Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kipre siuvimo įmonę turinti Ramunė Klincevičiūtė: svarbiausia – perprasti orių Kipro graikų būdą

Ramunė Klincevičiūtė
G.Šapokaitės nuotr. / Ramunė Klincevičiūtė
Šaltinis: 15min
0
A A

Išvykdama iš Lietuvos Ramunė Klincevičiūtė nė nenutuokė, kad po 12-os metų gyvens ir verslaus vienoje iš Viduržemio jūros salų. Moteris teigė, kad po ilgų klajonių Nyderlanduose ir Anglijoje galiausiai apsistojo šalyje, kurios ieškojo – Kipre, kur ištisus metus galima lepintis saule ir Viduržemio jūra. Lietuvė neslėpė, kad kipriečiai tikrai nėra pati svetingiausia tauta. Tačiau moteris šypsodamasi teigė, kad reikia tiesiog perprasti Viduržemio jūros perlo gyventojų būdą – reikia suprasti, kad jie tokie – ir viskas.

Sunkus kelias svajonės link

„Išvažiavau į užsienį ir iš smalsumo, ir norėdama užsidirbti lengvo pinigo. Buvau nusiteikusi viskam. Taip ir nutiko. Teko dirbti pamaininį darbą Anglijos viešbutyje. Po klientų vestuvių, pamenu, pamiegodavau vos 2 valandas ir vėl bėgdavau. Taip ir pataikaudavau ten. Vienintelis dalykas, kas mane džiugindavo, – užsakytas bilietas į šiltus kraštus.

Mintys apie atostogas šildydavo taip, kad ir darbas ne toks sunkus atrodydavo. Užbraukdavau dieneles kalendoriuje ir vis po truputį ruošdavausi neužmirštamai kelionei. O jau kai atsiverdavo lėktuvo durys ir įsiskverbdavo tropikų oras – taip palengvėdavo!

Vienintelis dalykas, kas mane džiugindavo, – užsakytas bilietas į šiltus kraštus.

Žinodavau, kad atgal reikės grįžti su ašaromis, vėl sunkus darbas, rutina ir kantrus vasaros laukimas. Bet vieną kartą buvo kitaip. Kelionę į Kiprą planavau 5 metus, apie šią šalį žinojau viską“, – netrumpą kelią nuo Lietuvos iki išsvajotojo Kipro pasakojo dabar jau minėtoje šalyje verslą įkūrusi R.Klincevičiūtė.

Moteris tikino, kad į ilgai lauktą kelionę išsiruošė itin pasikausčiusi. Pasidomėjo viskuo: nuo istorinių vietovių iki vietinių gyventojų papročių, net kalbą pramoko. Kad kuo mažiau išsiduotų, jog yra ne vietinė.

„Kai atvykau, pamačiau, kad iš tikrųjų viskas labai skiriasi nuo to, ką skaičiau, kuo domėjausi. Realybė yra visiškai kitokia. Pinigų buvau susitaupiusi, tad porą metų galėjau nesistengti ir ramiai mėgautis Viduržemio jūra. Tačiau ne viskas ėjo kaip per sviestą – mano planus sujaukė krizė. Ta nežinomybė vertė eiti į žmones, lįsti į vietinių gyvenimą ir prašyti darbo. Taigi pradėjau dirbti 5 žvaigždučių viešbučio registratūroje. Problema buvo tik viena – darbas tik sezoninis, o tai reiškė, kad 4 mėnesius pajamų neturėsiu“, – pirmuosius sunkius žingsnius prisiminė lietuvė.

Pasak Ramunės, kipriečiai mano, kad į jų šalį žmonės atvažiuoja tik dviem tikslais – užsidirbti pinigų arba juos išleisti. Apie Šiaurės Europą, pasirodo, nelabai kas čia buvo girdėjęs. Jeigu žmogus kalba rusiškai, vadinasi, jokių privalumų jam nebus. Rusams reikia vizų, o dokumentų tvarkymas Kipre – labai problemiškas dalykas. Niekas jų neišduoda taip lengvai. Ramunei teko 2 metus eiti kryžiaus kelius, kol gavo leidimą gyventi šalyje ne kaip turistė.

„Supratau, kad dirbdama kitam čia neišsiversiu. Įkūriau „Sewing Studio“, užsiimu įvairiausiais siuvimo darbais. Manau, esu kūrybingos sielos, gal dar ir todėl sunku dirbti kitam. Įmonė veikia jau 4 metus.

G.Šapokaitės nuotr./Ramunė Klincevičiūtė prie savo siuvimo salono.
G.Šapokaitės nuotr./Ramunė Klincevičiūtė prie savo siuvimo salono.

Man geriau, kai galiu su klientu atsiskaityti pati, savo vardu, o ne kokios nors kitos įmonės. Dažniausiai pas mane lankosi žmonės, norintys kuo nors papuošti savo namus arba pasipuošti patys. Sunkaus darbo nebijau, turiu keletą pagalbininkų ir tiekėjų, bet jų pagalbos prisireikia retai. Kipre dabar krizė, be to, vietiniai nelabai sutinka su rankų darbo gaminių kainomis. Tačiau tikiuosi, tai laikina“, – optimistiškai apie savo veiklą pasakojo Ramunė.

Savi – tik šeimos nariai

„Iš tiesų, kipriečiai palyginti atšiauriai žiūri į kitataučius. Nors, kaip supratau, ir į vietinius – ne giminaičius – neką šilčiau. Kipriečiai nemėgsta daug šypsotis, dažniau nutaiso boso veidą, net jei turi tik kažin kokį dešimtmečius inspekcijų nelankytą kioskelį su užrašu „Supermarket“, – juokėsi R.Klincevičiūtė.

Vis dėlto lietuvė neslėpė, kad suminkštinti kipriečio širdį įmanoma. „Per pirmąjį susitikimą kiprietis „kalimera“ (laba diena) ištars gal nė nekilstelėjęs į jus akių. Tačiau jei lankysitės jo parduotuvėje ilgiau, galite tapti geru jo šeimos draugu. Galbūt šeimininkė net pavaišins jus kokiu pačios pagamintu skanėstu“, – pasakojo moteris.

Ramunė atviravo, kad ir pačiai teko smaližiauti vietinių šeimininkių pagamintų gardėsių: „Kartą viena močiutė, dirbanti pašte, atnešė cukruje mirkytos citrinos. Nors vaišės nebuvo ypatingos, vistiek maloniai pakuteno širdį vietinių draugystės ženklas.“

R.Klincevičiūtė taip pat perspėjo, kad nors Kipras garsėja kaip turistinė sala, atokesnių kaimelių gyventojai užsienio kalbomis nekalba. „Kipriečių akcentas labai išskirtinis, net graikai ne visada juos supranta. Taigi susikalbėti nelengva. Pamenu, kartą kaimynas pasikvietė į svečius, o kalbos nemokėjo. Tad pasėdėjome tiesiog tyloje. Reikia priimti kipriečių draugystės ženklus“, – prisiminimais dalijosi moteris.

Pamenu, kartą kaimynas pasikvietė į svečius, o kalbos nemokėjo. Tad pasėdėjome tiesiog tyloje. Reikia priimti kipriečių draugystės ženklus.

Lietuvių Kipre yra nemažai, anot Ramunės, veikia ir lietuvių bendruomenė: „Yra tokių, kurie organizuoja cepelinų vakarėlius, o yra tokių, kurie nenori bendrauti su lietuviais – kaip ir visur. Pažįstu kelias lietuvių poras, kurios būtent Kipre susitiko, susituokė ir jau susilaukė vaikų. Aišku, yra ir maišytų šeimų, nemažai lietuvių yra ištekėjusios už kipriečių.“

Moteris pasakojo, kad lietuviai organizuoja susitikimus, kartais atvažiuoja žvaigždžių iš Lietuvos, pavyzdžiui, Andrius Mamontovas. Lietuviai randa ir kitų veiklų – rengia pasivažinėjimus dviračiu, kitaip tariant, bendrauja ir stengiasi vieni kitus palaikyti.

Kipro maisto kontrastai: nuo kiprietiškų „balandėlių“ iki jūros gėrybių

„Kipro kavinėse itin didelės higienos nereikėtų tikėtis. Visai nenuostabu rasti parduotuvėje ant prekystalio nė nesupakuotą duonos kepalą“, – neslėpė R.Klincevičiūtė.

Vis dėlto, Kipre gyvenanti lietuvė teigė, kad apsinuodijusi ar pasijutusi blogai dėl Kipro maisto niekada nebuvo. Anot Ramunės, Kipro virtuvė kiek primena mūsų lietuvišką. Saulėtos salos gyventojai taip pat gamina balandėlius, tik juos vynioja ne į kopūsto, o į vynuogių lapus. Skonis tiesiog puikus, tikino moteris. Prieskonių kipriečiai vartoja daug. Be to, kaip ir lietuviai, mėgsta ir bulves, ir svogūnus.

Labai mėgsta anise žoleles. Tai prieskoniai, kuriuos jie naudoja gaminant kone kiekvieną patiekalą. Taip pat kipriečiai lauke kepa nuostabaus skonio duoną su sūriu, ir špinatais. Aromatizuota, minkšta – tikrai verta paragauti, teigė lietuvė.

Visko išragauti net neįmanoma. Jei kartą ragavai ir patiko, kitą karą tokio skonio vyno ir su tokia pat etikete ant butelio gali jau neatrasti.

Vis dėlto, Ramunė siūlo nevengti alyvuogių aliejaus ir citrinos sulčių, jų užsipilti kone ant kiekvieno patiekalo. Jos palaiko kūno oksidaciją ir neutralizuoja bakterijas – tai padės išvengti skrandžio problemų.

Vienas didžiausių Kipro pasididžiavimų – vynas. Jo pasirinkimas turistų rojumi vadinamoje saloje yra itin didelis.

„Visko išragauti net neįmanoma. Jei kartą ragavai ir patiko, kitą karą tokio skonio vyno ir su tokia pat etikete ant butelio gali jau neatrasti. Vynas, kaip ir maistas, čia nėra brangus. Taigi galima rinktis, rinktis ir rinktis“, – Kipro privalumus vardijo Ramunė.

Anot jos, kipriečiai patys nelaiko savo virtuvės autentiška. Tiesiog jie turi didelį pasirinkimą jūros gėrybių, vaisių, daržovių ir stengiasi patiekalus pateikti išradingai: „Kone visada padavėjas su čekiu atneš kokį skanumyną. Neretai tai būna egzotiški vaisiai, pamirkyti rožių aliejuje. Tai suprantama kaip linkėjimai iš virtuvės.“

G.Šapokaitės nuotr./Jūros gėrybės
G.Šapokaitės nuotr./Jūros gėrybės

Pietiečiai, bet nekarštakošiai

Kalbant apie Kiprą tiesiog privalu paminėti jų tradicinius šokius, teigė Ramunė. Tik jaunimas, ir tik pastaraisiais metais pradėjo šokti tuos europietiškus diskotekų šokius. Tačiau, anot lietuvės, populiariausi čia – kiprietiški liaudies šokiai. Visiškai normalu Kipro graikų šokiuose išgirsti sirtakį ar zorpą – tradicinius šokius mielai renkasi ir jaunas, ir senas.

„Moterys labai patrauklios, o vyrai dar patrauklesni, – juokėsi R.Klincevičiūtė, – pastarųjų ir būdas kiek kitoks nei moterų: dėmesingesni, kantrūs. Vyrai graikai labai retai vartoja alkoholį. Vyrauja stereotipas, kad pietiečiai yra karštakošiai, tačiau kipriečiams graikams jis visiškai netinka. Gal tik kalbomis, nes į muštynes jie nelinkę įsitraukti. Netgi kovos menai propaguojami tik tarp atvykėlių.“

G.Šapokaitės nuotr./Vyno festivalis
G.Šapokaitės nuotr./Vyno festivalis

Vyrauja stereotipas, kad pietiečiai yra karštakošiai, tačiau kipriečiams jis visiškai netinka. Gal tik kalbomis, nes į muštynes jie nelinkę įsitraukti.

Lietuvė pasakojo, kad kipriečiai renkasi kitokį laiko praleidimo būdą. Viduržemio jūros salelės gyventojai labiau linkę prisėsti pavėsyje, išgerti kavos, paplepėti, galbūt sulošti šaškių partiją. Moterys labai šeimyniškos – joms rūpi pamegzti ir skaniai valgyt pagaminti.

Iš tiesų, anot Ramunės, šeima didžiausia vertybė visiems graikams – tiek vyrams, tiek moterims. Retai kada gali pamatyti kiprietį be šeimos sutinkantį Naujuosius metus, švenčiantį Kalėdas ar šv.Velykas. Net ir šiaip kokią nedarbo dieną – visada visur su šeima. Po to jau draugai ir jų šeimos. Čia įprasta, kad šeimų draugystė iš kartos į kartą.

Lietuvė pasidžiaugė, kad Kipre tarp graikų yra labai mažas nusikalstamumas, vietiniai dar nelabai jaudinasi nakčiai rakinti duris. „O jei ir rakina, tai nebent tam, kad gyvatė ar skorpionas neįšliaužtų“, – su šypsena tikino Ramunė.

Neatrastas Kipras

Kipro istorija tęsiasi tūkstančius metų – nuo ir prieš žalvario atradimą. Kadaise (6000 metų prieš Kristų) Kipras buvo vienintelis, turintis minėto metalo. Beje, žodis Kipras (lot. Cuprum) ir reiškia žalvarį.

Kipriečiai rakina duris ne nuo vagių, o nuo skorpionų, juokavo R.Klincvičiūtė.

Saulėtame Kipre apstu įdomiu antikinių vietovių. Ramunė tikino, kad būtent tai verta pamatyti. Bet informacijos apie jas nedaug. „Taigi reikia turėti lakią vaizduotę. Aišku, tos vietovės paviršiuje yra gerokai paniokotos, o tos kurios po žeme – dar neatrastos.

Pavyzdžiui, pernai buvo statomas didžiulis molas ir statybų metu užtikta sena bažnyčia su spalvotomis mozaikinėmis grindimis. Jei galėčiau pasivaikščioti po tokias vieteles – tikrai neatsisakyčiau.

G.Šapokaitės nuotr./Ramunė Klincevičiūtė, neturistinės Kipro vietos.
G.Šapokaitės nuotr./Ramunė Klincevičiūtė, neturistinės Kipro vietos.

Po lietaus atsiveria urvai ir nišos. Vienas graikas pasakojo, kad jo tėvo hobis po lietaus eiti ieškoti monetų. Mačiau pas jį Aleksandro ir dar senesnių laikų turtus. Aišku, daugelį jų jau išpardavė“, – apie žeme užklotus Kipro lobius pasakojo lietuvė.

Paskui Europą neskubantis Kipras – vestuvių rojus

Dėl to, kad Kipras yra pati piečiausia Europos šalis, jis atrodo ne visai europietiškai. „Šalyje viskas progresuoja, tobulėja, tačiau labai lėtai. Net patys kipriečiai mėgsta sakyti „siga siga“ (lėtai lėtai). Įmonės nėra kompiuterizuotos, viskas tik prasideda, bet jeigu turistai ir toliau taip domėsis Kipru, gali būti, kad viskas judės sparčiau“, – apie niekur neskubančius pietiečius kalbėjo lietuvė.

Ramunė tikino, kad kone puse turistų į Kiprą atvyksta prisiekti vienas kitam amžinos meilės – vestuvės čia itin populiarios. „Na, bet graikai nesikuklina – neretai veda kitatautes. Žinoma, jeigu jai užtenka kantrybės atitraukt jį nuo mamos sijono. Tai įprasta ne tik Kipre, bet ir visose Viduržemio jūros šalyse: Italijoj, Graikijoj. Jaunam (30–40 metų) vyrui yra kur kas geriau gyventi su mama nei su įnoringa žmona. Mamos be galo išlepina savo berniukus“, – neslėpė lietuvė.

Kipriečiai nesikuklina – neretai veda kitatautes. Žinoma, jeigu jai užtenka kantrybės atitraukt jį nuo mamos sijono.

Sugalvojusiems ne keliauti į Kiprą, o jame apsigyventi Ramunė patarė iš karto pagalvoti apie kokią nors saviveiklą, kitataučiui orūs kipriečiai mokės tik tiek, kad užtektų išgyventi. O turint verslą, anot lietuvės, gyvenimas tampa malonumu.

Paklausta, ar gimtoji Lietuva dar turi vilčių nurungti saulėtąjį Kiprą, Ramunė nemelavo – ne: „Į Lietuvą nesiruošiu. Kipre gyvenu lyg sapne. Saulė šviečia ištisus metus, mėgaujuosi jūra. O namuose megzdama prie židinio prisisėdėjau jau Lietuvoje. Taigi kol saulė spirgina, būsiu čia. Kipriečiai kuo ilgiau čia esu, tuo draugiškesni tampa. Beje, derlių čia nuima 3 kartus per metus. Taigi mano sodelis, kaip ir mano gyvenimas, žydi vis spalvingiau.“

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Kipras
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min