Ryte atkulniavusi į biurą patekau į tornado sūkurį. Įpykusi prižiūrėtoja, lyg vesdama sušaudyti, į vieną eilę surikiavusi kambarines rusiškai kažką pasakojo ir retkarčiais vis riktelėdavo. Šį pokalbį nesuprantančioms rusiškai į rumunų bei ukrainiečių kalbas vertė kitos prižiūrėtojos.
„Što eto? Eto kartačka. Katoraja včera našli kartu?“ – rėkavo latvė prižiūrėtoja, kiekvienai kambarinei pernelyg arti veido prikišdama auksu tviskančią „American Express“ banko kortelę, ant kurios buvo užrašyta kažkieno pavardė. Aš supratau tik tiek, kiek buvo galima numanyti – kažkas rado kortelę, tačiau apie ją nepranešė, o dabar dėl to kenčia visos.
Pagarbos darbuotojams nerasi nė su žiburiu
Aprimusi moteriškė toliau rusiškai bėrė, jog šiandien – ypatinga diena, mat viešbutyje lankosi jo savininkė. Viskas turi būti itin tvarkinga, nes šeimininkė tikrinsianti darbuotojas ir viską, ką tik įmanoma. Ši žinia ne juokais sutrikdė kambarines. Visos ėmė nejaukiai blaškytis, veiduose atsispindėjo nerimas, o kelioms pradėjo drebėti rankos.
Norite mesti, tai ir meskite, niekas čia jūsų nelaiko. Tik įdomu, kur jūs rasite lengvesnį darbą nemokėdamos kalbos ir būdamos tokio amžiaus.
Dvi vyresnio amžiaus moterys kažkodėl apsiašarojo ir pagrasino mesiančios darbą, nes sąlygos čia – nepakeliamos.
Negana to, kad per 20 minučių reikia išblizginti visą viešbučio kambarį su vonia, už tai dar kasdien gauna barti. „Norite mesti, tai ir meskite, niekas čia jūsų nelaiko. Tik įdomu, kur jūs rasite lengvesnį darbą nemokėdamos kalbos ir būdamos tokio amžiaus“, – paniekinamai tėškė prižiūrėtoja ir baigusi prakalbą tarsi didžiuodamasi tuo, ką pasakė, garsiai nusijuokė ir užbaigė neetišku epitetu: „nu, bet ir durnės“.
Aš prisišliejau prie savo mokytojos Olgos ir varčiau akis, nes buvau rami, kad manęs niekas dėl nieko netikrins, aš – naujokė, todėl turiu tam tikrą neliečiamybę. Nors kambarinė, kuri mane mokė, nerodė jokių nerimo ženklų, pradėjus dirbti pastebėjau, kad ji irgi labai išsigandusi. Kažkodėl nusprendusi, kad aš puikiai suprantu rusų kalbą, įbėgusi į pirmąjį kambarį Olga puolė prie manęs ir paklausė apie kortelę.
„Ką ji norėjo pasakyti rodydama tą kortelę? Jai ką, galva nedirba? Kokių velnių man tvarkant kambarius neštis kortelę, aš gi negaliu čia nieko nusipirkti. Užp**o tos nevisprotės. Viskas, Sumita, skubėkime, nes šiandien mus tikrins“, – mano vardo vis dar neprisimenanti dirbti susizgribo ukrainietiškoji Džordana Butkutė.
Moteris akivaizdžiai nesuprato, kad banko kortelė priklauso klientui, ir galvojo, jog kažkuri iš kambarinių įsimetė savąją. Nors bandžiau jai paaiškinti, angliškai Olga nieko nesuprato, tad nustojau stengtis.
Kojinių ir telefono tragedija
Kambariams keičiantis lyg kadrams filme, jutau, kad tampa vis sunkiau pakelti rankas. Vis labiau norisi vandens ir išvis – kristi į ką tik paklotą baltutėlę lovą, užsikloti galvą bei užsnūsti amžinu miegu. Deja, negalėjau to padaryti į duris barbendama kambarinės kortele ir nepaliaujamai kartodama: „Housekeeping, hello!“.
Eidama atsinešti švarių rankšluosčių, mano mokytoja sustingo ir atsitraukė atatupsta atgal į kambarį. Paklausiau jos, kas nutiko. „Viršininkė būti koridorius, mes negalėti eiti, kol ji ten būti“, – laužyta anglų kalba atsakė Olga. Kyštelėjusi galvą pamačiau mūsų vyriausiąją prižiūrėtoją – lenkę ir kažkokią moterį, atrodo, iš Tolimųjų Rytų, tikrinančias vežimaitį su patalyne bei rankšluosčiais. Trypčiodama iš nekantrumo mano kolegė rusiškai keiksnojo ir pyko, kad negali tinkamai dirbti bei gaišta laiką.
Nežinodama, kur dėtis, kolegė sprygo į orą kaip įgelta ir sviedė telefoną ant lentynoje sudėtų rankšluosčių.
Aš nesijaudinau nei dėl prižiūrėtojos, nei dėl savininkės, todėl ramiai nužingsniavau koridoriumi atsinešti, ko man reikia.
Išvydusi mane lenkė sutriko ir ėmė aiškintis savininkei, kad aš čia dirbu tik pirmą dieną, bei mus supažindino.
„Šita mergaitė atėjo pas mus iš gatvės. Įžengė per pagrindinį įėjimą ir pasiprašė darbo. Labai drąsi, manau, bus gera darbuotoja“, – padlaižūniškai paploninusi balsą gražbyliavo lenkė. Nužvelgusi mano aprangą moteris pastebėjo salotinės spalvos kojines, kurias nieko blogo nepagalvojusi ir apsimiegojusi apsimoviau prieš darbą. Pastebėjusi jos staiga pasikeitusią veido išraišką griebiau, ką reikėjo, ir nusprūdinau toliau tvarkytis.
Man įkandin sekė abi vadovės. Sustabdžiusi mane lenkė piktai paklausė, kodėl aš aviu žalias kojines. Nežinojau, ką atsakyti į tokį kvailą klausimą. Nežinau, ir kokio atsakymo ji tikėjosi – kad taip palaikau žaliųjų judėjimą, rengiuosi Lietuvos krepšinio rinktinės varžybų stebėjimui ar švenčiu airių nacionalinę šventę? Gūžtelėjau pečiais, tarstelėjau „šiaip sau“ ir apsisukusi ant kulno nuėjau toliau, tegu galvoja, kad aš, kaip ir kitos kambarinės, visiška kvaiša.
Įžengusi į kambarį pastebėjau, kad Olga kalba telefonu, bet nespėjus jos perspėti įpuolė lenkė su viešbučio savininke. Nežinodama, kur dėtis kolegė sprygo į orą kaip įgelta ir sviedė telefoną ant lentynoje sudėtų rankšluosčių.
Sutrikusi ir rausdama moteris už nugaros slėpė ilgus raudonai lakuotus nagus bei pradėjo mikčiodama rusiškai sakyti kažką panašaus į laba diena ar atsiprašau. Jos žodžius nutraukė lenkė prižiūrėtoja paklausdama, kam darbo metu reikia skambinti, juk telefono turėti su savimi negalima.
Įtampą išsklaidė savininkė, ėmusi girti kolegės išvaizdą. „Va, kaip turi atrodyti mūsų darbuotojos – uniforma švari, plaukai gražiai susegti, dailus makiažas. Aš ją nufotografuosiu ir parodysiu per mokymus“, – angliškai kalbėjo moteris ir traukdamasi telefoną prašė Olgos pozuoti. Ši tvirtai prie šonų prispaudė rankas, kad paslėptų uniformos pažastyje žiojinčią didžiulę skylę ir stengdamasi neparodyti ryškių nagų kukliai šyptelėjo.
Nervams nuraminti – klientų alus
„Jėzau, aš vos į kelnes nepridėjau. Ar tu matei mano nagus ir skylę pažastyje? O dar sugalvok tu man fotografuoti, įdės dabar į kokį lankstinuką, nenoriu visiems girtis, kad valau kambarius. Sumita, kaip Dievą myliu, tos patikros mane privers pražilti anksčiau laiko. Ir kur aš padėjau savo telefoną?“ – rypavo kolegė, kol ėjome į kitą kambarį.
Nors alus nebuvo gardus, nuslydo per gerklę kaip skaniausias kokteilis, mat buvau nežmoniškai ištroškusi.
Įžengus į jį Olga nušvito – ant stalo puikavosi du mažulyčiai neatidaryti alaus buteliukai, kuriuos išsikraustydami paliko klientai.
„O, alus! Mėgsti?“ – klausė manęs atidarinėdama sušilusio gėralo buteliuką į marmurinį stalviršį vonioje. Nors alus nebuvo gardus, nuslydo per gerklę, kaip skaniausias kokteilis, mat buvau nežmoniškai ištroškusi. Baigusios tvarkyti kambarį išlenkėme likusį butelaitį, o, matyt, po gero vakarėlio paliktus viskio ir likerio butelius nusprendėme atiduoti „kambariniam“ Arturui, kuris tokius gėrimus mėgsta.
Normaliai nevalgius keletą dienų pakako ir tos stiklinės šilto alaus, kad apsvaigtų galva. Pajutau, kaip šyla galūnės ir įsikišau į burną mėtinės kramtukės, kai įlėkė sutrikusi ukrainietė prižiūrėtoja ir čiupusi už rankos mane išsitempė į koridorių. Nerimavau, kad dvokiu alkoholiu, ir bandžiau suvokti, kas čia vyksta.
„Pasakyk, kas jam yra, ko jis nori?“, rusiškai manęs prašė ukrainietė ir žvelgė maldaujamai, kaip nuskriaustas šunytis. Atsisukusi pamačiau stovintį basą vyrą, galvą apsisukusį arabišku turbanu, o rankoje laikantį kažką susuktą į popierinę servetėlę. Paklaustas, kas nutiko, vyras pareiškė viešbučio lovoje radęs keistą vabalą ir įbruko jį prižiūrėtojai, o mane, tuo tarpu, nusitempė į savo kambarį, parodyti, iš kur traukė tą vabzdį.
„Matote, radau ant patalynės. Čia gi lovos blakė, darykite ką nors, mes čia dar gyvensime keletą dienų!“ – rėkavo ir rankomis mojavo musulmonas. Aš jam ramiai paaiškinau, kad nėra reikalo jaudintis, netrukus ateis vadovė ir viską sutvarkys. O kol kas patariau jam nurimti.
„Kas tam babajui atsitiko, kokio velnio jis man tą vaisinę muselę įgrūdo? Priedurnis kažkoks, va, nuskrido vabalėlis... Ačiū tau, vertėja“, – šyptelėjo prižiūrėtoja ir nukulniavo palikusi mane išsižiojusią iš nuostabos. Kaip, velniai rautų, jos vadovauja kambarinėms ir bendrauja su klientais, jei nesuvokia net ką jie sako? Juk dirbant aptarnavimo srityje gyvybiškai būtina susikalbėti anglų kalba.
Žvilgtelėjusi į ranką puošiantį auksinį laikrodį Olga pareiškė, kad laikas kavai, ir parodė man valgomąjį. Per visas darbo viešbutyje dienas, pietauti ėjau tik vieną kartą. Kitomis dienomis paprasčiausiai neturėjau laiko.
Įžengusi į mažą patalpą pastebėjau ant virtuvinio stalo išdėliotus tris dubenis su omleto likučiais, pupelėmis pomidorų padaže bei dešrelėmis – tradiciniais angliškų pusryčių patiekalais. Matyt, kambarinės pietums gauna valgyti tai, kas liko viešbučio svečiams pavalgius pusryčius. Buvau įsidėjusi savo maisto, tad džiūgaudama jį pasišildžiau, bet atsisukusi pastebėjau, kad teks valgyti stovint. Mat virtuvėlėje tėra vos penkios kėdės, o darbuotojų – mažiausiai keturis kartus daugiau.
Kaip, velniai rautų, jos vadovauja kambarinėms ir bendrauja su klientais, jei nesuvokia net ką jie sako?
Pritūpusi ant žemės kampe stengiausi bendrauti su kolegomis, tačiau visi kaip vienas diskutavo rusiškai ir nesuprato, ką aš sakau angliškai.
Galiausiai nutariau klausytis jų pokalbio. Olga įsijautusi ir iš juoko springdama kava pasakojo susitikimo su viešbučio savininke detales bei demonstravo suplyšusią uniformą. Kitos merginos dalijosi įspūdžiais apie darbą: kiek kambarių pavyko sutvarkyti, kiek šią dieną gavo išsikrausčiusių ir liekančių klientų kambarių bei kada baigs darbą.
Pamatęs, kad valgau sėdėdama ant grindų, Arturas džentelmeniškai užleido man savo kėdę ir davė vaisių, kurių buvo atsinešęs. Prisėdau ir pajutau, kaip aptirpo visas kūnas. Gėlė kelius, degė padai ir sunkiai rankoje išlaikiau šakutę. Bijojau pabusti kitą rytą ir suprasti, kad negaliu pajudėti.
Rytoj – kokius kambarius palieka klientai ir kokių radinių galima rasti lovose po audringų naktų.
