– Įmanoma užhipnotizuoti žmogų jam to nežinant?
– Aš tikiu, kad yra žmonių, galinčių paveikti kitą prieš jo valią. Tačiau mūsų to nemokė ir mano įsitikinimai tam prieštarauja. Pirmiausia, tai neetiška. Aš noriu padėti ir gydyti, o prieš žmogaus valią jo užhipnotizuoti nemokėčiau ir nenorėčiau.
– Kaip į jūsų profesiją reaguoja lietuviai?
– Žmonės bijo pripažinti, kad susidomėjo mano darbu, nes tai reikštų, kad turi problemų ir jiems reikia pagalbos. Tai mūsiško mentaliteto dalis – bijoti pripažinti bėdą, kad apie tai nesužinotų artimieji ar kaimynai. Visada akcentuoju konfidencialumą, nes lietuviai bijo, kad aš kam nors prasitarsiu ir apie jo bėdą sužinos pašaliniai žmonės. Net jei tai alkoholikas ar rūkalius, apie kurio bėdą ir taip visi žino.
Prieš žmogaus valią jo užhipnotizuoti nemokėčiau ir nenorėčiau.
– Ką jūs sakote savo pacientams hipnozės metu?
– Negaliu pasakyti bendrai, nėra vieno mintinai išmokto modelio, kurį kartoju. Kiekvienam taikomas skirtingas metodas. Pirmiausia atsižvelgiu į problemą, ar tai paprastas nagų kramtymas, ar sudėtingesni atvejai – alkoholizmas, svorio metimas. Taip pat domiuosi konkretaus žmogaus istorija, jo požiūriu į save.
– Vieno hipnozės seanso pakanka išgydyti problemą?
– Ne visada. Tai priklauso nuo žmogaus noro keistis. Paprasčiausi atvejai tie, kurių rezultatą beveik galime apčiuopti. Pavyzdžiui, žmogus kramto nagus, jis nori nebekramtyti. Tai labai aišku ir paprasta, tad daug seansų dažniausiai neprireikia.
Jei žmogus turi seksualinių, psichologinių problemų ar kitokių, kurių sprendimas visiškai neapčiuopiamas, darbo būna daugiau. Tokie atvejai priklauso tik nuo paties paciento. Gali įvykti daugybė seansų ir sustojame tik tuomet, kai žmogus pats suvokia, kad pasiekė tai, ko norėjo, aš jo savijautos išmatuoti ar pasverti negaliu.
– Kokių problemų turintiems žmonėms padedate dažniausiai?
– Hipnozė padeda žmonėms, turintiems psichologinių problemų. Tų bėdų sąrašas yra labai ilgas. Mano pacientai labai įvairūs, sunku pasakyti, kokia bėda kankina daugiausia žmonių. Galbūt galėčiau išskirti norą mesti rūkyti, alkoholizmą ir vyrų patirtas traumas po skyrybų su mylimu žmogumi.
– Neįprasta, kad vyrai jausmų problemas spręstų tokiais būdais.
– Kol neužsiėmiau hipnoze, niekad nebūčiau pagalvojusi, kad moterys lengviau išgyvena skyrybas. Dabar taip pat nesu atlikusi jokių tyrimų ir neturiu statistikos, bet iš patirties manau, kad vyrai kur kas sunkiau išgyvena santykių nutrūkimą. Britai apie hipnozę žino daugiau, tad nestebina, kad kreipiasi ir dėl šios bėdos, tačiau iš lietuvių to nesitikėjau.
Iš patirties manau, kad vyrai kur kas sunkiau išgyvena santykių nutrūkimą.
– Ko į jus dažniausiai kreipiasi lietuviai?
– Anksčiau maniau, kad dažniausiai kreipsis dėl rūkymo, alkoholizmo, gal svorio metimo, bet tikrai ne vien dėl to. Lietuviai neretai kreipiasi dėl pasitikėjimo savimi trūkumo, perdėto jaudulio bendraujant su aplinkiniais žmonėmis, neįprastų baimių, kurių negaliu įvardinti dėl pacientų konfidencialumo.
– Turbūt susiduriate su keisčiausiais pacientais, ar žmonių problemos jus nustebina?
– Keistas klausimas. Galiu pasakyti tik tiek, kad mano, kaip ir kitų gydytojų, bendravimas su žmonėmis – visiškai konfidencialus. Apie tai, kokių pacientų turėjau ir kas juos kankino, nežino net mano artimiausi žmonės. Žmogus pats nepasirenka problemos, kurių turi ne jis vienas. Aš nesistebiu žmonėmis, mano darbas – jiems padėti.
– Ar užhipnotizuoti galima bet kurį žmogų?
– Sakoma, kad užhipnotizuoti galima 80 proc. žmonių. Nors pacientas labai nori pagalbos, ateina savo noru, tai nereiškia, kad seansas garantuotai pavyks.
Yra keletas kriterijų, dėl kurių žmogaus gali nepavykti užhipnotizuoti. Pavyzdžiui, jei jis nepasitikės hipnoterapeutu, kaip specialistu, jausis nepatogiai, jį trikdys aplinka, jei nežinos, kas vyks per seansą – gali būti neįmanoma jam padėti.
Esu turėjusi tokių žmonių, kurie atėję paprašo juos sugrąžinti atgal, jei per seansą išsiųsiu į anapilį ar kur toliau. Tokiems pacientams būtina labai aiškiai pasakyti ir hipnotizuoti tik tada, kai jie viską supranta bei pasitiki manimi. Kitaip nieko nebus. Sakoma, kad kuo didesnis žmogaus intelekto koeficientas, tuo daugiau su juo galima pasiekti hipnozės seansų metu.
Lietuviai neretai kreipiasi dėl pasitikėjimo savimi trūkumo, perdėto jaudulio bendraujant su aplinkiniais žmonėmis, neįprastų baimių.
– Egzistuoja mitas, kad užhipnotizuotą žmogų galima priversti daryti viską, tai tiesa?
– Ne. Stengiuosi paaiškinti klientams, kad neturiu galios priversti juos daryti tai, ko nenori patys.
Kažkur skaičiau puikiai išreikštą mintį šiuo klausimu: „Jei žmogus pasiduoda įtakai hipnozės metu, pasiduotų ir be hipnozės.“ Aš negaliu žmogui nieko įteigti ar priversti elgtis prieš jo paties valią, nesvarbu užhipnotizuotas jis ar ne.
– Kas vyksta užhipnotizavus žmogų?
– Pirmiausia, jis gali mąstyti, supranta, ką jam sakai ir gali atsakyti. Tai – transo būsena, lyg tarp sąmonės ir pasąmonės. Tai panašu į būseną prieš pat užmiegant. Transo metu žmogaus mąstymas susiaurėja, tad visą dėmesį reikia nukreipti būtent į norimą problemą.
– Hipnoze galite išgydyti bet kurį žmogų?
– Pasaulyje nėra absoliučių dalykų, tad tikrai ne bet kuriam galiu padėti. Pavyzdžiui, psichikos liga sergančių pacientų išgydyti negaliu.
Arba jei žmogus į seansą ateina apsvaigęs nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų, su juo dirbti neįmanoma. Dar negaliu padėti keistis nenorinčiam žmogui, pavyzdžiui, jei kas nors liepia eiti pas hipnoterapeutą, bet pats žmogus nenori, jis nesileis padedamas.
– Kodėl jūs pasirinkote tokią neįprastą sritį?
– Aš visada norėjau padėti žmonėms. Lietuvoje studijavau gydymą labiau iš fizinės pusės, reabilitaciją, darbą su neįgaliaisiais. Hipnozė mane domino visą gyvenimą, aš tikiu jos didžiule nauda ir žinau, kad tai gali pakeisti žmogaus gyvenimą.
Užsiimant fiziniu gydymu, tave riboja daug faktorių, o žmogaus protas – beribis. Daugiau nei 90 proc. žmonijos turi vienokių ar kitokių psichologinių problemų. Vieniems jos gyventi netrukdo, kitiems – griauna gyvenimą. Mane hipnozė žavi dėl to, kad galima gydyti be jokių vaistų ir didžiulių išlaidų.
Esu turėjusi tokių žmonių, kurie atėję paprašo juos sugrąžinti atgal, jei per seansą išsiųsiu į anapilį ar kur toliau.
– Kokius žmones gydyti sunkiausia?
– Na, būna tokių klientų, kurie nori pagalbos, tiki ir pasitiki manimi, tačiau seanso metu suprantu, kad bus sunku. Jie suvokia, ką aš sakau, tačiau atmeta mano žodžius, įsijungia tarsi gynybinis mechanizmas, jie nepriima gydymo.
– Kaip vyksta seansas?
– Pirmiausia renku informaciją apie pacientą. Susitikus kalbame apie problemą, jį patį, požiūrį, jo rūpesčio priežastis ir panašiai. Kiekvieno žmogaus situacija – unikali, todėl būtina išsiaiškinti kuo daugiau. Po to žmogus atsipalaiduoja naudojant specialias kūno ir minčių atpalaidavimo metodikas, vėliau panyra į transo būseną. Laikroduku prieš akis nemojuoju (juokiasi).
– Esate bene viena lietuvė hipnoterapeutė Anglijoje, kaip dažnai į jus kreipiasi tautiečiai?
– Gana dažnai. Lietuviai atkeliauja iš įvairiausių miestų, važiuoja ir šimtus mylių. Kai turima problema tampa nebepakeliama, jiems nesvarbu, nei kurioje vietoje aš dirbu, nei kiek kainuoja paslaugos.
– Kaip pasikeičia žmogaus mąstymas po gydymo hipnoze?
– Pirmiausia, nėra taip, kad išėjęs po seanso žmogus tą pačią sekundę kitaip mąsto ir elgiasi. Hipnozės poveikis pasireiškia per laiką.
Kaip problemai suvešėti reikia laiko, taip ir pasveikti reikia laiko. Pacientas tampa budrus konkrečiai problemai ir sugeba atsispirti anksčiau įprastam elgesiui.
– Hipnozė nuo alkoholizmo Lietuvoje vadinta „kodavimu“, kurio metu pacientas įtikinamas, jog paragavęs lašą alkoholio mirs. Jūs naudojate tokią metodiką?
– Ne. Po tokios įtaigos žmogus imtų bijoti, kad jam nutiks kažkas blogo. Hipnozės metu nenaudoju įtaigos, apeliuoju į žmogaus sąmoningumą. Jis pats supranta, kas jam gresia, jei ir toliau gers, tačiau aš įteigti nemėgstu.
Daugiau informacijos apie Lauros Bakšės gydymą galite rasti čia.
