatvę norėtų praleisti Nidoje
Jauna pora Lietuvoje likusius giminaičius ir draugus aplanko 2–3 kartus per metus.
– Pabuvus Lietuvoje ilgiau, labai norisi grįžti į Angliją, nes dabar čia mūsų namai, mūsų pievelė ir rožės, mūsų darbas. Nesigailime, kad išvykome iš Lietuvos ir gyvenimą nuo nulio pradėjome čia, – sako Vaida.
Pora tai, ką turi, uždirbo ir pasiekė savo jėgomis. Kaip sako Tomas, Anglijoje nelyja pinigais, reikia uoliai ir kantriai dirbti. Ne visiems pasiseka.
Tiek Vaida, tiek Tomas Lietuvos neišsižada ir pilietybės keisti neketina. Pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, parduotų namą ir grįžtų į tėvynę.
Vaida senatvę norėtų sutikti Lietuvoje, Nidoje, ant Baltijos jūros kranto.
– Gėrėčiausi besileidžiančia saule ir kvėpuočiau pajūrio oru. Kas be ko, numirti norisi savoj žemelėj, – kalbėjo ji.
