Du dešimtmečiai užatlantėje jos kalbai nepaliko nė pėdsako. „Koks dar akcentas, juk iš Lietuvos išvykau 27-erių!“ – stebisi moteris. Lietuviai, kelerius metus pagyvenę užsienyje ir jau ieškantys esą užsimiršusių žodžių, jai kelia juoką.
„Viso labo maivosi – netikiu jokiais akcentais“, – numoja ranka ir ima pasakoti savo istoriją: kaip nuo darbo senelių namuose perėjo prie nekilnojamojo turto, kaip įsiliejo į JAV lietuvių bendruomenę ir tapo šeštadieninės Maironio lituanistinės mokyklos direktore.
Pirma stotelė – Viskonsinas
Goda su iš Panevėžio kilusiu Gintaru susipažino studijų metais Kaune – abu mokėsi Veterinarijos akademijoje. Žemės ūkio sektorius anuomet išgyveno nuosmukį, siautė permainų vėjai ir rasti darbą pagal specialybę Godai nesisekė.
Metais jaunesnis jos vyras Gintaras, nematydamas šios srities perspektyvų, net nebaigė studijų: kaip ir daugelis tuo metu užsiiminėjo verslu – važinėjo į Rusiją.
Koks dar akcentas, juk iš Lietuvos išvykau 27-erių!
Šeima vertėsi sunkiai, buitinės sąlygos nedžiugino, tačiau apie emigraciją negalvojo. Mintį prasigyventi užsienyje Godai pamėtėjo motina, tuo metu uždarbiavusi JAV.
„Ji paskambino ir papasakojo mums apie žaliąją kortą. Sako: „Loškit!“ – prisimena G.Misiūnas.
Užpildžius dokumentus tolesni įvykiai klostėsi žaibiškai. Po žinios apie laimėjimą šeima ėmė ruoštis kelionei.
„Su trejų metų dukra Rūta ir dviem lagaminėliais išvykome į Viskonsiną: mus savo namuose priglaudė ten gyvenantis sportininkas – buvęs uošvio auklėtinis“, – pasakoja moteris.
Rizikuoti buvo verta
„Išvykome labai rizikuodami“, – iš šios dienos perspektyvų svarsto Goda. Teisybės dėlei, Misiūnai į tolimus užjūrius kraustėsi su viena mintimi: pagyvensime penkerius metus, užsidirbsime ir grįšime. Kaip neretai nutinka, tie penkeri metai trunka iki šiol.
Vadinasi, rizika pasiteisino? „Ten gyvenome tikrai geriau nei Lietuvoje“, – užtikrina moteris, tačiau neslepia, kad pradžia lengva nebuvo.
Goda dirbo senelių namuose, Gintaras – gamykloje. Po dvejų metų emigracijoje šeima susilaukė sūnaus Tomo.
Lietuvių trūko lyg oro
Atrodė, viskas lyg ir gerai klojasi. Tačiau savo aplinkoje Godai labai trūko lietuvių – Viskonsine jų buvo vos vienas kitas.
„Miriau iš vienišumo. Todėl visada ieškojau galimybės pakeisti gyvenamąją vietą ir atvykti arčiau Čikagos“, – atvirauja ji.
Tokia proga pasitaikė po trejų metų gyvenimo JAV. Goda gavo pasiūlymą tapti butų komplekso vadybininke. Ten iš viso buvo 88 butai, trečdalyje jų gyveno lietuviai – irgi laimėję žaliąsias kortas, nelegalūs atvykėliai, šalį pasiekę su turistinėmis vizomis, bet likę net joms pasibaigus.
„Iškart vyrui pasakiau: „Kraustomės!“ – šypsosi G.Misiūnas.
50-mečio šventė tapo lūžiu
Nuo rugsėjo Misiūnai pirmagimę Rūtą pradėjo leisti į Lemonto Maironio lituanistinę mokyklą, nuo trejų ją ėmė lankyti ir Tomas.
„Iš pradžių vaikus tik atveždavau ir palikdavau, tačiau vėliau subrendo noras labiau įsitraukti“, – sako Goda.
Organizuoti Maironio lituanistinės mokyklos 50-mečio šventę, vykusią 2009-aisiais, susibūrė iniciatyvios ir aktyvios mokinių mamos. Tarp jų, žinoma, ir Goda.
„Po šventės mane išrinko tėvų komiteto pirmininke, o dar po dvejų metų padrąsino eiti ir į direktores“, – kalba moteris, šeštadieninei mokyklai vadovaujanti jau trejus metus.
Kartų vertybių sankirta
„Esu pirmoji naujosios emigrantų bangos atstovė, tapusi mokyklos direktore. Iki tol mokyklai vadovavo tik vadinamosios dipų (DP, displaced person – red. past.) kartos atstovai. Tačiau jie sensta, išeina Anapilin, o jų darbus turime perimti mes“, – aiškina G.Misiūnas.
Ji neslepia: vyresnioji karta į naujuosius emigrantus žvelgia truputį kreivai. „Vertybiniu požiūriu jiems sunku suvokti: „Kodėl jūs išvažiavote, kai Lietuva tapo laisva?“, – pasakoja Goda.
Puikiai suprantu, kad visa ta gerovė, kuria mes, naujieji lietuviai, naudojamės, buvo sukurta jų.
Moteris gerbia šį požiūrį ir tėvynainių prielankumo nusipelno savo darbais.
„Puikiai suprantu, kad visa ta gerovė, kuria mes, naujieji lietuviai, naudojamės, buvo sukurta jų. Tai jie investavo savo pinigus į lietuvybės puoselėjimą, statė bažnyčias, kurių mes mažėjant ir skaidantis bendruomenėms jau nebeišlaikome. Mišios lietuvių kalba tose bažnyčiose jau nebelaikomos, todėl jas perima meksikiečiai ar kitų tautų atstovai“, – apgailestauja G.Misiūnas.
Į mokyklą – eilė norinčiųjų
Čikagoje JAV lietuvių bendruomenė labai sena ir turi labai gilias tradicijas. Tas įdirbis duoda vaisių iki šių dienų.
Šiomis dienomis Nidoje vykusiame seminare susitiko po visą pasaulį išsibarsčiusių šeštadieninių lituanistinių mokyklų vadovai. Dažnas jų skundėsi, kad sunku prisikviesti vaikų – tėvai nejaučia poreikio puoselėti atžalų lietuviškumą.
„Ypač emigrantai, išsibarstę po Europą. Jiems atrodo, kad Lietuva šalia, nusiųsime vaikus vasarai, be to, pabendrauja su seneliais internetu – ir to esą užtenka“, – įspūdžiais iš susitikimo su kolegomis dalijasi G.Misiūnas.
Tuo metu jos vadovaujamoje mokykloje netelpa visi norintys – dalį tekdavo įtraukti į laukiančiųjų sąrašą. Kad galėtų patekti visi, pradėjo veikti ir penktadieninė mokykla.
„Turime 650 auklėtinių nuo 4 iki 16 metų. Per pastaruosius trejus metus padidėjome 150 vaikų“, – džiaugiasi G.Misiūnas.
Darbas, reikalaujantis pasišventimo
Čikagos Lemonto priemiestyje įsikūrusi Maironio lituanistinė mokykla yra didžiausia išeivijoje. Be to, Čikagoje veikia dar trys šeštadieninės mokyklos, turinčios nuo 60 iki 350 auklėtinių. Skaičiuojant administraciją, mokytojus ir jų padėjėjus, iš viso Maironio šeštadieninėje mokykloje dirba 85 žmonės.
„Aš visada drąsinu: „Tėveliai, jei tik jums svarbu, veskite vaikus į šeštadienines mokyklas, nesvarbu, kokio dydžio jos būtų. Iš Australijos atvykęs lituanistinės mokyklos direktorius pasakojo, kad atgaivino jau nuslopintą veiklą. Su žmona sugalvojo, kad reikia. Sako, buvo piknikas, žiūrim, čia lietuviai, čia lietuviai, surinkome dešimt vaikų ir vėl atidarėme mokyklėlę. Gerai, kad randasi tokių entuziastų“, – džiaugiasi pašnekovė.
Bandau išaiškinti, kad tai, kaip vaikas mokės kalbą, ar jis bus patriotiškas ir mylintis Lietuvą, priklauso nuo šeimos.
O entuziazmo čia reikia daug, nes tai – papildomas darbas prie pagrindinių pareigų. Būtent todėl labai sunku rasti mokytojus, norinčius dirbti šeštadieniais: ne tik atbūti keturias laisvadienio valandas mokykloje, bet ruoštis pamokoms, mokėti žinias apie Lietuvą perteikti kūrybiškai, gebėti sudominti.
„Mokytojų trūksta, nes čia tu turi būti atsidavęs, o nedaug kas nori prisirišti, įsipareigoti. Trūksta ne tik žmonių, bet ir knygų, vadovėlių. Todėl labai džiaugiamės Čikagos lietuvių, Kauno ir Vilniaus „Perkūno“ „Rotary“ klubų ir leidyklų „Alma littera“ bei „Šviesa“ dovana“, – dėkingumo neslepia G.Misiūnienė.
Čikagos lituanistinėms mokykloms ir Čikagos lietuvių bibliotekai iš viso padovanota daugiau nei 2300 knygų už 11,5 tūkst. eurų.
Kalbos lygis smunka
Ir vis dėlto tenka pripažinti, kad lietuvių kalbos lygis Amerikoje tolydžio smunka. Vadinamieji ekonominiai emigrantai nejaučia tokio tampraus ryšio su Lietuva, lietuvybės dvasia ypač silpna mišriose šeimose, ypač, jei užsienietė yra vaikų motina.
„Be to, netrūksta lietuvių, kurie atveda vaikus – ir jūs mokykit. Bandau išaiškinti, kad tai, kaip vaikas mokės kalbą, ar jis bus patriotiškas ir mylintis Lietuvą, priklauso nuo šeimos. Tam keturių valandų per savaitę neužtenka.
Asmeniškai pažįstu mišrių šeimų, kur lietuvės mamos su vaikais kalba angliškai. Klausiu: „Kodėl?“ Sako: „Man vyrui reikės versti, ką pasakiau.“ Nesuprantu: „Kokias paslaptis su vaiku aptariate, kad vyrui reikia viską versti?“ Kita vertus, turime suaugusiųjų grupę, kurią lanko mišrių šeimų tėveliai, norintys išmokti lietuviškai. Jie drauge su vaikais ruošia namų darbus“, – pasakoja G.Misiūnas.
Grįžti visada norisi
Šįkart Lietuvoje viešėjo beveik visa Misiūnų šeima: Goda, Gintaras, Tomas ir šeimos pagrandukė dešimtmetė Laura.
Architektūrą studijuojanti Rūta su universitetu penkioms savaitėms išvykusi į Berlyną, tačiau iš jo irgi užsuks į Lietuvą. G.Misiūnas pasakoja, kad Lietuvoje gimusi pirmagimė šaliai puoselėja šiltus jausmus, prieš dvejus metus Vilniaus universitete lankė lietuvių kalbos kursus.
„Paskambino man ir klausė: „Ar galiu pirkti bilietą į Lietuvą – juk ranka paduoti?“ Pirk, sakau. Nenustebčiau, jei ji sugalvotų ilgiau pagyventi Lietuvoje“, – svarsto Goda.
Tomas šįkart daugiausiai laiko praleido Kaune, A.Sabonio krepšinio mokykloje.
Atvykę jie gal ir pradeda nuo juodų darbų, kad tik užsikabintų, bet vėliau visi bando turėti savo verslą. Dirbti sau, plėstis.
„Jis laimėjo Donato Motiejūno stipendiją talentų stovyklai – labai tuo didžiavosi. Matau, kad ši viešnagė emociškai jam labai daug davė“, – pastebi moteris.
„Niekada nesakyk niekada“
Joninių išvakarėse Misiūnai grįžo atgal į JAV. Gintaras dirba vairuotoju savo įkurtoje įmonėje. Goda užsiima nekilnojamuoju turtu – jo rinka pastebimai pagyvėjusi.
G.Misiūnas sako, kad lietuviai Amerikoje daro viską, kad tik dirbtų sau.
„Atvykę jie gal ir pradeda nuo juodų darbų, kad tik užsikabintų, bet vėliau visi bando turėti savo verslą. Dirbti sau, plėstis. Tarkime, pradeda nuo valytojos, bet po to atidaro savo valymo įmonę“, – pasakoja.
„Namai, mėgstama veikla, verslas – per daug sukurta, kad viską mestum ir grįžtum į Lietuvą?“ – provokuoju pašnekovę.
„Niekada nesakyk niekada“, – šypteli. Kol kas ji tegali pasakyti, kad laiko Lietuvoje jai visada per mažai. Prieš dvejus metus neužteko ir penkių savaičių.
Užtat pokyčiai kaskart pasimato lyg ant delno: viskas Lietuvoje – vis geryn.
