Vos atvykęs iš Lietuvos vaikinas užsiregistravo įdarbinimo agentūroje, tačiau ši nepateisino lūkesčių. Agentai siuntinėjo 21-erių Titą į vietas, kuriose dirbti jam paprasčiausiai nepakako kvalifikacijos. Naujasis emigrantas norėjo dirbti barmenu ar padavėju, tačiau jo turimos patirties nepakako aukščiausio lygio restoranuose, į kuriuos buvo siunčiamas agentūros.
Taip pat taupydamas atsivežtus pinigus jaunas vyras tikėjosi įsidarbinti netoli namų, kad taip brangiai nekainuotų kelionių išlaidos. Tiesa, rajonas, kuriame apsigyveno lietuvis, toli gražu neprimena tokio, kuriame greitai ir paprastai galima rasti gerą darbą.
Išsiuntus gausybę gyvenimo aprašymų, dalyvavus darbo pokalbiuose bei bandomosiose dienose, jauno vyro viltis rasti nuolatinį darbą po truputį blėso. Vieninteliu pajamų šaltiniu tapo nereguliarus darbas perkraustymo įmonėje, kurioje lietuvis kartą ar kelis per savaitę padeda pervežti baldus iš vieno namo į kitą.
Trečiajame bare lietuvis pakalbino patį vadovą, tad šis, paklausęs keleto klausimų ir nužvelgęs vaikiną nuo galvos iki kojų, suteikė jam progą.
Išbandęs įvairius darbo paieškų variantus, Titas nutarė pasivaikščioti po barus bei restoranus ir akis į akį pasikalbėjęs su vadovais įteikti jiems savo gyvenimo aprašymą. Kadangi įvairių kompanijų vadovai kas dieną elektroniniu paštu gauna daugybę CV, savęs pristatymas bendraujant tiesiogiai suteikia didžiulį privalumą ieškančiam darbo.
Kreipiantis į darbdavius Londone labai svarbu tinkamai save pateikti. Būtina šypsotis, tvarkingai apsirengti ir draugiškai bendrauti. Apsiginklavęs gražiausia savo šypsena, šūsnimi gyvenimo aprašymų bei gera nuotaika Titas išsiruošė į susitikimus su barų bei restoranų vadovais dangoraižių raižomame „Canary Wharf“ rajone. Upės pakrantėje nusidriekusioje gausybėje barų kasdien lankosi aplink esančiuose biuruose dirbantys londoniečiai, tad tokiose vietose beveik visada trūksta darbuotojų.
„Juk prasidėjo šiltasis sezonas, jau galima pietauti lauko kavinėse, turbūt jiems reikia daugiau darbuotojų. O ir ši vieta – nuostabi. Londonas, kokio dar nemačiau“, – džiūgavo darbo ieškantis lietuvis prieš įžengdamas į pirmąjį barą.
Prabangiame rytų Londono rajone, kuriame vaikinas ieškojo darbo, dirba labai daug lietuvių.
Ieškant darbo įstaigose, kuriose kasdien bendraujama su daugybe klientų, visų svarbiausia kalbėtis su tinkamu žmogumi. Daugybė gyvenimo aprašymų nukeliauja į šiukšliadėžes, jei jie patenka į pirmo pasitaikiusio, bet už įdarbinimą neatsakingo, žmogaus rankas.
„Laba diena, gal galėčiau pasikalbėti su šiandien dirbančiu vadybininku?“ – pokalbius pradėjo Titas. Dviejų pirmųjų aplankytų barų vadybininkai tąsyk nedirbo, tačiau jų pavaldiniai pažadėjo pasikalbėti su vadovais rytoj. Trečiajame bare lietuvis pakalbino patį vadovą, tad šis, paklausęs keleto klausimų ir nužvelgęs vaikiną nuo galvos iki kojų, suteikė jam progą.
Būti lietuviu – privalumas
„Kokios pareigos jus domina? Ar turite patirties padavėjo bei barmeno darbe?“ – pirmiausia paklausė baro šeimininkas. Mėnesį nuolatinio darbo nerandančiam lietuviui net sužibo akys supratus, kad pagaliau gavo progą pamėginti.
„Savaitę dirbau naktiniame klube. Ten nuolat buvo daug žmonių, tad privalėjome suktis greitai ir efektyviai. Nors mano patirtis – trumpa, suvokimą, kaip tinkamai aptarnauti lankytojus ir našiai dirbti, tikrai turiu. Taip pat sparčiai mokausi, todėl, manau, jums tikrai tikčiau“, – greitakalbe bėrė naujasis emigrantas ir, regis, padarė įspūdį vadovui. Vyrukas buvo pakviestas išbandymui kitą rytą.
Nors ir buvo pakviestas pirmajai darbo dienai vos trečiame bare, kurį aplankė, Titas nusprendė padidinti savo galimybes ir toliau dalinti gyvenimo aprašymus. Kai kuriose vietose CV abejingai priimdavo patys vadybininkai, numykdami populiariausią ir labiausiai darbo ieškantiems įgrisusią frazę: „Mes jums paskambinsim.“ Kitur su Titu kalbėjosi ir jo norima pozicija domėjosi darbuotojai, pažadėję informaciją perduoti įdarbinimo skyriui.
Prabangiame rytų Londono rajone, kuriame vaikinas ieškojo darbo, dirba labai daug lietuvių. Taip pat nemažai lankosi prekybos centre bei vietos maitinimo įstaigose, tad kartais būtent tai, kad esi lietuvis, padeda čia rasti darbą.
Užsukus į ispanišką užeigą Tito gyvenimo aprašymą priėmusi padavėja uždavė vaikinui keletą klausimų bei pasižymėjusi jo atsakymus pažadėjo perduoti vadybininkui. „Palauk, o iš kokios tu šalies?“ – paklausė jau beišeinančio vaikino.
„Aš iš Lietuvos, neseniai čia atvykau“, – atsakė Titas ir, regis, staiga įgijo pranašumą prieš konkurentus. „O, lietuvis! Labai gerai, mums čia reikia lietuvių. Puikiai kalbi angliškai. Vadybininkas garantuotai tave pakvies“, – džiaugsmingai tarškėjo padavėja. Ji pridūrė, kad neretai sulaukia lietuvių klientų, kurie nekalba nei angliškai, nei ispaniškai, kaip dauguma užeigos padavėjų, tad juos labai sudėtinga aptarnauti užsieniečiams.
Vaikščiojant nuo durų prie durų Titas stebėjosi ne tik gražiais rajono vaizdais bei kostiumuotų biurų darbuotojų gausa. Vaikiną stebino ir lietuvių gausa tokiame rajone bei kitataučių žinios apie mūsiškius. „Labas!“ – vos žvilgtelėjęs į CV su ryškiu akcentu lietuviškai Titą pasveikino juodaodis paskutinio aplankyto baro vadovas ir šyptelėjo.
Paklausinėjęs jau įprastų klausimų, vyras lietuviškai padėkojo Titui ir pažadėjo paskambinti.
„Kokia gera diena, rytoj eisiu bandyti dirbti, labai tikiuosi, kad jiems tiksiu, o ir nuo mano namų netoli, tai bilietas savaitei kainuos gal 20 svarų“, – džiūgavo lietuvis. Netrukus jam paskambino iš dar vieno aplankyto restorano ir pakvietė bandomajai dienai, tačiau Titas nusprendė atsisakyti, mat siūlymo laikas sutapo su laiku, kuomet vaikinas turės būti kitoje darbo vietoje.
RYTOJ SKAITYKITE: Pirmoji Tito darbo diena Londono bare
