Ne viena su musulmonu artimus santykius pradėjusi krikščionė tikina, kad šie vyrai – išskirtinai dėmesingi, švelnūs bei elegantiški. Lietuvės šiuos bruožus išskiria teigdamos, kad jų trūksta vyrams iš gimtinės. Taip pat ne viena su musulmonu susitikinėjusi ar susituokusi lietuvė po skaudžių skyrybų tikino, kad gavę moterį jų vyrai pasikeitė neatpažįstamai.
Bendraudama su pakistaniečiu atidžiai stebėjau jo elgesį bei kalbą mėgindama atskirti ženklus, išduodančius, kuriai grupei musulmonų vyrų priklauso jis. Mane į pasimatymą pakvietęs Shaahas nuo lietuvių skyrėsi itin stipriu pasitikėjimu savimi ir beviltišku troškimu įtikinti mane, kad jis – tobulas.
„Aš uždirbu labai daug, išleidžiu irgi, bet net nežinau, kur. Va, ėjau anądien, pamačiau vitrinoje šį megztuką ir nusipirkau. Dar va, siunčiau namo į Pakistaną du „iPhone 6“ telefonus šeimos nariams, bet į mūsų šalį jų įvežti neleidžiama, tai įdėjau į batų dėžę ir užrašiau: batukai vaikams, vertė 50 svaro sterlingų. Jei jie nepasieks mano šeimos, neteksiu kelių šimtų, bet nieko čia tokio“, – pasakojo taip, lyg kalbėtų su skurdžiausia vargše, nežinančia, kad bene kiekvienas, dirbantis Londone, gali nusipirkti megztinį iš vitrinos ar nusiųsti giminėms telefoną.
Pasiklausius monologo, pavadinimu „koks aš turtingas ir dosnus“, kalba pasisuko apie gyvenamąją vietą: kur tu gyveni, kiek moki už nuomą?
Pasiklausius monologo, pavadinimu „koks aš turtingas ir dosnus“, kalba pasisuko apie gyvenamąją vietą: „Kur tu gyveni, kiek moki už nuomą? Žinok, pas mane namie yra vietos, gali apsigyventi, jei nori.“
Dar vienas įdomus pasiūlymas sutrikdė dėl dviejų priežasčių. Pirma – jis mane kviečia gyventi kartu, nors nepažįsta, o kalbos apie pinigus prieš tai, greičiausiai, buvo skirtos patikinimui, kad gali mane išlaikyti. Antra – jei jau jis turi tiek daug pinigų, kodėl gyvena nuomojamame kambaryje ir dar su kaimynais (jis – vienas iš keleto giminystės ryšiais nesusietų nuomininkų, gyvenančių viename name).
Patikinusi, kad gyvenamosios vietos artimiausiu metu keisti neketinu, tuo labiau net nesvarstau galimybės čia ir dabar „sumesti skudurus“ su pirmu pasitaikiusiu musulmonu, vyrą akivaizdžiai nuliūdinau. Kaip suprantu, jo vizos galiojimo laikas byra lyg smėlis apverstame laikrodyje, tad žmonos, kuri prieš tai pabūtų ir sugyventine, reikia skubiai.
Suvaidinau, kad toks pakistaniečio įtaigumas mane žeidžia, o jis leido suprasti, kad kiekviena moteris kojas bučiuotų už šitokį dosnumą. Negana to, Shaahas pabrėžė esąs nuostabus vyras, atsidavęs šeimai, apsirūpinęs finansiškai, tad aš tiesiog kvaila, kad nepasinaudoju suteikiama malone. Būtent tą akimirką supratau, kodėl lietuvės susižavi musulmonais...
Ką jau ką, bet kalbėti jie moka, o jei dar pridėsim finansinį aprūpinimą bei kasdienybę nemokamame būste, gausime kiekvienos vienkiemio gražuolės svajonę – gyvenimą užsienyje su turtingu egzotiškos išvaizdos vyru, garbinančiu savo išrinktąją lyg moteriškos lyties Alachą. Tik kažin ar ilgai?
Iškalbingas gundymas
Pakistanietis itin daug ir įtaigiai kalbėjo ne tik apie pinigus. Jam ypač patiko plepėti apie santuoką, žmoną, vaikus, šeimą ir panašiomis temomis, kurios per pirmuosius pasimatymus neaptarinėjamos.
Vedybų klausimo iškėlimas man kėlė vis daugiau įtarimų. Pasidomėjus, ar tik vyras nenori manęs vesti už pinigus ir taip gauti pilietybę, jis pasiuto, tad pakeitusi temą po kurio laiko grįžau prie jos, tik kiek kitaip.
„Mano gera draugė pamilo pakistanietį, jis jai labai greitai pasipiršo, tad porelė susituokė. Deja, gavęs vizą tas šiknius dingo kaip į vandenį, o draugę paliko sudaužyta širdimi. Iš kur man žinoti, kad tu neapsimetinėji, jog tau patinku ir apie santuoką nekalbi tik todėl, kad gresia deportacija į tavo šalį?“ – pyliau kaip iš rašto, stebėdama vyruko reakciją.
Gal nesiūlydamas užmokesčio už netikrą santuoką, jis bando prisivilioti mane kitaip?
Kaip suprantu, jo vizos galiojimo laikas byra lyg smėlis apverstame laikrodyje, tad žmonos, kuri prieš tai pabūtų ir sugyventine, reikia skubiai.
Kaip ir tikėjausi, šis, prabilęs vos ne Šekspyro sonetais, ramino mane, kad yra ne toks, kaip visi, o beveik su dinozaurais išnykusios rūšies, geraširdis riteris ant balto žirgo: „Ką tu sakai? Mano širdis nepriima tokių dalykų. Ji neleistų sudaužyti kitos širdies tik tam, kad aš pats būčiau laimingas. Verčiau mirčiau, nei tave įskaudinčiau.“
Giliai atsidusau, parodydama, kad mane sujaudino toks pasisakymas ir esu visiškai įtikinta jo mielaširdingumu. Matyt, pamanęs, kad užkibau, Shaahas metė stipresnę kortą ir vėl privertė mane išsižioti iš nuostabos.
„Prieš eidamas su tavimi susitikti, pasakojau apie tave savo mamai ir seseriai. Mano mama dabar laukia, tu pasakysi taip ar ne. Myliu savo mamą labiau už gyvenimą, ji nori išvysti mano žmoną, o aš noriu pamatyti ją laimingą“, – suokė mano pasimatymo draugas, kol aš mintyse svarsčiau, kaip gi dabar paklausus, ar jis visai iš proto išsikraustė?
Pasitikslinau, ką jis turi omenyje, sakydamas, kad mama laukia mano teigiamo ar neigiamo patvirtinimo. Ar man tik pasirodė, ar jis tikrai ir vėl kalba apie santuoką su vos pažįstamu žmogumi ir dar į tai įtraukia savo motiną?
Prieš eidamas su tavimi susitikti, pasakojau apie tave savo mamai ir seseriai. Mano mama dabar laukia, tu pasakysi taip ar ne.
„Ji nori, kad aš vesčiau, o ji išvystų mano žmoną. Kasdien manęs klausinėja, ar jau radau sau žmoną. Aš vis kartoju, kad susitinku su merginomis, bet Londone jos blogos... Aš myliu savo mamą“, – pakartojo dar kartą, kol aš visiškai nieko nebesuprasdama tik kažką nerišliai žiopčiojau.
Gal savo motiną mylintis vyras – išskirtinis egzempliorius, todėl kalbos apie tai merginas turėtų sujaudinti iki širdies gelmių?
Labai įdomu, kurio musulmono motina skatintų savo sūnų (kaip jis teigė, dar ir vyriausiąjį) kuo greičiau vesti kitatikę ir dar dėl to plotų katutėmis? Ko jau ko, bet šito girdėti dar neteko. Teoriškai vyrai musulmonai turi teisę susituokti su kitatikėmis, tačiau tėvai tokiu pasirinkimu tikrai nesidžiaugia. Nebent... Vestuvės garantuotų ilgalaikį gyvenimą Europos Sąjungoje ir nuolatinę galimybę dirbti, pavyzdžiui, Londone.
Atvėsinau užsivedusį vyruką sakydama, kad ši tema man jau truputį pabodo. Apie tai kalbėti – gerokai per anksti, o mes, lietuvės, atsargios bei nepatiklios moterys, neskubančios gyvenimo susieti su kone ką tik sutiktu simpatišku vyriškiu. Kitaip tariant – nesituokiame su bet kuo ir iš karto.
„Sigute, kai mane pažinsi, niekad manęs nebepaliksi“, – pasakė taip užtikrintai, kad pasijutau ne tik neturinti kito pasirinkimo, bet ir sėdinti prie vieno stalo su „Miss Visata“ vyrų grožio konkurso nugalėtoju ar pačiu Johnny'iu Deppu ir Bradu Pittu viename asmenyje.
Rytoj skaitykite apie už moterį priimamus sprendimus be teisės rinktis.
