Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lietuvis kūrė vizualiuosius efektus, laimėjusius „Oskarą“

 Justas Giedraitis
LRT laidos stopkadras / Justas Giedraitis
Šaltinis: 15min
1
A A

Filmas „Džiunglių knyga“ šiais metais buvo apdovanotas „Oskaru“ už vizualiuosius efektus, kuriuos kūrė ir lietuvis – Londone gyvenantis Justas Giedraitis, su kuriuo supažindinta LRT TELEVIZIJOS laida „Emigrantai“. Justas prisilietė ne tik prie „Džiunglių knygos“. Specialiuosius efektus 42 metų vyras kūrė ir kitoms jūsų tikriausiai jau matytoms kino juostoms: „Didysis Getsbis“, „Veidrodėli, Veidrodėli“, „Kapitonas Amerika“ ir daugybei kitų.

„Oskaras“ daug reiškia – tiek pat, kaip ir aktoriams, kurie jį gauna. Finansine prasme lygiai tas pats, kompanija atpažįstama kaip savo srities gigantas. Tai ir pinigai, ir užsakymai, viskas“, – sako Justas.

Tiesa, namuose statulėlės lietuvis neturi. Prestižiškiausias kino apdovanojimas priklauso ne tik jam, bet ir visai kartu dirbusiai komandai.

„Oskaras“ už „Džiunglių knygą“ šiai įmonei – ne pirmas. Lentynėlėje puikuojasi tikrų tikriausios statulėlės, gautos už kitų Holivudo filmų efektus.

Nors Holivudas vis dar yra kino industrijos lyderis, tačiau labai daug postprodukcijos darbų atliekama Europoje ar net Kinijoje ir Indijoje, kur pigesnė darbo jėga, o gerų specialistų – pilna.

„Londonas – turbūt viena iš kokių penkių vietų pasaulyje, kur yra didžiausia koncentracija kompanijų, kuriančių vizualiuosius efektus. Čia, Londone, didelės turbūt yra trys kompanijos, kurių darbuotojų skaičius svyruoja nuo 500 iki 1000, didesnių projektų atveju gali ir per tūkstantį perlipti. Mes esame viena iš tų trijų kompanijų“, – „Emigrantams“ pasakoja lietuvis.

Atsakingas už šviesos efektus

Pasak Justo, kadangi technologijos labai tobulėja ir vis labiau pinga, tai vis daugiau vizualiųjų efektų kuriama su kompiuteriais: „Jeigu anksčiau, kai reikėdavo kažką sprogdinti, paprasčiau būdavo susprogdinti, tai dabar tuos sprogimus jau su kompiuteriais kuria, nes taip pigiau ir taip valdyti lengviau. Jeigu [realiai] sprogdinai, tai susprogo, kaip susprogo, ir turi tokį [vaizdą], kokį turi, o su kompiuteriais jį galima daryti tiek kartų, kiek nori, kol gauni tuos dūmus būtent tokius, kokių reikia.“

Lietuvis dažniausiai yra atsakingas už šviesos efektų sukūrimą, o jo kolegos kompiuterio programomis stato miestus, kuria sprogimus ar neapsakomo grožio gamtos vaizdus. Jeigu vaikščiojote Londono miesto centre, visai netoli žymiosios Oxford Circus aikštės, galbūt matėte pastatą su „Oskaro“ statulėle ant durų. Čia įsikūrusi kompanija, kurioje savo svajonių darbą ir dirba lietuvis.

„Yra, tarkime, „supervaizeriai“ [prižiūrėtojai], kuriems bandai įtikti, o jie bando įtikti kažkokiam „CG supervaizeriui“, o tas dar kažkam ir taip nueina iki režisieriaus, kuris pasako, kad visa tai visiška nesąmonė, viskas blogai ir viską reikia perdaryti. Tai labai dažnas atvejis, nes paprastai būna taip, kad, tarkime, antroje arba trečioje grandinėje kažkas pasako, kad reikia suktis 180 laipsnių į kitą pusę, nes tai nepatiks režisieriui, o paskui išaiškėja, kad būtent tai jam ir patiko. [...] Žinoma, režisierius yra Dievas, jis gali absoliučiai viską apversti aukštyn kojomis paskutinę dieną ir niekas jam neprieštaraus“, – darbo užkulisius atskleidžia Justas.

Tokie kaip Justas vieni pirmųjų pamato filmus, kurių laukia visas pasaulis. Todėl viskas, kas vyksta už įmonės durų, visiškai slapta. Įmonės darbuotojai niekam negali pasakoti filmų siužeto ar vizualinių detalių bei teikti jokios kitos informacijos – kad ja nepasinaudotų konkurentai.

„Scenarijai vagiami, dėl to užsakovai, tos didžiosios Holivudo kompanijos, labai griežtai žiūri į šiuos dalykus, nes labai bijo bet kokios informacijos nutekėjimo. Be to, jie puikiai žino, kad iš tos paslapties irgi galima išspausti pinigų. Jei 8 mėnesius pumpuoji, kad tuoj tuoj [pasirodys] – štai parodėme jums paveiksliuką, o po mėnesio dar du paveiksliukus parodysim, tai irgi augina tą susidomėjimą. Taigi informacijos nutekėjimas jiems finansiškai labai atsiliepia“, – kalbėdamasis su „Emigrantais“ aiškina Justas.

Plepiams vietos nebelieka

Jeigu Justas „Emigrantams“ smulkiau papasakotų, kokius efektus konkrečiai kuria, ir papasakotų filmo scenarijų, turbūt jau rytoj būtų atleistas iš darbo. Konkurencija čia didelė, norinčiųjų dirbti „Oskarus“ skinančioje kompanijoje netrūksta, todėl niekas jo nepasigailėtų.

„Yra buvę atvejų, kai žmonės kažkur internete parašė, prie kokio dalyko dirba, ir kompanija gavo kelių milijonų baudą. Tai jie labai bijo tų dalykų. Na, finansiškai iš tavęs vis tiek nieko [negali išsireikalauti], nes tu esi paprastas darbuotojas, bet iš esmės po tokio dalyko gali keisti profesiją – visi vienas kitą žino ir, jei būsi įtrauktas į juodąjį sąrašą, absoliučiai jokio darbo šitoje industrijoje daugiau nebegausi. Yra buvę tokių atvejų“, – pasakoja lietuvis.

Iki tol, kol režisierius pamato rezultatą, praeina labai daug darbo valandų. Vizualieji efektai reikalauja didelio kruopštumo ir susikaupimo. Vėluoti negalima. Juk filmų premjeros Holivude būna sutartos vos pradėjus filmuoti. Laiku neparodytas filmas – blogiausia, kas gali nutikti jį gaminančiai kompanijai.

„Paskutinius kokius tris mėnesius, jei projektas ilgas, tikrai visus šeštadienius reikia dirbti. Paprastai gali būti ir 12 valandų per dieną, gali būti ir daugiau.

Jeigu filmas pavėluoja, tai tragedija, tai baisiausia, kas gali atsitikti visiems investuotojams, prodiuseriams, kompanijai, kuri kūrė. Tokiu atveju tas projektas sudegęs ir dingę pinigai. Dėl to vėlavimų negali būti, dirbama paromis“, – sako Justas.

Nepateisinama jokia kliūtis

Kompanija, kurioje dirba Justas, pasirūpina, kad, kas benutiktų, darbas nenutrūktų. Viską privaloma pristatyti laiku ir jokia kliūtis negali tapti problema, nes šioje industrijoje nėra pasiteisinimų. Vieną kartą neatlikai darbo laiku, kitąsyk jo tiesiog nebegausi.

„Yra buvę atvejų, kai, tarkime, darbininkai gatvėje kasa, nukerta pagrindinį elektros kabelį ir elektra dingsta. Po kokių trijų valandų atvažiuoja vilkikas su generatoriais, pajungia juos ir visi dirba toliau. Kabelį sutvarko po kokių trijų dienų ir tas tris paras dieną naktį tas sunkvežimis su visais generatoriais gamina elektrą, nes kompanija negali sau leisti trijų dienų pertraukos, nes pavėluos“, – „Emigrantams“ pasakoja lietuvis.

LRT laidos stopkadras/ Justas Giedraitis
LRT laidos stopkadras/ Justas Giedraitis

Prie kiekvieno filmo dirba šimtai žmonių, kurie dažnai vieni kitų net nepažįsta. Pati sudėtingiausia proceso dalis būna sukoordinuoti visų jų darbą. Vizualiuosius efektus Holivudui parduodančioje įmonėje dirba specialistai iš viso pasaulio. Visiškai nesvarbu, kokia tavo tautybė. Svarbiausia mokėti angliškai ir būti pačiu geriausiu specialistu.

„Tai fiziškai nesunkus, bet pakankamai alinantis darbas, nes kartais atrodo, kad kariauji su kažkokiais vėjo malūnais, kurių niekaip negali įveikti. Tai sudėtingas procesas, kurio dažnai pakeisti negali. Tas galbūt daugiausiai energijos atima. Bet šiaip tai nėra nuobodus darbas, nes nėra vienodų filmų, vieną kartą darai kažkokį miestą, kitą – kažkokias džiungles Indijoje. Žodžiu, kiekvienas filmas visiškai kitoks, tikrai nėra nuobodu“, – patikina Justas.

Kinas – palaima žmonių akims, tačiau milžiniškas darbas jo gamintojams. Filmus, kuriuos žiūrovai vertina tiesiog – patinka arba ne, kūrėjai galvoja, filmuoja, analizuoja ir montuoja kartais net kelerius metus. Pasibaigus filmo kūrimui ir belaukiant premjeros pagaliau galima pailsėti: „Kadangi dirbi tenka tuos šeštadienius ir sekmadienius, prisirenki laisvų dienų, kurias gali pasiimti po projekto, – kas išmauna į kokią Indoneziją mėnesiui, kas dar kažkur.“

Alga – kaip Kembridžo profesoriaus

Jau septynerius metus tarp Londono ir gimtojo Vilniaus gyvenantis vyras sako, kad jų algos, kaip kažkas yra pasakęs, – kaip gero Kembridžo profesoriaus: „Bet tai nereiškia, kad mūsų algos didelės, tai reiškia, kad Kembridžo profesorių algos mažos. Nėra pačios blogiausios algos, tai yra, sakykime, normali gero biuro tarnautojo alga. Be to, ji, aišku, priklauso nuo patirties. [...] Iš tikrųjų, jeigu žmonės turi tikslą kažkam susitaupyti – povandeniniam laivui arba šunų prieglaudos statyboms – jie tikrai tą gali padaryti ir paskui laimingai gyventi su tais šuniukais.“

Sunku patikėti, bet savo įmonei „Oskarą“ uždirbęs vilnietis anksčiau užsiėmė baldų projektavimu. Tačiau nesijautė, kad tas darbas būtų jam skirtas. Vizualiųjų efektų kūrimą jis atrado palyginti vėlai – jau 26-erių, kai pirmąsyk pamatė „Harį Poterį“. Filmą, kuris pasirodė toks stebuklingas, kad lietuvis pats panoro sukurti kažką panašaus.

„Be žado žiūrėjau į ekraną ir galvojau: štai čia tai reikalai. Po truputį pradėjau daryti tuos dalykus sau. Paskui kažkiek prie reklamų dirbau, kažkokiuose paprastesniuose filmuose. Rimti filmai atsirado, kai išvažiavau dirbti į Londoną“, – prisimena emigrantas.

Iš pradžių mokėsi savarankiškai

Daug vizualiųjų efektų kūrėjų šiandien norėtų būti Justo, efektus „Oskarą“ laimėjusiam filmui kūrusio lietuvio, vietoje. Tuo metu, kai jis susidomėjo šiuo amatu, Lietuvoje net nerado žmogaus, kuris šia tema galėtų suteikti kokių nors žinių.

„Iš pradžių skaičiau daug literatūros, turbūt kokius dvejus metus mokiausi šito dalyko – mokiausi pats. Paskui atsirado kažkokie universitetai, dar kažkas, kur gali nueiti mokytis ir per dvejus metus gauti šitą profesiją. Tai yra pakankamai greitas kelias ateiti į šią industriją“, – „Emigrantams“ sako Justas.

Jeigu esi geras specialistas, darbą šioje augančioje rinkoje gausi visada, tvirtina lietuvis. Sunkiausia pati pradžia – įrodyti, kad tikrai sugebėsi. Nors darbas pusiau kūrybinis, pusiau techninis, darbinimosi šioje industrijoje istorijos išties primena Holivudą.

„Anglijoje ar bet kur kitur šitoje industrijoje darbo praktiškai neįmanoma gauti, jeigu realiai nesi dirbęs to dalyko. Jei esi naujokas, tai gali ateiti... Didelėse kontorose yra tokia kvaila tradicija: ateina žmonės dirbti taip vadinamais „runeriais“ – nurenka kavą nuo stalų, plauna indus ir t.t. Tada juos pasodina kažkur prie kompiuterių ir duoda ką nors pasižaisti. Po to dar kokius tris mėnesius jie dirba kažką bandydami padaryti, na, ir tada tampa kokiais nors „juniorais“, kurie už labai mažus pinigus daro kokį nors patį juodžiausią darbą, ir tada per kokius dvejus ar trejus metus jau pradeda nuo kokio nors pirmo laiptelio – tampa įdarbintais žmonėmis. Tai pakankamai ilgas laiko tarpas“, – atskleidžia Justas.

Pramokęs kurti vizualiuosius efektus, Justas metė baldų projektavimą ir Vilniuje prisidėjo prie reklaminių klipų kūrimo. Bet labai greitai pasidarė ankšta, atvirai sako dabar Londone dirbantis vyras.

„Kad pasiryžtum kažkur išvažiuoti, turi pasiekti tam tikrą kertinį lūžio momentą, nepasitenkinimo momentą, kai tikrai supranti, kad daugiau taip nebegalima“, – teigia Justas.

Vieną dieną jis suprato, kad jeigu netobulės, jeigu nesieks karjeros, visas jo gyvenimas praeis tobulinant pakuotes reklamoms: „Dieve mano, visi žino, kokios tos reklamos ir kas ten kaip yra. Kokį nors margarino pakelį ore sukinėti nėra labai įdomu. Kai tai darai vienerius metus, antrus, trečius, pradedi galvoti, kad velniai griebtų, na, nesu toks visiškai beviltiškas, kad tą margariną sukinėčiau. Tada supranti, kad reikia imti ir laužti tą lazdyno krūmą.“

Dėl vaikų dažnai grįžta į Lietuvą

Pašnekovas sako niekada nesistengęs išvykti iš Lietuvos. Jis ir dabar, vos baigęs darbus, skraido į Vilnių, kur jo laukia draugė ir vaikai. Justas užtikrina nesijaučiąs londonietis ir dar pasiskundžia, kad milžiniškame mieste trūksta tikrumo, o žmonės bendraudami retai žiūri į akis.

„Gyvenimas Londone truputėlį kitoks, negu buvau pripratęs. Ir iki šiol prie jo nepripratau. Man ten yra tik darbas. [...] Aš stengiuosi vaikus kuo dažniau matyti, tai bent jau kartą ar du per mėnesį skrendu į Lietuvą“, – sako Justas.

Taigi išvykti Justas pasiryžo tik dėl karjeros, kuri prasidėjo mokantis namuose, o visai neseniai buvo įvertinta „Oskaru“.

Pirmąjį darbą Londone Justas gavo greitai – nusiuntė CV, jam tuojau pat paskambino ir lietuvis jau už poros dienų pasirašė ilgalaikę darbo sutartį. Vėliau dar teko pakeisti porą įmonių, kol galų gale atsirado čia – vietoje, kuri kiekvienais metais tikisi „Oskaro“ už vizualiuosius efektus: „Iš tikrųjų į šitą kompaniją bandžiau pakliūti kokius šešerius metus, nes tai viena iš tų kelių geresnių kompanijų, jie labai atsirinkinėja žmones.“

Iš pradžių dirbti į Londoną išvykęs vyras ir pats negalėjo patikėti, kad jam taip pasisekė. Kad štai kone pirmas pamato visų laukiamo filmo medžiagą, kad savo rankomis prisideda prie produkcijos, kuri veikiausiai bus labai populiari.

„Euforija pirmus dvejus metus tikrai buvo tokia, kad aš keldavausi anksčiau, varydavau į darbą kuo greičiau. Dvejus metus tikrai buvau kaip ant sparnų, paskui, aišku, rutina ėmė daryti savo, bet darbas man vis tiek labai patinka, tai yra geriausia, ką gyvenime esu daręs darbo prasme, tai yra labai įdomus reikalas. Tikrai rekomenduoju, kas domisi tais dalykais, žinokite, tai tikrai nuostabi profesija“, – sako Justas.

Beje, šį interviu Justas sutiko duoti ne dėl to, kad norėjo pasigirti dirbantis beveik Holivude. Vyras sako norėjęs pradžiuginti mamą, kurios gyvendamas Londone labai pasiilgsta: „Mama, viskas dėl tavęs. [...] Mamai visą laiką skaudu, nes aš taip ir nepabaigiau jokio aukštojo mokslo [...]. Iš tikrųjų, mama, blogai, kad aukštojo nebaigiau, bet ir be jo galima kažkur kažkaip tą savo vietą rasti.“

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min