Iš pažiūros tvarkingas vyrukas vos susitikus apipylė mane komplimentais ir sudomino intelektualiu pokalbiu. Tačiau neilgai trukus visu gražumu pasirodė ir jo tikslas – santuoka su rytų europiete, bet ne už pinigus, kaip maniau iš pradžių, o apkabinus ausis makaronais ir įtikinus ją, kad... įsimylėjo.
Siūlydamas visišką finansinį aprūpinimą, atskleisdamas savo puikias savybes ir išskirtinį dėmesingumą, lyg vienintelį šansą gyvenime pakistanietis siūlė už jo tekėti. Mat, vos pamatęs suprato, kad aš esu „ta vienintelė“ ir daugiau su niekuo į pasimatymus jis neisiantis.
„Na, tai ką man pasakyti savo mamai, patinku aš tau, ar ne?“ – įbedęs akis į mane tiesiai paklausė Shaahas, kol aš mikčiojau negalinti taip staiga nuspręsti ir išspaudžiau tik „man reikia daugiau laiko“ bei pakeičiau temą.
Ne kartą teko bendrauti su už apsimetėlių nelegalų ištekėjusiomis lietuvėmis, tad buvo visai aišku, kokias moteris jie pasirenka. Pirmiausia – ieško emigrančių, šalia neturinčių artimųjų, tėvų ar kitų stiprių asmenybių, galinčių jas atvesti į protą ar prireikus apginti. Antra – stokojančių pinigų, gal turinčių skolų ir ieškančių greitos bei lengvos išeities. Trečia – naivių, nesusimąstančių apie galimus pavojus bei nežinančių šalies įstatymų.
Taip, bet juk tu apsigyvensi pas mane, tai galėsi į saloną vaikščioti pėstute.
Būtent tokiu personažu aš ir apsimečiau. Pasiskundžiau Shaahui, kad šiuo metu esu bedarbė, itin sunkiai verčiuosi ir nežinau, ką daryti. Kaip ir tikėjausi, jis pasiteiravo, ar Londone turiu giminių, galinčių man padėti. Atsakiau neigiamai, tad jis pasisiūlė būti mano riteriu (kokia staigmena).
„Švari širdis“ ir sprendimai už moterį
Išklausinėjęs, kokio darbo, už kokį atlygį ieškau bei kiek valandų per savaitę noriu dirbti, pakistanietis pasiūlė man darbą savo draugo grožio salone, kur man algą mokėtų „vokelyje“, tad nenuskaičiuotų jokių mokesčių.
Man pasiteiravus, kur įsikūręs minėtas salonas, atsakė, kad tame pačiame rajone, kur gyvena jis. „Tai per toli nuo mano namų, bene kitoje miesto pusėje, traukinių bilietai kainuos per daug“, – net nesvarsčiusi pasiūlymo atsakiau.
„Taip, bet juk tu apsigyvensi pas mane, tai galėsi į saloną vaikščioti pėstute“, – pasakė užtikrintai, o aš nesuvokiau, kokiu būdu jis sumojo, kad mes apsigyvensim kartu.
Pasiteiravau, kodėl, jo manymu, aš turėčiau norėti atsikraustyti pas jį, ar jam įprasta švaistytis tokiais pasiūlymais, ar jis bando mane įtikinti, kad įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio, kas, turbūt, pagal planą turėtų labai patikti švelnumo išsiilgusiai vargšei mergaitei iš tolimosios Lietuvos.
Įtariu, ne viena džiaugtųsi išgirdusi, kad joms po kojomis nori kristi egzotiškos išvaizdos užsienietis, pačiame Londone turintis savo verslą. Ir kad jis pasiryžęs ne tik bučiuoti kojų pirštelius, bet ir pažadėti savo ranką, širdį bei banko sąskaitą...
„Žinai, mano širdis – švari, labai greitai imu pasitikėti žmonėmis. Greitai atpažįstu tokius pat žmones ir žinau, Sigute, kad tu manęs nenuvilsi. Jei būčiau blogas, atpažinčiau blogus žmones, bet aš kitoks, patikėk“, – dar kartą primygtinai bruko savo išskirtinumą ir nuoširdumą.
Jis, esą, atviras ir sako viską, ką jaučia, o aš tą suprasiu, kai jį pažinsiu, tad man nederėtų laukti per ilgai, suprask, tokios progos dažnai nepasitaiko.
Pakistanietis teisino savo išskirtinius pasiūlymus man tiesmukumu. Jis, esą, atviras ir sako viską, ką jaučia, o aš tą suprasiu, kai jį pažinsiu, tad man nederėtų laukti per ilgai, suprask, tokios progos dažnai nepasitaiko.
Paprašiau šiek tiek laiko pagalvoti, nes tokia gausybė pasiūlymų ir primygtinių reikalavimų susuko man galvą. Jis tvirtino suprantantis, tačiau pasakė aiškiai ir garsiai: „Viskas, aš apsisprendžiau, būsiu su tavimi, užteks man tų ieškojimų ir pasimatymų. Nuo šiol tu mano.“
Tą akimirką nebesugebėjau sulaikyti juoko, tad užsikvatojau tiesiai pakistaniečiui į veidą. Jis ką, rimtai galvoja, kad tokios frazės moterims patinka? Toks akivaizdus valdingumo demonstravimas atrodo ne ką geriau nei šuns savo teritorijos žymėjimas.
Ko gana, to gana. Ir vėl jis apsisprendė – bus su manimi. Įsivaizdavau, kad jei jis sprendžia, kur aš gyvensiu, kuo dirbsiu ir kada už jo tekėsiu vos po kelių dienų nuo pažinties pradžios, pradėjus rimtus santykius tapčiau visiškai priklausoma nuo vyro valios.
Viskas, aš apsisprendžiau, būsiu su tavimi, užteks man tų ieškojimų ir pasimatymų. Nuo šiol tu mano.
Pasirodo, iš pirmo žvilgsnio mielas ir inteligentiškas vyras iš tiesų yra valdingas ir įkyrus. Vos atsisveikinus po pasimatymo, pasipildavo trumposios žinutės su klausimais, komplimentais ir naujais pasiūlymais tekėti.
Paskutiniu lašu taurėje tapo noras, kad aš susipažinčiau su jo šeima. Dėl Dievo meilės, mes net nebuvome susikibę rankomis, jau nekalbant apie bučinį, ir jis nori, kaip pat sakė, „parodyti savo žmoną motinai“.
Kokią dar žmoną? Nežinau, galbūt pasireiškė mano lietuviškas atsargumas bei įtarumas, o gal tiesiog prabilo loginis mąstymas. Kita vertus, gali būti, kad islamiškose šalyse visiškai natūralu tekėti už vyro nė nežinant jo pavardės, nes jis nusprendžia, kad „viskas, bus su tavimi“.
Visiškai įsitikinau, kad pakistaniečiui lietuvės reikia tik dėl pilietybės, tačiau jis bando sutaupyti fiktyviai santuokai, tad vilioja tariamais jausmais, užsiplieskusiais lyg degtukas. Turbūt pasirodžiau ne tokia patikli, kaip tikėjosi Shaahas, tad nustojo man įkyrėti ir prapuolė kaip į vandenį. Matyt, ieškos kitos naivios lietuvaitės.
