„Kai susipažinau su savo vyru, supratau, kad mano likimas bus toks – išvykti iš Lietuvos“, – pokalbį pradėjo L.Danilevičienė. „Mes neemigravome, Tomas išvažiavo žaisti futbolą, o aš paskui jį. Mes visada galvojome, kad viskas yra laikina“, – pridūrė moteris.
Italijoje jau kurį laiką gyvenanti moteris pripažino, kad gyvenant tokioje didelėje šalyje, net ir keičiant regionus, jaučiasi didelis kultūrų skirtumas. Šiaurės ir pietų Italija, pašnekovės nuomone, net negalėtų vadintis viena šalimi.
„Šiaurės Italijoje žmonės yra truputėlį preciziškesni, kultūringesni, kadangi jie arčiau Europos. Pietiečiai yra palaida bala. Jiems saulė, jūra, vynas yra viskas gyvenime. Jie dirbti nenori, jie nori džiaugtis. O šiauriečiai – jau tokie darbininkai. Mes dabar esame šiaurės Italijoje ir man čia labiau patinka“, – pasakojo moteris.
Šiaurės Italijoje žmonės yra truputėlį preciziškesni, kultūringesni, kadangi jie arčiau Europos. Pietiečiai yra palaida bala. Jiems saulė, jūra, vynas yra viskas gyvenime.
Kas ta Lietuva?
Pietų italai, pašnekovės teigimu, nežino, kas ta Lietuva: „Jie išvis kaip iš dangaus iškritę.“
Linos Danilevičienės nuomone, kuo piečiau keliauji į Italiją, tuo ten žmonių bendras išprusimas yra žemesnis.
„Jiems Lietuvą teko rodyti žemėlapyje. Šiaurės italai labiau europietiški, jie jau žino, kur yra Lietuva. Jie nesako, kad Lietuva – tai Rusija. Prieš dešimt metų viskas buvo kitaip“, – teigė pašnekovė.
Gimdymas nesutrukdė gyventi Italijoje
Daugelis sportininkų žmonų, kurios gyvena su vyrais svečiose šalyse, nusprendusios gimdyti grįžta į Lietuvą. Tačiau žinomo futbolininko žmona pasirinko visiškai kitą kelią – sunkesnį, kaip prisipažino pati Lina.
„Man buvo nesvarbu, kad man niekas nepadės, aš puikiai susitvarkiau ir man buvo labai gerai. Antra dukra gimė Italijoje, vėlgi jokių minčių neturėjau. Norėjau būti su savo vyru, norėjau, kad mūsų šeima būtų kartu“, – tikino pašnekovė.
Moteris teigė, kad nors ji su vyru jokių sunkumų nepatiria, vaikams tokius persikraustymus išgyventi – daug sunkiau. Pašnekovė pasakojo, kad vaikų klausia, kas geriau: ar kad išliktų tie patys draugai, ar kad šalia nebūtų tėčio.
„Pasvėrėme šituos dalykus ir, aišku, nugalėjo tėtis“, – atviravo futbolininko žmona.
„Mergaitės mano yra labai bendraujančios, greitai prisitaikančios, jau antra savaitė esame naujoje mokykloje, viskas puikiai sekasi“, – patikino jauna moteris.
Pašnekovė pasakojo, kad būna, jog mergaitėms, kai grįžta namo, išsprūsta bendrauti itališkai. Visgi sportininko šeimoje bendravimo kalba yra lietuvių.
„Kai grižtame į Lietuvą, aplinkiniai sako, kad mūsų vaikai turi akcentą. Iš tikrųjų gal lietuviškai kalba netaisyklingai, netaisyklingai kirčiuoja, bet nėra žodžių, kurių nemoka. Jos puikiai gali šnekėti lietuviškai. (...) Tarpusavyje jos dažnai žaidžia itališkai, ta kalba bendrauja, itališkai susipyksta, temperamentą kartais parodo itališku būdu“, – patirtimi dalijosi sportininko žmona.
Futbolininko žmona teigė, kad moterys Italijoje lygiai tiek pat emocingos kaip ir vyrai, gestikuliuojančios, labai reiškiančios savo emocijas, norinčios išsirėkti. Pati L.Danilevičienė tikina, per tiek metų neperėmusi itališko temperamento.
„Kai kurios italės draugės iš manęs pasišaipo, kad aš per daug rami“, – juokavo moteris.
Jokio spaudimo iš artimųjų
L.Danilevičienės teigimu, artimieji nedaro jokio spaudimo, kad šeima grįžtų į Lietuvą.
„Kol kas mes dar esame neapsisprendę. Jeigu mes liktume Italijoje, tai tik dėl vaikų. Nes didžiajai mergaitei turbūt būtų problemiška tęsti mokslus Lietuvoje, neturint stiprių pagrindų. Pradžioje jai būtų sunku, nes jai dabar 11 metų. Mažoji turi 6 metus, pradėjo dabar pirmą klasę, kaip ir problemų būtų mažiau“, – sakė pašnekovė.
„Jeigu tai būtų mano valia, aš tikrai būčiau už grįžimą į Lietuvą“, – pridūrė pašnekovė.
