Kai paauglystėje sukūrė šeimą, Darius tada dar tik būsimai savo žmonai pažadėjo ne tik amžinai būti kartu, bet ir gerai gyventi. Gyventi taip, kad nieko netrūktų, turėti ne tik porą vaikų, bet ir privatų namą, gerų automobilių ir visko, ko tik žmonai norėsis. Jo istoriją pasakoja laida „Emigrantai“.
Tenka lenkti nugaras
Iš pradžių Darius su žmona atsidūrė Portugalijoje, kur praleido septynerius metus, o dabar gyvena tarp lietuvių populiariausiame Čikagos priemiestyje Lemonte. Čia mūsų tautiečių – tūkstančiai.
Tik ne visiems taip pasiseka kaip Dariui. Amerikoje jis tapo automobilinių tepalų fabriko direktoriumi. 39-erių vyras dažnai girdi klausimą, kodėl jam gyvenime taip sekasi ir kaip jis gauna tai, ko užsigeidžia. Darius neslepia, kad jo sėkmės paslaptis visai paprasta – tiesiog dažnai atsiduria tinkamoje vietoje, tinkamu laiku.
Amerika tinkama tik tiems, kurie savo gyvenimą nebijo paversti nesibaigiančiu darbu. Šioje šalyje žmonės vergauja pinigams ir daiktams, visi turi didelių siekių ir svajonių. Todėl, kad viskas išsipildytų, tenka sunkiai lenkti nugaras, „Emigrantams“ pasakoja vyras.
„Pirmiausia – čia didesnė konkurencija. Antras dalykas – gal pajauti tų pinigų ir kai daug dirbi, pinigų norisi vis daugiau, apetitas ateina bevalgant. Dirbi daugiau valandų, gauni daugiau pinigų ir tu gali daugiau sau leisti. Čia paprastas žmogus gali sau leisti turėti savo laivą, naują mašiną, namą galbūt kažkur prie ežero. Paprastą darbą dirbdamas“, – apie situaciją svečioje šalyje kalba lietuvis.
Kartu gyvena nuo 15-os metų
Savo būsimą žmoną Darius sutiko, kai jai buvo 14 metų, o jam – 15. Netrukus mirė mama, su kuria paauglė gyveno, ir ji liko našlaite. Todėl jau po metų Darius su mergina apsigyveno kartu.
D.Sabaitis: „Čia turbūt ta tikroji meilė. Ne turbūt, o ji – iki gyvenimo galo.“
Atsidavusiu šeimai žmogumi save vadinantis Darius sako, kad surasti savo gyvenimo meilę dar paauglystėje yra tikra laimė. Kai žmonės kartu subręsta, kai vienas kitą šiek tiek paauklėja – štai tada būna tikrai tvirti santykiai. Tiesa, už tokį paauglių gyvenimą kartu Amerikoje greičiausiai pasodintų į kalėjimą, pabrėžia emigrantas.
„Čia turbūt ta tikroji meilė. Ne turbūt, o ji – iki gyvenimo galo“, – atvirauja lietuvis.
Darius nevaidina tobulo vyro ir sako, kad idealių santykių tiesiog nebūna. Tačiau laimingos šeimos paslaptimi jis vadina pagarbą vienas kitam ir pasitikėjimą: „Mes kiekvienas darom tai, ką norim, nes tūkstančiu procentų pasitikim vienas kitu.“
Kuo toliau nuo lietuvių
Vilniaus universitete Darius baigė geologiją, o jo žmona Ieva – mediciną. Tačiau jiedu nusprendė Lietuvoje nepasilikti. Abu norėjo pamatyti kitas pasaulio šalis, todėl išvyko gyventi į Portugaliją.
Kodėl į Portugaliją – nė patys nežino. Tiesiog rinkosi šalį, kurioje būtų mažiau lietuvių. Anksčiau ten buvo gyvenęs Dariaus tėvas, bet jokių kontaktų ten nebuvo išlikę. Šeima tada jau buvo pagausėjusi – kartu išvyko ir 5-erių metų dukra.
D.Sabaitis: „Nuėjau ir įsidarbinau iš karto. Kažkaip mane priėmė į sriubų restoraną. Pradirbau ten pusę metų, mokėdavo ten nedaug.“
2004-iais atvykę į Portugalijos sostinę Lisaboną jie buvo pasiruošę bet kam, kad tik užsidirbtų pinigų pragyvenimui. Tačiau jokių baisybių pereiti neprireikė, Darius labai greitai įrodė, kad moka tvarkytis net ir kebliausiose situacijose.
„Nuėjau ir įsidarbinau iš karto. Kažkaip mane priėmė į sriubų restoraną. Pradirbau ten pusę metų, mokėdavo ten nedaug“, – prisimena emigrantas. Vėliau jis susirado darbą argentiniečių restorane, ten ant griliaus kepdavo mėsą. Čia atlyginimas buvo kelis kartus didesnis, todėl lietuvis šioje vietoje pradirbo ne vienerius metus.
Iš savo patirties Darius sako, kad norint sulaukti sėkmės užsienyje, svarbu visose situacijose pasitikėti savimi, tik tai taip gausite tai, ko norite. O tie, kurie ima abejoti savo jėgomis, išsigąsta kalbos barjero, esą nieko nepasiekia.
Nors jo atlyginimas argentiniečių restorane išaugo iki pusantro tūkstančio eurų, susitaupyti šeimai nepavykdavo. O Darius su žmona norėjo sukaupti santaupų, nusipirkti namą ir suteikti saugią ateitį vaikams. Būtent dėl to jų akys nukrypo į Ameriką.
O ir Portugalijoje, kaip dabar prisimena, buvo per daug keistų dalykų, su kuriais jam taip ir nepavyko susigyventi. Erzino pačios keisčiausios smulkmenos, pavyzdžiui kova dėl sūnaus pavardės. Sūnus gimė jau gyvenant Portugalijoje ir norint šioje šalyje vaiką užregistruoti, būtina jį pavadinti portugališku vardu. Šeima pasirinko Sebastio Adriano vardą. Tačiau pavardė čia vaikui suteikiama tokia, kaip ir mamos – todėl vaiką užregistravo kaip Sebastio Adriano Svabaitienė.
Pradžia niekada nebūna lengva
Atvykti į Čikagą Dariaus šeimai nebuvo sunku, čia jau gyveno jo tėtis, todėl tereikėjo tinkamai užpildyti dokumentus ir laukti Amerikos ambasados patvirtinimo.
O jau tada prisijungti prie didžiausios pasaulyje lietuvių bendruomenės. Čikagoje Darius labai greitai pasijuto kaip vietinis.
Pažįstamų čia daug, bet pagalbos iš jų Darius iškart nesulaukė. Pradžia Amerikoje niekam nebūna lengva. Pirmosios jo pareigos čia, Čikagoje, buvo valytojo.
„Banko nusavintų namų valymas. Jeigu tu nebemoki bankui, bankas iš tavęs atima namą. Bet, pavyzdžiui, žmonės palieka jį išdraskytą arba palieka kažkokius baldus ir reikia juos išnešti, sutvarkyti namą, išvalyti palėpes, žiemai paruošti ir visa kita. Čia daug lietuvių verčiasi šituo dalyku“, – aiškina emigrantas.
Dirbdamas nusavintų namų valytoju Darius, sako, jautėsi blogai – juk pastoviai matė nelaimingus žmones, iš kurių atimamas jų būstas. Todėl norėjo kuo greičiau pakeisti darbą. Didžiausia jo svajonė buvo vėl tapti virėju, net buvo nusižiūrėjęs vieną lietuvei priklausantį restoraną. Kadangi ją pažinojo Dariaus tėvas, restorane įsidarbinti pavyko. Žinoma, reikėjo ne tik pažinčių, bet ir išmanyti virėjo amatą, o lietuvis buvo pakankamai garsus kulinaras – turėjo savo „Youtube“ kanalą, dar jam dirbant Portugalijoje jo darbas buvo įamžintas televizijos laidose.
Į visiškai naują sritį
Darius nuolat sakė ir sakys, kad jo sėkmė yra visiškas atsitiktinumas. Tiesiog jis moka būti tinkamose vietose. Štai ir dirbdamas restorane susipažino su įtakingu vietos verslininku, milijonieriumi lietuviu, kuris jam ėmė siūlyti įvairius darbus.
Pirmas jų buvo dirbti virėju ką tik pastatytoje kaimo turizmo sodyboje, kuri buvo nuomojama lietuviams.
D.Sabaitis: „Viską galima grąžinti Amerikoje. Nusipirkai telefoną, nepatiko, atnešei į parduotuvę, grąžinai ir tau atidavė pinigus. Bet jie to daikto nebededa į lentynas, o parduoda aukcionuose. Nusipirkdavom tuos daiktus, rūšiuodavom, taisydavom, pardavinėdavo.“
Darius sutiko, bet sodyba greitai sudegė. Verslininkas neturėjo pasiūlyti panašių darbų, todėl emigrantas ėmė dirbti kardinaliai kitokį darbą to paties verslininko elektronikos surinkimo įmonėje.
„Viską galima grąžinti Amerikoje. Nusipirkai telefoną, nepatiko, atnešei į parduotuvę, grąžinai ir tau atidavė pinigus. Bet jie to daikto nebededa į lentynas, o parduoda aukcionuose. Nusipirkdavom tuos daiktus, rūšiuodavom, taisydavom, pardavinėdavo“, – apie naują darbą „Emigrantams“ pasakoja Darius.
Parodęs, kad nebijo versle tenkančių iššūkių, lietuvis Čikagoje užsitarnavo gerą vardą. Į įvairias sritis mėgstantis pinigus investuoti verslininkas netrukus jam pasiūlė vadovauti automobilių tepalų gamyklai.
Pradėti visiškai naują tepalų verslą nebuvo beveik jokios rizikos. Amerikoje visada trūksta ką nors gaminančių įmonių, nes žmonių šioje šalyje nuolat daugėja, produkcijos trūksta.
Randa panašumų
Visi Dariaus fabriko darbuotojai imigrantai iš įvairių pasaulio vietų, dažniausiai, kaip ir daugelyje fabrikų, – iš Meksikos.
„Meksikiečiai, lenkai, bet jie visi čia gimę, visi čia jau užaugę. Vietiniai. Bet jie visi šneka ta pačia kalba, kaip jų tėvai kalbėjo, per daug nesistengia, nes gyvena savomis bendruomenėmis“, – sako lietuvis.
Darius neslepia – samdydamas atvykėlius iš Meksikos jis daug sutaupo, be to iš jų niekada negirdi nusiskundimų. Tai pratusi sunkiai dirbti tauta. Pavyzdžiui, aplink jo namą nupjaudamas žolę meksikietis užsidirbtų apie 50 dolerių, o amerikietis – apie 80. Savo samdiniams fabrike lietuvis moka po 11–12 dolerių už valandą.
Emigrantas sako matantis panašumų tarp senosios lietuvių kartos ir meksikiečių – jie sunkius darbus dirba be problemų.
„Aš nenoriu tos naujos kartos lietuvių, nes jaunimas nebenori dirbti. Tiek aš žinau iš lietuvių. O senoji karta – kas kita. Ateina, pavyzdžiui, koks vyresnis, 50 metų, griebia tą dėžę, neša, dirba. Lietuviukas jaunas atsistos už tų dėžių pasislėpęs ir „sėdės“ telefone“, – šiandienos realybę nupasakoja verslininkas.
Dariaus tepalų fabrikas Čikagos pramoniniame rajone – maždaug pusvalandis kelio nuo jo namų Lemonto priemestyje. Nors atstumas nedidelis, bet šios dvi vietos kardinaliai skiriasi. Keliaudamas namo iš purvinos ir pavojingos miesto zonos, Darius patenka į visišką ramybės oazę. Tačiau tokia ramybė nėra pigi, rodydamas Lemonto apylinkes Darius vardina, kokios šių namų kainos. Paprastesnis, toks kaip Dariaus, kainuoja 350 tūkst. dolerių. Kiti – po pusę milijono ir daugiau.
Darius šiame rajone gyvena su restorano barmene dirbančia žmona Ieva, septyniolikmete dukra Barbora ir dešimtmečiu sūnumi Sebastianu.
Čikaga – ne paskutinė stotelė
Karjerą Čikagoje padaręs lietuvis neslepia, kad gyvenimas Amerikoje keičia žmones. Čia visi tampa labiau pareigingi, ima paklusti taisyklėms ir nepažeidinėti įstatymų.
D.Sabaitis: „Čia griežti įstatymai. Ne tik baudos – kalba ir apie tai, kad tu, išgėręs porą alaus ir sėdęs už vairo, gali patekti į kalėjimą. Tai to visai nesinori. Tuo labiau žinant, kas per publika Čikagoje sėdi kalėjimuose. Čia nėra malonus dalykas. Čikaga yra turbūt vienas baisiausių Amerikos miestų pagal nusikalstamumą.“
„Čia griežti įstatymai. Ne tik baudos – kalba ir apie tai, kad tu, išgėręs porą alaus ir sėdęs už vairo, gali patekti į kalėjimą. Tai to visai nesinori. Tuo labiau žinant, kas per publika Čikagoje sėdi kalėjimuose. Čia nėra malonus dalykas. Čikaga yra turbūt vienas baisiausių Amerikos miestų pagal nusikalstamumą“, – pabrėžia lietuvis.
Darius savo kailiu pajuto, ką reiškia kalbos apie tai, kad Čikaga labai pavojingas miestas. Tik atvykęs čia ir susitaręs iš žmogaus nusipirkti telefoną, tąkart gavo tik į galvą įremtą šautuvą ir liepimą atiduoti visus savo pinigus.
Kalbėdamas apie Lietuvą, labiausiai Darius ilgisi mūsų tautinių patiekalų, kuriuos be galo mėgsta. Būtent todėl dažnai iš darbo keliaudamas namo jis užsuka į įvarius Čikagoje esančius lietuvių restoranus.
Čikaga dar tikrai ne paskutinė stotelė Dariaus Sabaičio šeimai. Jis sako, kad įpratę keliauti jie dar tikrai ne kartą kur nors kraustysis ir kardinaliai keis gyvenimą, tačiau kur pasuks likimas, kol kas tik spėlioja.
