Du dešimtmečiai užatlantėje jos kalbai nepaliko nė pėdsako. „Koks dar akcentas, juk iš Lietuvos išvykau 27-erių!“ – stebisi moteris. Lietuviai, kelerius metus pagyvenę užsienyje ir jau ieškantys esą užsimiršusių žodžių, jai kelia juoką.
„Viso labo maivosi – netikiu jokiais akcentais“, – numoja ranka ir ima pasakoti savo istoriją: kaip nuo darbo senelių namuose perėjo prie nekilnojamojo turto, kaip įsiliejo į JAV lietuvių bendruomenę ir tapo šeštadieninės Maironio lituanistinės mokyklos direktore.
Pirma stotelė – Viskonsinas
Goda su iš Panevėžio kilusiu Gintaru susipažino studijų metais Kaune – abu mokėsi Veterinarijos akademijoje. Žemės ūkio sektorius anuomet išgyveno nuosmukį, siautė permainų vėjai ir rasti darbą pagal specialybę Godai nesisekė.
Metais jaunesnis jos vyras Gintaras, nematydamas šios srities perspektyvų, net nebaigė studijų: kaip ir daugelis tuo metu užsiiminėjo verslu – važinėjo į Rusiją.
Koks dar akcentas, juk iš Lietuvos išvykau 27-erių!
Šeima vertėsi sunkiai, buitinės sąlygos nedžiugino, tačiau apie emigraciją negalvojo. Mintį prasigyventi užsienyje Godai pamėtėjo motina, tuo metu uždarbiavusi JAV.
„Ji paskambino ir papasakojo mums apie žaliąją kortą. Sako: „Loškit!“ – prisimena G.Misiūnas.
Užpildžius dokumentus tolesni įvykiai klostėsi žaibiškai. Po žinios apie laimėjimą šeima ėmė ruoštis kelionei.
„Su trejų metų dukra Rūta ir dviem lagaminėliais išvykome į Viskonsiną: mus savo namuose priglaudė ten gyvenantis sportininkas – buvęs uošvio auklėtinis“, – pasakoja moteris.
Rizikuoti buvo verta
„Išvykome labai rizikuodami“, – iš šios dienos perspektyvų svarsto Goda. Teisybės dėlei, Misiūnai į tolimus užjūrius kraustėsi su viena mintimi: pagyvensime penkerius metus, užsidirbsime ir grįšime. Kaip neretai nutinka, tie penkeri metai trunka iki šiol.
