Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lietuvė emigrantė žmonos ieškantiems airiams aiškina net apie higieną ir gėles

Emigrantė Asta
Lrt.lt nuotr. / Emigrantė Asta
Šaltinis: Lrt.lt
0
Skaitysiu vėliau
A A

Iš pradžių, emigravusi į Airiją, Asta dirbo greitojo maisto restorane, paskui – senelių namuose, o tada atidarė nuosavą parduotuvę. Uždarbis buvo vis didesnis, bet Asta nesijautė visiškai laiminga. Didžioji sėkmė aplankė tik atradus savo pašaukimą. Prieš trejus metus moteris įkūrė pažinčių agentūrą ir nuo tos dienos džiaugiasi kiekviena akimirka.

„Tobulėju kiekvieną dieną, nuolat išmokstu ko nors naujo ir galiu žmonėms suteikti džiaugsmo. Mane žmonės vadina ponia Širdele. Žinoma, nėra lengva rasti idealų partnerį, bet tiesiog skleidžiu žmonėms meilę, suteikiu galimybę kažką sutikti“, – savo istoriją pasakodama LRT Televizijos laidai „Emigrantai“ juokiasi 35-erių Asta, Balinrobe gyvenanti jau 11 metų.   

Už meilę žmonės pasiryžę sumokėti daug

Astos biure jau guli apie 7 tūkst. anketų. Visi šie žmonės – vienišiai, kurie dėl amžinos meilės padarytų bet ką. Beje, teikiamos paslaugos nepigios. Galimybė susirasti tą vienintelį moterims kainuoja 100 eurų (350 litų), o vyrams – gerokai daugiau: 500 eurų (1 750 litų) per metus.

„Jei vyrai mokėtų tik 100 eurų, ateitų visokiausių žmonių. Dabar ateina tik tie, kurie rimtai kažko ieško, kurie jau turi ir pinigėlių, ir ką pasiūlyti moteriai. Aš dirbu su žmonėmis, kurie tikrai ieško ir sumokėtų bet kokią sumą, kad tik rastų“, – pastebi Asta.

Aš dirbu su žmonėmis, kurie tikrai ieško ir sumokėtų bet kokią sumą, kad tik rastų.

Laidai „Emigrantai“ moteris teigia, kad priekaištai dėl skirtingų kainų jai nerūpi, nes jos verslas – jos ir taisyklės: „Tokią sumą sumokėti lengva ir vedusiam vyrui. O man rūpi moterų privatumas ir saugumas, todėl taip ir nusprendžiau. Vyrai gali sakyti, kad tai diskriminacija, bet aš visada padedu vienišoms moterims, motinoms. Pati buvau vieniša ir žinau, kad bet kurios šalies moteriai, auginančiai vaikutį ar du, sumokėti 500 eurų ieškant vyro būtų nesąmonė.“

Asta iš patirties žino: už meilę žmonės gali mokėti daug. Kai kuriems savo klientams ji suorganizuoja pirmuosius jų gyvenimo pasimatymus. Pasitaiko, kad į agentūrą kreipiasi keturiasdešimtmečiai vyrai, kurie dar niekada neužkalbino patikusios moters, o ką jau kalbėti apie bučinius ar kai ką daugiau. „Galima mokėti truputėlį pigiau – 300 eurų už 10 pasimatymų. O už 500 eurų per metus pasimatymų būna 20–30“, – sako ji.

Tautiečiams imigrantams Asta visada padaro nuolaidų. Iš lietuvių vyrų ji dažniausiai paima tik 100 eurų, o moterims ieškoti savo gyvenimo meilės kartais padeda nemokamai. Meilės agentūros veikimo principas – paprastas. Užsiregistruoji, sumoki, o Asta su savo pagalbininkėmis pagal įvairiausius kriterijus atrenka tinkamus partnerius ir organizuoja pasimatymus.

Meilės agentūros veikimo principas – paprastas. Užsiregistruoji, sumoki, o Asta su savo pagalbininkėmis pagal įvairiausius kriterijus atrenka tinkamus partnerius ir organizuoja pasimatymus.

„Pirmiausia žmogus man paskambina ir aš suteikiu truputėlį informacijos. Bet visada susitinku asmeniškai, stengiuosi pažinti, užduodu daugybę klausimų, kad sužinočiau, ką galiu pasiūlyti, kas tiktų. Jei važiuoju susitikti su moterimi, vežuosi parodyti bent 30–40 vyrų nuotraukų, jei susitinku su vyru, vežuosi moterų nuotraukų. Tada žmonės, žiūrėdami į nuotraukas, gali nuspręsti ar paaiškinti man, kas jiems patinka“, – pasakoja agentūros savininkė.  

Į agentūrą įstojusiems žmonėms Asta tampa kone gyvenimo būdo vadybininke. Vien per šį interviu telefonas suskambėjo keliolika kartų. Jei negali atsiliepti, ji būtinai perskambina – svarbus kiekvienas klientas. „Tampu jų patarėja visais gyvenimo atvejais, – prisipažįsta Asta. – Jie kartais vieniši, kartais liūdni... Su žmonėmis reikia kalbėtis, jiems reikia dėmesio. Mes ir stengiamės tai duoti.“

Lrt.lt nuotr./Emigrantė Asta
Lrt.lt nuotr./Emigrantė Asta

Svarbu atsikratyti nerealių lūkesčių

Pažinčių agentūroje – vieniši 21–75 metų žmonės, turintys savo pageidavimų ir kitokią gyvenimo istoriją. Šiek tiek neįprasta tai, kad dažniausiai į panašias avantiūras leidžiasi moterys, o Astos surinktose anketose dominuoja vyrai. O daugiausia jų – ne tautiečių ar atvykėlių iš kitų šalių, bet  vietinių airių.

„Airiams mano agentūra kaip kažkoks atradimas, kažkas kitokio. Airiai labai nori susipažinti su užsienietėmis moterimis, tik gal nedrįsta prieiti. O čia jie gauna galimybę susitikti su įvairiausių tautybių merginomis. Jei mano agentūroje nesutinka tos, kurios ieško, jiems tai vis tiek kaip nauja socialinio gyvenimo pradžia“, – pastebi Asta.

Be to, ji padeda žmonėms atsigauti po išsiskyrimų ar net mirčių, nes po tokių didelių smūgių jie dažnai praranda viltį rasti naują partnerį. Lietuvei priklausanti pažinčių agentūra jiems tampa tramplinu į naują, meilės kupiną gyvenimą. „Net jeigu čia jie ir nesutinka to ypatingo žmogaus, bet tada išeina kažkur kitur ir sutinka tinkamą žmogų, nes būna tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje“, – mano Asta.

Per trejus metus – trejos vestuvės ir šešios dešimtys vienas kitą atradusių, kartu apsigyvenusių ar tiesiog artimai bendraujančių žmonių.

Per trejus metus – trejos vestuvės ir šešios dešimtys vienas kitą atradusių, kartu apsigyvenusių ar tiesiog artimai bendraujančių žmonių. Asta tai laiko pačiu didžiausiu savo pasiekimu. Pasak pašnekovės, dažniausia vienišių problema – nerealūs lūkesčiai partneriui. Tad pirmiausia moteris padeda klientams atsikratyti iliuzijų, o tada jau organizuoja pasimatymus. 

Būna, pastebi Asta, žmogus laukia laukia, o paskui, sulaukęs 50 metų, ateina ir sako, kad  nori 30-metės moters, kuri būtų graži, pagimdytų jam vaikučių ir jį mylėtų. „Tikrai nelaukit, mes esame tik maža pagalba iš šalies.  Mes tik tiltas, galintis padėti greičiau džiaugtis meile, tuo ypatingu jausmu, greičiau pasiekti tai, ko ieškoma“, – pabrėžia pašnekovė.

Lietuvės Airijoje – gražiausios

„Emigrantų“ paklausta, ko dažniausiai ieško vyrai airiai, Asta iškart sako – lietuvės žmonos: „Mes juk gražios, protingos, mūsų kūnai gražūs. Airės nelabai savimi rūpinasi ir puošiasi nebent į vestuves eidamos. O šiaip į parduotuvę eina su pižama, su šlepetėmis, visos susivėlusios.“

Asta įsitikinusi: lietuvės – gražiausios ir protingiausios moterys ne tik Balinrobo miestelyje, bet ir visoje Airijoje. Pasak jos, airės vyrų nevertina, nesuteikia jiems pakankamai dėmesio, o mūsų tautietės – ir mielos, ir rūpestingos: „Airėms į bariuką nueiti, pavalgyti, ir viskas. O vyrui juk daug daugiau reikia. O lietuvės visos „fainos“, vaikšto į seminarus, skaito knygas.“

Paklausta, ko dažniausiai ieško vyrai airiai, Asta iškart sako – lietuvės žmonos: „Mes juk gražios, protingos, mūsų kūnai gražūs. Airės nelabai savimi rūpinasi ir puošiasi nebent į vestuves eidamos.“

Savo darbą Asta atlieka preciziškai. Jei mato, kad žmogui reikėtų pasitempti, nebijo to pasakyti. Ypač tai galioja airiams, norintiems suvilioti lietuvaitę. „Airiai truputėlį kitokie, juos reikia pamokyti, kaip elgtis su moterimis. Negaliu sakyti, kad lietuvės išlepusios, bet mums natūralu, kad vyras turi dovanoti gėles, sakyti komplimentus, rodyti dėmesį, švelnumą, pagarbą. Mes taip išauklėtos. O Airijoje yra kitaip – airėms daug nereikia: nuėjo į barą, pintą „padarė“ ir jau laimingos“, – šypsosi Asta.

Lrt.lt nuotr./Emigrantė Asta
Lrt.lt nuotr./Emigrantė Asta

Airius vyrus tenka pamokyti net higienos

Kai kuriems pažinčių agentūros klientams iki svajonių jaunikio titulo – labai toli. Kartais, išvydusi meilės ištroškusį airį, Asta netenka žado. Ji pati nustebo supratusi, kad kai kuriuos vyrus teks pamokyti elementarios asmeninės higienos.

„Yra tokių airių, kurie gyvena kaime ir lig šiol nežino, kas yra kompiuteris ir internetas. Jie vieniši, niekada nebuvo vedę, vaikų neturi, bet staiga sugalvoja. Matyt, kažkas pasako, kad gal laikas tuoktis. Tada jie ateina tikėdamiesi sutikti pačią jauniausią, gražiausią ir protingiausią. Kartais, pamačiusi žmogų, aš jam pasakau, kad reikia nusiskusti, susitvarkyti, pakeisti garderobą, tiesiog atsinaujinti“, – nuo LRT Televizijos laidos „Emigrantai“ neslepia Asta.

Negaliu sakyti, kad lietuvės išlepusios, bet mums natūralu, kad vyras turi dovanoti gėles, sakyti komplimentus, rodyti dėmesį, švelnumą, pagarbą. Mes taip išauklėtos. O Airijoje yra kitaip – airėms daug nereikia: nuėjo į barą, pintą „padarė“ ir jau laimingos.

Tokios pažinčių agentės pastabos vyrus supykdo. Bet vėliau, įvykdę jos reikalavimus ir pagaliau susiradę antrąją pusę, jie tik padėkoja. Astos biure puikuojasi daugybė atvirukų su padėkomis.

„Jei matau, kad kažkas ne taip, pasakau, nes man reikės su tuo žmogumi dirbti. Jeigu jis sumokės, turėsiu jį pasiųsti į pasimatymą, su kažkuo supažindinti. O jei pasiųsiu su tokiu vyru, manimi nė viena moteris nebus patenkinta“, – pabrėžia Asta.  

Jei klientas nesutinka pasitempti, šiek tiek pasikeisti ar tiesiog nusiprausti, Asta atsisako su juo dirbti. Moteris tikina labai sauganti savo agentūros reputaciją. Tačiau, kad ir kaip atidžiai renkasi vyrą ar žmoną norinčius susirasti žmones, per pasimatymus įvyksta visko. Dažnai pasitaiko, kad klientas vienoks atrodo pažinčių agentės biure, o atėjęs į pasimatymą elgiasi visiškai kitaip.

„Moterų mokyti nelabai ir reikia, – pastebi pašnekovė. – O jei į pasimatymą su airiu eina lietuvaitė, man jau reikia pasistengti. Pasakau, kad gėlių nuneštų, kokią žinutę parašytų. O po to susitikimo jie man paskambina ir papasakoja, kaip buvo.“

Kartais iš pasimatymų ir pabėgama

Jei klientas nesutinka pasitempti, šiek tiek pasikeisti ar tiesiog nusiprausti, Asta atsisako su juo dirbti.

Nors ne vienai Astos suvestai porai pasimatymai baigėsi vestuvėmis ar ilgalaikiais santykiais, pasiseka ne visiems. Pašnekovė neslepia: yra turėjusi ir visiškai beviltiškų klientų, kuriems meilės atrasti turbūt nelemta. Jos manymu, taip nutinka tiems, kurie tik sėdi ir laukia, arba tiems, kurie galvoja, kad laiko turi užtektinai, tad visą dėmesį skiria karjerai.

Prieš pasimatymą Asta klientus apdalija patarimais, o paskui laukia skambučio su pasakojimu, kaip sekėsi. Kai kurie žmonės, pastebi ji, labai nedrąsūs, kartais jiems tiesiog reikia žmogaus, kuris išklausytų, suprastų jų problemas ar net paguostų.

Nors kai kurie vyrai per pasimatymus tampa labai nekalbūs, tai – dar ne pati didžiausia bėda. Kartais pažinčių agentė savo ausimis negali patikėti, kokių nesąmonių prikrečia jos klientai. Būna, kad moteris nueina į tualetą ir nebegrįžta – vyras prie stalo lieka vienas. Kartais pabėga ir vyrai. „Tada stengiuosi paguosti, suprasti, kodėl taip atsitiko. Tokiu atveju jau man reikia skambinti tam žmogui ir aiškintis, kodėl tai įvyko. Visko būna“, – „Emigrantams“ prisipažįsta Asta.

Pažinčių agentūroje užsiregistravusius žmones Asta labai saugo, o pasimatymus organizuoja tik tada, jei sutinka ir vyras, ir moteris. Nepranešusi ji niekada neduos adreso, telefono numerio ir net elektroninio pašto. Tačiau, kad ir kaip gerai pažįsta savo klientus, už juos Asta niekada negali būti 100 procentų garantuota, nes viską lemia susitikimas.

Klientus domina ir pati agentūros savininkė

Būna, kad moteris nueina į tualetą ir nebegrįžta – vyras prie stalo lieka vienas. Kartais pabėga ir vyrai.

Visas darbe iškylančias problemas Asta sprendžia su džiaugsmu. Išskyrus vieną: kai esi pažinčių agentūros savininkė, labai sunku atskirti darbą ir asmeninį gyvenimą. Pasak Astos, visi vyrai, atėję į agentūrą, klausia, ar ji vieniša. „Kai pasakau, kad esu susižadėjusi, jie sako – jei išsiskirsite, duokite žinoti, – juokiasi moteris. – Bet aš niekada neinu į pasimatymus su savo agentūros nariais, nes tai neprofesionalu. Iš kitos pusės, širdžiai juk neįsakysi. Ir atsitiko taip, kad jis nepasidavė, buvo labai atkaklus, taigi mes dabar susižadėję.“

Apie savo sužadėtinį televizijos laidai „Emigrantai“ Asta kalba tik puse lūpų. Tačiau atvirai pasakoja apie nelaimėlius, kuriems jos širdies užkariauti taip ir nepavyko: „Jeigu jie labai įkyriai man skambinėja ir rašinėja, aš juos užblokuoju. O kai randu kokią tinkamą mergaitę, pasiunčiu į pasimatymą. Bet pati su jais stengiuosi bendrauti kuo mažiau – bendrauja mano asistentės. Nors pasakau, kad man neįdomu, kad nedomina, bet yra tokių žmonių, kurie nesupranta žodžio „ne“.“

Asta turi pateisinti savo specialybę. Ji – visada pasitempusi, gražiai susišukavusi. Moters spintoje – daugybė suknelių kiekvienai progai. Visos prigludusios, elegantiškos. Bendraudama ji daug šypsosi, elgiasi mandagiai. Pažiūrėjus į Astą sunku būtų pasakyti, kad ji – dviejų vaikų mama. Taigi nieko nuostabaus, kad dažnai tampa ir savo klientų geismų objektu.

Man problemų nereikia. Aš noriu padėti žmonėms, o ne su jais kovoti, bartis ar aiškintis.

„Keryje yra mane įsimylėjęs žmogus, kuris, jei paskambinčiau, iškart atvažiuotų. Aš jį esu užblokavusi, nes jis skambina ir vakarais, ir per valandą parašo 20 žinučių. Rašo, kad norėtų pakviesti į pasimatymą, kad pasiilgo, kad turėčiau jam duoti šansą, nes jis vienintelis žmogus, kuris galėtų man padėti, suprasti, užjausti“, – sako Asta ir primena, kad dėmesys malonus kiekvienai moteriai, bet tik iki tam tikros ribos.

O jei pasitaiko tokių klientų, kurie ima rašyti kažką nešvankaus, Asta grąžina jiems pinigus ir atjungia nuo agentūros sistemos. „Man problemų nereikia. Aš noriu padėti žmonėms, o ne su jais kovoti, bartis ar aiškintis. Ne tam čia esu“, – tikina ji.

Pradžia – greitojo maisto restorane ir senelių namuose

Begalės draugų, gražūs namai, užaugę vaikai, puiki finansinė padėtis. Nieko nuostabaus, kad Asta daug šypsosi. Tačiau, kai prieš 11 metų atvyko į Airiją, linksma tikrai nebuvo. Kaip dauguma angliškai nemokėjusių imigrantų, ji dirbo nekvalifikuotus darbus, dėjo centą prie cento ir savarankiškai mokėsi anglų kalbos.

„Tiesiog perrašinėjau visą žodyną, o kai truputėlį išmokau, pradėjau dirbti „super make“ – „biurgerius“ kepiau, – juokiasi Asta. – Būdavo, bėgam mes ten, aliejumi apsitaškom, ko tik nebuvo. Bet man bet koks darbas yra darbas. Man patiko ir tai daryti, o po trijų mėnesių tapau vadybininke, pradėjau vadovauti.“

Nereikia peikti tautos, žmonių, likimo ar kažko kaltinti. Visiems rekomenduoju galvoti pozityviai ir siekti, nebijoti galvoti, planuoti, tikėtis. Nes, jei mažai galvosi, mažai tikėsiesi, mažai ir gausi.

Lietuvoje Asta ūkininkavo, o Airijoje nebijojo jokio, net paties juodžiausio darbo. Tėvynėje aukštojo mokslo nebaigusi moteris sako daugiausia dirbusi dėl vaikų. Viskas, ką turi, – jos sunkaus darbo vaisiai.

Tris mėnesius prastovėjusi prie keptuvės greitojo maisto restorane, Asta gavo geresnes pareigas. Tačiau ir viso restorano vadybininkės alga jos netenkino – ji norėjusi daugiau, nei kepti blynus. Dabar kiekvieną naują atvykėlį moteris apipila patarimais, kaip emigravus gauti tai, ko trokšti, o ne visą gyvenimą vergauti kitiems.

„Kas nori turėti, tas turi ir Lietuvoje, ir čia, – įsitikinusi Asta. – Nereikia peikti tautos, žmonių, likimo ar kažko kaltinti. [...] Visiems rekomenduoju galvoti pozityviai ir siekti, nebijoti galvoti, planuoti, tikėtis. Nes, jei mažai galvosi, mažai tikėsiesi, mažai ir gausi.“

Metusi darbą greitojo maisto restorane, Asta įsidarbino senelių namuose. Ten, prisimena ji, buvo labai liūdna – kone kiekvieną dieną tekdavo susidurti su mirtimi. „Ateini ryte į darbą ir sužinai, kad kažkas mirė. Tekdavo išlydėti vieną po kito. O aš visus labai mylėjau, ir jie mane mylėdavo. Būdavo, kitų slaugytojų net neprisileisdavo, prašydavo, kad aš ateičiau. Visada namo grįždavau su saldainių dėžėmis. Apskritai niekada nenuskriaudžiau nė vieno žmogaus, man norisi padėti. Va ir dabar mano darbas toks“, – „Emigrantams“ pasakoja moteris.

Vieną dieną, neištvėrusi senelių namuose tvyrančios niūrios nuotaikos, lietuvė nusprendė imtis nuosavo verslo – atidarė parduotuvę ir ėmė prekiauti produktais iš Rytų Europos. Tačiau net tapusi verslininke skrupulingai taupė pinigus, neatsisakydavo ir kitų darbų, pavyzdžiui, po darbo bėgdavo airiams namų valyti.  

Verslo idėja kilo dirbant parduotuvėje

Kai kurie žmonės, pastebi ji, labai nedrąsūs, kartais jiems tiesiog reikia žmogaus, kuris išklausytų, suprastų jų problemas ar net paguostų.

Būtent parduotuvėje Astai ir šovė puiki idėja įkurti pažinčių agentūrą. Kadangi į jos parduotuvę apsipirkti ateidavo emigrantai, Asta supažindino lietuvę su latviu, o galiausiai pora susituokė.

„Supažindinau kitą porą, kuriai puikiausiai sekėsi ir tuo metu, ir turbūt dabar. Žmonės pradėjo sakyti, kad man puikiai sekasi ir turėčiau to imtis.  Pagalvojau – kodėl gi ne. Juk man iš tikrųjų tai patinka. Tad dabar mano darbas toks, kad kiekvieną dieną bendrauju su žmonėmis, kiekvieną dieną organizuoju renginius vienišiems žmonėms ir daliju meilę“, – šypsosi moteris.

Imigrantės iš Lietuvos karjera taip greitai įsiplieskė, kad dabar vienišoms širdims padedančią moterį pažįsta kone visas miestelis. Tačiau, nors jai puikiai sekasi, niekas nepavydi.

„Nepavydi, nes aš pasiryžusi visiems visada padėti. Jei kažkam kažko reikia, jie ateis, kreipsis. Be to, žmonės žino, kad man niekas iš dangaus nenukrito, kad aš pati sunkiai dirbau ir užsidirbau tai, ką turiu. O jeigu ir pavydi kažkas, tegul nustoja. Tegu eina, siekia, daro, ir turės“, – įsitikinusi Asta.

Lrt.lt
Komentarai
Temos Emigrantai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min