– Prieš penkerius metus buvo manančių, kad Vasario 16-osios gimnazijos Vokietijoje neliks, nes ji nesugebės įvykdyti savo įsipareigojimų Vokietijai. Kokia padėtis dabar?
– Taip, 2009-ieji ir dar dveji metai Vasario 16-osios gimnazijai buvo išties lemtingi. Grėsmė buvo iškilusi pirmiausia dėl to, kad dalis klasių visiškai neatitiko gimnazijai keliamų reikalavimų. Apskrities švietimo skyriaus nepasitenkinimas turėjo realų pagrindą: dalis pamokų vykdavo lentiniame barake, o chemijos, fizikos ir biologijos kabinetai labiau priminė pasenusių prietaisų ir chemikalų saugyklas, negu vietą, kurioje vaikai gali mokytis ir eksperimentuoti.
Reikėjo nedelsiant iš esmės pagerinti mokymo(si) sąlygas, kad nebūtų prarastas valstybinis pripažinimas, o kartu su juo – ir pagrindinis lėšų šaltinis – Hesseno žemės finansavimas.
Antroji grėsmės priežastis – nesubalansuotas biudžetas, tad reikėjo nedelsiant peržiūrėti išlaidas. Grėsmingos skylės biudžete būtųją netrukus pavertusios gražiu mūsų tautos prisiminimu. Laimei, sulaukėme paramos tiek iš Lietuvos valdžios, tiek iš Mainco vyskupijos.
Šiandien jau pastatytas Gimnazijos priestatas, iš esmės atnaujinta gamtos mokslų ir IT bazė, įkurti lietuvių ir vokiečių kalbų kabinetai, dailės ir prancūzų kalbos klasės. Gimnazijos mokytojų dr. G. Hoffmann,S. Haffa, M. Schäffer, B. Augustanavičiūtės, A. D‘Elia vadovaujami mokiniaitapo prizininkais ne tik Hesseno žemės ir Lietuvos, bet net visos Vokietijos konkursuose, 6 mokytojai lietuviai sulaukė valstybinio pripažinimo (2009 m. nebuvo nė vieno lietuvio mokytojo, kurio kvalifikacija būtų pripažinta Hessene).
Šiais metais gimnazija aktyviai bendradarbiauja net su 5 Lietuvos universitetais.
– Vadinasi, visi buvo geranoriški?
– Atsirado ir piktų žmonių, kurie pamanė, kad savanorystės pagrindais dirbantys žmonės yra „nelegalai“, parašė anoniminį skundą, iškvietė ekonominę policiją. Atvažiavo keturi uniformuoti vyrukai į valgyklos virtuvę ir nesėkmingai ieškojo tų menamų darbuotojų.
Dar vienas pavyzdys: taupydami kurą, kasdien po pamokų iki minimumo sumažindavome šildymą klasėse, bet vis tiek vieną dieną ėmė ir baigėsi kuras pusdieniu anksčiau, nei išgalėjome nusipirkti kuro. Nors lauke buvo pliusinė temperatūra, vyresniųjų klasių mokiniai protestuodami dėl šaltų klasių išėjo iš pamokų.
– O darbuotojai? Ar jie sutiko taupyti?
– Didžiausia grėsmė kilo dėl gautos mažesnės neiprieškriziniais metais Lietuvos paramos. Grėsmė išliktikilo dėl būtinybės statyti, nors statyboms visiškai nebuvo sukaupta lėšų. Teko peržiūrėti ir darbuotojų atlyginimus, imtis projektinio finansavimo modelio.
Tokios priemonės, be abejonės, sukėlė kai kurių darbuotojų nepasitenkinimą, bet prisidėjo prie skylių biudžete užlopymo ir Gimnazijos išsaugojimo.Kolegos suprato tokių priemonių būtinybę, o mokinių tėvai sutiko mokėti padidintus mokslapinigius, nors toks žingsnis sukėlė daug diskusijų.
– Kuo ši gimnazija svarbi Lietuvai?
– Mūsų gimnazija – mūsų tautos laisvės ir vienybės simbolis. 1950-aisiais metais ją įkūrė Vokietijos lietuviai, bet skolas užHiuttenfelde nupirktus namus – Renhofo pilį su parku – sumokėjo Šveicarijos, JAV, Kanados ir kitų šalių lietuviai.
Dar daugiau, Vasario 16-osios gimnazija – kultūros paveldas, gyvas tiltas tarp Lietuvos ir Vokietijos, mažoji Lietuvos ambasada, puoselėjanti ir skleidžianti lietuvių kultūrą, tradicijas. Tai vienintelėtokio pobūdžio mokykla Vakarų Europoje, o Vokietija – vienintelė šalis, kurioje lietuvių kalbos egzaminas yra tos šalies valstybinis abitūros egzaminas.
Dalis išeivių supranta, kad didžiausias turtas, kurį jie gali duoti savo vaikui – tai geras išsilavinimas ir galimybė studijuoti abiejose šalyse – Lietuvoje ir Vokietijoje.
Dalis išeivių supranta, kad didžiausias turtas, kurį jie gali duoti savo vaikui – tai geras išsilavinimas ir galimybė studijuoti abiejose šalyse – Lietuvoje ir Vokietijoje. Labai gerbiu tėvus, o ypač tas mamas, kurios, vienos augindamos vaiką, daro viską, kad jis mokytųsi Vasario 16-osios gimnazijoje, įgydamas vokišką brandos atestatą, bet išsaugodamas savo lietuviškas šaknis.
– Kuo gimnazija patraukli vietos lietuviams?
– Gimnazija ir jos teritorija kartais lietuvių meiliai vadinama Romuvos sodyba. Švietimo institucija visuomet yra traukos centras, nes šalia kuriasi jaunos šeimos, turinčios vaikų.
Tai būdinga ir gimnazijai – Hiuttenfelde ir aplinkiniuose miestuose gyvena nemažai lietuvių šeimų, kurių vaikai čia mokosi.Jau daug metų Renhofo pilyje įsikūrusi ne tik gimnazija, bet ir centrinė Vokietijos lietuvių bendruomenės būstinė, Europos lietuvių kultūros centras, Lietuvių kultūros institutas , iki 2013-ųjų čia buvo ir Vokietijos lietuvių jaunimo sąjungos būstinė, dabar išsikėlusi į Berlyną.
Tais pačiais metais kartu su Vokietijos lietuvių bendruomene po daugiau nei dviejų dešimtmečių pertraukos atnaujinta lituanistinė vasaros stovykla vaikams, čia švenčiamos lietuvių šventės, koplyčioje laikomos lietuviškos mišios.
– Ar Lietuvos švietimo sistemos kūrėjai turi ko pasimokyti iš vokiečių? Vokiškas profiliavimas nėra per drastiškas ir ankstyvas?
– Manau, kad tikrai daug ko galima pasimokyti. Nebijoma leisti jaunuoliui neturėti universitetinio išsilavinimo, o baigus gimnaziją yra įprasta metus padirbėti ir tik po to pradėti studijas. Diferencijavimas tikrai yra griežtas, bet tai turi ir daug privalumų.
Paminėsiu tik keletą. Mokinys jau nuo penktos klasės gali rinktis pagal savo gebėjimus, polinkius ir motyvaciją trijų lygių mokyklą: pagrindinę, realinę ar gimnaziją. Tai leidžia vaikams mokykloje jaustis psichologiškai saugiau, nes mokymosi turinio sudėtingumas šiose mokyklose yra labai skirtingas.
Mokinys jau nuo penktos klasės gali rinktis pagal savo gebėjimus, polinkius ir motyvaciją trijų lygių mokyklą: pagrindinę, realinę ar gimnaziją.
Įvairių gabumų vaikai patiria mokymosi sėkmę. Dar daugiau, tik gimnazijoje sėkmingai išlaikęs abitūros egzaminus jaunuolis gali studijuoti universitete. Tai užtikrina gerą universitetinio išsilavinimo vardą visuomenėje, be to, taupo valstybės pinigus, nes valstybė neleidžia pinigų tam, kad universitetinį išsilavinimą turintis asmuo vėliau dirbtų, pavyzdžiui, kasininku.
– Turite didžiulę darbo su gabiais vaikais patirtį. Kaip Vokietijoje dirbama su mažiau gabiais vaikais?
– Diferencijuota švietimo sistema yra naudinga įvairių gabumų lygių vaikams. Vokietijoje gimnazijose anksčiau mokydavosi apie 10 proc. mokinių, dabar – apie 30 procentų.
Bet Vasario 16-osios gimnazija nėra tipiška vokiška gimnazija, todėl vaikų gabumų lygių įvairovė čia didesnė nei „standartinėje“ vokiškoje gimnazijoje. Apskritai ir valstybinėse, ir privačiose mokyklose didėja dėmesys mokymo diferencijavimui ir individualizavimui. Hesseno žemėje jau 15 metų veikia mokyklų sertifikavimo modelis, orientuotas įitin gabių vaikų poreikius, iš esmės turintis pozityvios įtakos ne tik gabiems vaikams, bet ir vidutinių ar kitokio gabumų lygmens vaikams.
– Kiek dėmesio vaikų švietimui Vokietijoje skiria tėvai?
– Tai, kad mūsų gimnazijoje, o ir visame Hessene vėl grįžtama prie 13, o ne 12,klasių mokymo, yra tėvų aktyvumo rezultatas. Tik tėvų komitetui pritarus, mes galėjome teikti paraišką Hesseno švietimo ministerijos itin gabių vaikų ugdymo sertifikatui gauti.
Nuo kitų mokslo metų veiks Tėvų fondas, skirtas skatinti vaikų socialinį, kultūrinį aktyvumą, intelektinį augimą, sportinę veiklą.
Šiemet tėvų komiteto pirmininko dr. Gernoto Diehlmanno ir dar vieno aktyvaus tėvo Bernhardo Conrado didžiulio atkaklumo ir pastangų dėka pavyko įgyvendinti mano prieš keletą metų pasiūlytą idėją: nuo kitų mokslo metų veiks Tėvų fondas, skirtas skatinti vaikų socialinį, kultūrinį aktyvumą, intelektinį augimą, sportinę veiklą. Tai unikalus dalykas visame Hessene.
– Tarkim, esu mokinys, kuris nori mokytis Vasario 16-osios gimnazijoje... ką turėčiau padaryti?
– Pateikti prašymą, kuriame, be kitų dalykų, būtų nurodyta ir tai, kodėl renkatės Vasario 16-osios gimnaziją,prie prašymo pridėti pastarųjų dviejų metų mokymosi pasiekimų pažymas bei kartu su tėveliais dalyvauti susipažinimo pokalbyje.
– Trimis žodžiais apibūdinkite tikrą gimnazistą?
– Motyvuotas, savarankiškas, pilietiškas.
– Kokios pagrindinės Lietuvos švietimo sistemos problemos?
– Psichologinės gerovės mokykloje stoka, per mažai išorinio diferencijavimo, per mažas profesinio mokymo prestižas.
– Kokių savybių reikia norint vadovauti gimnazijai Vokietijoje?
– Gimnazijoms Vokietijoje vadovauja valstybės tarnautojai, tad privalu turėti itin aukštą kvalifikaciją ir darbo patirtį. Mano galva, vadovauti valstybinei mokyklai yra paprasčiau nei privačiai, kokia yraVasario 16-osios gimnazija. Taip yra dėl keleto priežasčių.
Finansavimas privačioje mokykloje yra užtikrintas tik iš dalies, mokytojai mūsų gimnazijoje vis dar tebegauna mažesnį atlyginimą, nei gautų valstybinėje mokykloje, tad ugdymo kokybės užtikrinimas yra didelis iššūkis vadovui
Finansavimas privačioje mokykloje yra užtikrintas tik iš dalies, mokytojai mūsų gimnazijoje vis dar tebegauna mažesnį atlyginimą, nei gautų valstybinėje mokykloje, tad ugdymo kokybės užtikrinimas yra didelis iššūkis vadovui: viena vertus, reikalingi kuo aukštesnės kvalifikacijos pedagogai, kita vertus, neturi galimybių sėkmingai dėl jų konkuruoti su valstybinėmis mokyklomis.
Be to, dėl gimnazijos priklausymo dviem valstybėms – Lietuvai ir Vokietijai – yra daugiau interesų grupių, o dviejų skirtingų tautų bendradarbiavimas, dvikalbystė yra kasdienis iššūkis tiek vadovui, tiek visai gimnazijos bendruomenei.
– Ką pasakytumėte tiems, kurie mano, kad išvažiavusiujų iš Lietuvos gerove mūsų valstybė jau neturi rūpintis?
– Aš vadovaujuosi J.F. Kennedy žodžiais: „Neklausk, ką tau davė tėvynė. Klausk savęs, ką tu jai davei.“ Man tėvynė ir Lietuva – tai jos žmonės. Ir visai nesvarbu, kur jie gyvena – Lietuvoje ar už jos ribų. Valstybes kuria žmonės, o ne atvirkščiai.
Mano patirtis rodo, kad bendri tikslai vienija žmones, buria juos geriems darbams. Tam nei gyvenamoji vieta, nei tautybė, nei pilietybė neturi reikšmės. Vienintelis dalykas, tikrai turintis reikšmės, – vertybės, kuriomis vadovaudamiesi žmonės kelia sau tikslus ir veikia jų siekdami.
