Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Naujosios Zelandijos lietuvis Jurgis Pečiulaitis: išrautas su šaknimis iš Lietuvos, bet priglaustas pasaulio pakrašty

Jurgis Pečiulaitis
asmeninio archyvo nuotr. / Jurgis Pečiulaitis
Šaltinis: Specialiai 15min.lt iš Oklendo
0
A A

Nukeliauti į Naująją Zelandiją iš Lietuvos lėktuvu gali užtrukti ir kelias dienas. Tačiau pirmieji po Antrojo pasaulinio karo čia atvykę lietuviai mena daug sudėtingesnę kelionę – iš Italijos didžiuliu laivu su daug kitų tautų pabėgėlių jie pasiekė tolimą salą. Šiame būryje buvo ir Jurgis Pečiulaitis – vos trejų metų gimtąjį Kauną palikęs lietuvis netikėtai savo gyvenimą sukūrė Naujojoje Zelandijoje.

Didžiausiame šalies mieste Oklende gyvenantis Jurgis Pečiulaitis į Naująją Zelandiją 1951 metais atvyko apytikriai su dar keturiais šimtais lietuvių. Berniukas tuomet ne viską suprato ir savo istoriją lyg dėlionę dėliojo iš tėvų pasakojimų.

Su Jurgiu susitikome Oklende. Prieš čia atvykdama susisiekiau su vietos lietuvių bendruomene, kuri šiltai sutiko naujieną, kad atvažiuoja viešnia iš Lietuvos. Užsiminiau, kad domiuosi regbiu ir tuoj pat gavau kvietimą susipažinti su Jurgiu, kuris norėjo pats aprodyti regbio klubą, kuriame jau seniai dirba.

Vienos dienos popietę Jurgis mane pasiėmė iš vietos, kur gyvenau ir aprodė Oklendą bei jam svarbiausias vietas. Važiuojant automobiliu po milijoninį miestą buvo pakankamai laiko išklausyti jo istoriją.

Naujoji Zelandija pirmoji pakėlė ranką

Jungtinių Tautų Organizacija po Antrojo pasaulinio karto įkūrė Tarptautinę pabėgėlių organizaciją, kuri suformavo stovyklas Vokietijoje ir Austrijoje.

„1944 metais traukiniu su tėvais palikome okupuotą Lietuvą ir atsidūrėme pabėgėlių stovykloje Austrijoje. Čia būdami visi laukėme ženklų iš Lietuvos – ar saugu sugrįžti į gimtinę, ar sovietai mums to neleis. Buvo sugalvotas ir specialus kodas. Iš Lietuvos ateinantys laiškuose esantys popieriaus lapai turėjo būti su dviem nukirptais kampai – tai reikštų, kad sugrįžti yra saugu. Tačiau toks laiškas taip ir neatėjo. Visi, kurių sulaukėme buvo su visais nukirptais kampais. Tai reiškė – „Nevažiuokite čia, sovietai jus ištrems į Sibirą.“, – pasakojo Jurgis Pečiulaitis.

Taip lietuviai su kitų šalių pabėgėliais bei nukentėjusiais nuo karo, gyveno stovykloje Austrijoje ir laukė ženklų iš tarptautinės bendruomenės – o gal kas priglaus? Jurgis Pečiulaitis pasakoja, kad tai buvo įtemptas metas, lietuviai laukė pasiūlymų iš JAV, Kanados ar Australijos, tačiau niekas veiksmų imtis neskubėjo: „Naujoji Zelandija buvo pirmoji šalis, kurios atstovai pakėlė ranką: mes priglausime 1000 žmonių. Ne amerikiečiai ar australai, bet maža Naujoji Zelandija.“

Naujoji Zelandija buvo pirmoji šalis, kurios atstovai pakėlė ranką: mes priglausime 1000 žmonių. 

1948 metais Naujosios Zelandijos ministras pirmininkas Peteris Fraseris apsilankė pabėgėlių stovyklose ir grįžęs į savo šalį įtikino vyriausybę priimti tūkstantį žmonių. Tiesa, ne atsitiktinai, bet pasirinkti kriterijus, pagal kuriuos bus priimami žmonės. „Žmonės, kuriuos pasikvietė, buvo nevyresni nei 40 metų, išsilavinę ir kalbantys angliškai. Bent jau tiek žinojome.“, – sako Jurgis Pečiulaitis.

Anna Beaglehole savo memuaruose rašo, kad zelandiečiams reikėjo jaunų žmonių, kurie galėtų dirbti fermose. Taip pat buvo laukiama medicinos slaugytojų, tačiau ne gydytojų. Vieniši žmonės buvo priimtinesni nei šeimos, nes šios konkuruotų su vietiniais dėl būstų. Našlaičiai nuo 5 iki 12 metų buvo taip pat labai laukiami, nes jų integravimas keltų mažiausiai problemų.

Naujosios Zelandijos vyriausybė galvojo ir apie tai, kokios tautybės žmonės geriausiai įsilietų į jų bendruomenes. Būtent lietuvius, latvius ir estus jie laikė tinkamiausius regione, nes šie įsikūrę šalia skandinavų, kurie buvo geidžiamiausi imigrantai.

Dovilės `eduikytės nuotr./Oklendas
Dovilės Šeduikytės nuotr./Oklendas

Valdžia baiminosi lietuvių geto

1948-1952 metais 4500 žmonių laivais atkeliavo į Naująją Zelandiją. Jurgis Pečiulaitis prisimena, kad 1949 metais vykusi kelionė jam kaip vaikui buvo nesuprantama ir gąsdinanti: „Nesupratome, kur keliaujame. Kelionė buvo labai ilga ir varginanti. Turėjome filmų apie Naująją Zelandiją, tačiau tai buvo apie jų ūkį ir avis, nieko – apie ten gyvenančius žmones maorius, kurie yra tamsesnio gymio. Atvykę į Velingtoną mes išsigandome – pilna žmonių rudais veidais, pagalvojome, kad jie indai. Savo ruožtu valdžia baiminosi, kad lietuviai gali sudaryti savotišką getą, jeigu bus apgyvendinti vienoje vietoje, todėl visus išsklaidė po šalį.“

Savo ruožtu valdžia baiminosi, kad lietuviai gali sudaryti savotišką getą, jeigu bus apgyvendinti vienoje vietoje, todėl visus išsklaidė po šalį.

Jurgis Pečiulaitis mokyklą lankė tarp vaikų, kurie pusiau kalbėjo angliškai, pusiau – maoriškai, tačiau, kai tokią vaiko kalbą išgirdo daug keliavęs tėvas, šeima persikėlė į Oklendą: „Mano tėvas pradėjo baisėtis mano kalba. Per dvi savaites po to tėvas mus iškraustė į didžiausią miestą šiaurinėje saloje, Oklendą. Aš pats nesupratau, kad negerai kalbu, tačiau atsidūręs naujame mieste greitai pajutau skirtumus.“

Lietuvis greitai įsiliejo į Naujosios Zelandijos gyvenimą, baigė Oklendo universitetą. Tačiau lietuvių kalbos nepamiršo. Nors angliškai Jurgis kalba su stipriu kivio akcentu, stebina jo puiki lietuvių kalba. Vaikas, atvykęs į tolimą šalį, jis neapleido gimtosios kalbos, kuria kalbėjo tėvai. Tiesa, Jurgis turi keturias dukras. Tačiau Mišelė, Kim, Džiuli ir Aldona lietuviškai jau nekalba. Vyras vedė čia sutiktą Margaret, kuri yra išeivė iš Anglijos.

Pamilęs regbį

Naujoje Zelandijoje visi pamišę dėl regbio. Natūralu, kad šis pasaulis įtraukė ir Jurgį Pečiulaitį. Baigęs universitetą jis dirbo keliose vietose, kol galiausiai tapo automobilių kompanijos „Ford“ prekybos atstovybės Naujojoje Zelandijoje direktoriumi. Tačiau šalia šios veiklos prasidėjo ir regbio epopėja.

Jurgis sustabdo automobilį. Prieš mus – bene garsiausias regbio stadionas pasaulyje – „Eden Park“. Lietuviškai – Rojaus parkas. „Šiame stadione 1978 metais pirmojo pasaulio regbio čempionato finale Naujoji Zelandija 29:9 nugalėjo Prancūziją. Šio čempionato metu priklausiau Naujosios Zelandijos regbio federacijai kaip klubo atstovas. Rūpinausi transportavimo reikalais. Buvo visokių nesklandumų, nes rinktinės negalėjo nusileisti Oklende dėl blogo oro. O prancūzai turėjo visiems atvežti kamuolius, todėl bijojome, kad viskas sugrius, bet baigėsi sėkmingai. Buvo nuostabi atmosfera ir didžiulė šventė visai šaliai“, – prisimena Jurgis Pečiulaitis.

„East Tamaki“ regbio klubas

Iš „Eden Park“ patraukiame į Rytų Oklendą, kuris šiaip laikomas skurdesne miesto dalimi. Čia įsikūręs „East Tamaki“ regbio klubas šiandien jau nebeįsivaizduojamas be Jurgio Pečiulaičio. Jis visų pirma tapo komandos treneriu ir padėjo komandai siekti pergalių, o vėliau ilgai ir vadovavo klubui.

Regbio klubo pirmininku Georgu vadinamas Jurgis pirmą kartą tapo 1977 metais ir šiose pareigose liko iki 1993 metų, išskyrus 1987-1991 metų laikotarpį. Nuo 1994 metų jis tapo klubo prezidentu ir šias pareigas ėjo dvejus metus. Nuo 1984 metų jis yra klubo gyvenimo narys.

Vyras ypač didžiuojasi šia savo gyvenimo atkarpa ir su užsidegimu aprodo visus klubo trofėjus ir ant sienų kabančius buvusių auklėtinių raižinius ir nuotraukas. Matosi, kad tai klubas su giliomis tradicijomis ir visais laikas vedamas atsidavusių entuziastų. Tokių kaip Jurgis Pečiulaitis.

Dovilės `eduikytės nuotr./East Tamaki klubo garbės lenta
Dovilės Šeduikytės nuotr./„East Tamaki“ klubo garbės lenta

Naujosios Zelandijos rekordininkas – Virgilijus Alekna

Aplankę Jurgiui brangią vietą, patraukiame netoli jo namų esančios aikštės link. Ši – pirmoji dirbtine danga dengta aikštė Oklende. Nusprendžiame čia pabūti ilgiau ir sėdame gerti arbatos šalia esančioje kavinėje. Čia ant sienų, žinoma, Naujosios Zelandijos regbio rinktinės didvyrių marškinėliai.

Tačiau kalba šįkart pasisuka ne apie regbį. Pasirodo, Jurgį Naujojoje Zelandijoje aplanko ne tik paprasti lietuviai, tačiau ir olimpinis čempionas Virgilijus Alekna.

Dabar Naujosios Zelandijos disko metimo rekordas priklauso Virgilijui Aleknai.

„Jis čia buvo keletą kartų. Kai atvyksta, laiką leidžiame mano vasaros namuose šalia Koromandelio miestelio. Bet jis čia ne tik poilsiauti atvyksta. Vieną kartą dalyvavo ir atvirajame Naujosios Zelandijos čempionate. Dabar Naujosios Zelandijos disko metimo rekordas priklauso Virgilijui Aleknai“, – tokiais faktais nustebino mane pašnekovas.

Grįžusi vakare į namus iškart bandau ieškoti šio pasakojimo patvirtinimų. Ir tikrai, oficialioje šalies lengvosios atletikos rekordų svetainėje puikuojasi ir Virgilijaus Aleknos vardas. 1999 metų vasario 17 dieną atvirajame čempionate Virgilijus Alekna diską nusviedė 66,81 metro. Nacionaliniame 2002 metų čempionate zelandiečio Iano Winchesterio geriausias rezultatas kuklesnis – 65,03 metro. Kažin ar stiprių diskų metikų neturinti šalis greitai sugebės pranokti V.Aleknos užkeltą kartelę.

V.Alekna nepamiršo J.Pečiulaičio, kai šiam buvo svarstyta įteikti Kaune įsteigtą apdovanojimą – antrojo laipsnio Santakos garbės ženklą. Olimpinis čempionas buvo vienas iš tų, kurie rekomendavo apdovanojimui Naujojoje Zelandijoje lietuvybę puoselėjantį Jurgį.

Fotodiena/Alfredo Pliadžio nuotr./Virgilijus Alekna
Fotodiena/Alfredo Pliadžio nuotr./Virgilijus Alekna

Lietuvą populiarina vietos lietuviai

Pats Lietuvą stengiantis aplankyti bent kas ketverius metus, Jurgis Pečiulaitis įsitikinęs, kad gimtinė yra patrauklus kelionių taikinys ir Naujosios Zelandijos gyventojams. „O kodėl ne? Tai graži šalis, prie jūros, kruiziniai laivai, praplaukiantys pro garsiausius Europos uostus, neturėtų aplenkti ir Klaipėdos. Apmaudu, kad Lietuvos užsienio reikalų ministerija šalies reklama nėra suinteresuota.“, – nusivylęs ilgametis Lietuvos garbės konsulas Jurgis Pečiulaitis.

Garbės konsulo pareigos nėra apmokamos nei vietinės valdžios, nei gimtinės. Tai tik titulas, įpareigojantis rūpintis vietinių lietuvių reikalais. Jurgis Pečiulaitis norėdamas atkreipti turizmo agentūrų dėmesį į Lietuvą kaip patrauklų kelionių objektą, eidavo per agentūras ir dalino informaciją apie Lietuvą.

Nusprendęs, kad šioje situacijoje gali padėti ir Lietuvos užsienio ministerija, kreipėsi į ją prašydamas atsiųsti lankstinukų apie Lietuvą anglų kalba. J.Pečiulaitis iš Lietuvos atstovų sulaukė lakoniško atsakymo: „Jie man atrašė, kad gali atsiųsti informacinės medžiagos, bet už siuntimą susimokėti turiu pats. Ar tai tinkamas požiūris? Juk jų darbas yra populiarinti šalį.“

Lietuvos nusikaltėliams trūksta sumanumo

Viena iš J.Pečiulaičio kaip konsulo pareigų buvo bendradarbiavimas su Naujosios Zelandijos saugumo institucijomis. Jam teko klausytis sekamų Lietuvos nusikaltėlių, atvykusių į Naująją Zelandiją, telefoninių pokalbių įrašų.

Vos tik atvykę į Naująją Zelandiją jie dažnai puola skambinti savo artimiesiems Lietuvoje ir pasakoti kaip pavyko parsigabenti kontrabandinių prekių

„Pareigūnams juos sugauti nebuvo sunku. Lietuviams trūko sumanumo. Vos tik atvykę į Naująją Zelandiją jie dažnai puola skambinti savo artimiesiems Lietuvoje ir pasakoti kaip pavyko parsigabenti kontrabandinių prekių. Tie pokalbiai tikrai būdavo juokingi“, – linksmai pasakojo pašnekovas.

Kita konsulo pareiga – būti tarpininku tarp atvykstančių lietuvių ir Naujosios Zelandijos imigracijos tarnybų. Kartais lietuviai atvyksta norėdami užsidirbti, tačiau čia įsitvirtinti nėra taip paprasta. Be to, valdžia reikalauja, kad atvykstantis imigrantas turėtų pakankamai pinigų padengti savo sveikatos draudimą, o ši suma gali siekti ir 15 tūkst. litų.

J.Pečiulaitis pasakojo, kad į jį neseniai kreipėsi lietuvis, kuris neseniai Lietuvoje vedė zelandietę ir dabar tvarko persikėlimo į Naująją Zelandiją dokumentus. Tokių istorijų taip pat pasitaiko.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min