2016 05 08

Nepabijojo emigruoti su 6 vaikais ir pagaliau surado laimę

Tūkstančiams lietuvių emigracija buvo paskutinė galimybė gelbėtis. Ir tie tūkstančiai atvirai sako – jeigu nebūtų emigravę, tikriausiai dabar badautų. Būtent bado išsigando ir iš Biržų kilusi daugiavaikė Genotų šeima.
Genotų šeima
Genotų šeima / LRT laidos stop kadras

Rasa ir Vytautas augina keturis savo ir du įvaikintus vaikus. Iš viso – aštuonios burnos, kurias reikia pamaitinti, aprengti, aprūpinti visais būtiniausiais daiktais. Lietuvoje tai buvo neįmanoma, liūdnai sako Rasa.Šeimyna prieš aštuonerius metus, tuo metu, kai visą Europą supurtė didžiulė krizė, pasirinko išvykti į Norvegiją.

Visų pirma laimės ieškojo Vilniuje

Peržiūrėti turinį naujame langehttp://www.lrt.lt/mediateka/irasas/99610?embed

Kas buvo anksčiau ir kas yra dabar – tai kaip du skirtingi pasauliai – vieningai sako šeimos nariai. Bet kiekvienas iš jų, net ir patys mažiausi, prisimena tuos didžiuosius sunkumus, kuriuos teko pereiti.

Nuo pačios jaunystės kartu esantys Vytautas ir Rasa niekada nebuvo tinginiai. Darbas jiems būtinas kaip oras ne tik todėl, kad taip galima užsidirbti, bet ir dėl to, kad abu jie negali sėdėti be veiklos. Jeigu tik yra laisva minutė – tuoj abu puola tvarkytis buityje.

Siuvykloje Biržuose dirbusi Rasa pasakoja, kad jos darbovietėje ėmė mažėti atlyginimai, buvo nebeaišku dėl ateities. Visų pirma geresnio gyvenimo šeima pradėjo ieškoti Vilniuje: „susikrovėme lagaminus ir išvažiavom su visais keturiais vaikais.“ Genotams Vilnius po apmirusių Biržų buvo tarsi naujas pasaulis. Nenorėjome milijonų, mums reikėjo pinigų tik maistui, jautrią tiesą pripažįsta Rasa.

Atsidūrė prie bado ribos

Kai žmonės kalba apie badą Afrikoje, kai ragina aukoti ten esantiems skurdžiams Rasai pasidaro graudu. Savo „Afriką“ ji turėjo namie, kur visai prie bado ribos buvo atsidūrę jos pačios vaikai.

„Tikrai būdavo – atidarau spintelę ir vyrui sakau: aš nebežinau, ką daryti valgyti, nes nieko nėra, nieko neturim – gal makaronas koks vienas kitas“, – prisimena moteris.

Ji sako, kad tokiu atveju pagelbėdavo Vytautas: „iš kirvio“ išvirdavo sriubą, pasiskolindavo pinigų. Tačiau tai būdavo labai laikinas sprendimas – juk skolų šleifas pasivydavo. Jis paskui šeimą nusekė į į Norvegiją.

Genotai net neįsivaizdavo, ką reiškia gyventi be skolų.

Genotai net neįsivaizdavo, ką reiškia gyventi be skolų. Jiems buvo įprasta vos gavus atlyginimą daugiau nei pusę jo iškart išdalyti kreditoriais tapusiems draugams.

Rasai be galo skaudu girdėti kai kurių garsių asmenų kaltinimus, kad neturtingi Lietuvoje tampa tik tie, kurie nemoka pasukti galvos. Ji sako, kad su vyru padarė absoliučiai viską, kas tik buvo jų valioje, bet dažniausiai aplinkybės jiems būdavo nepalankios.

„Aš dirbdavau po dvi pamainas: išeini vakare trečią valandą, grįžti ryte 6 valandą. Nuvedi vaikus į darželį, grįžti ir eini miegot, dar pavalgyti reikia padaryt, kad grįžęs vyras turėtų ką vaikam paduot. Ir vėl išeini į darbą, vyras paima vaikus iš darželio. O dar būdavo tokių įmonių, iš kurių atlyginimą reikėdavo „išmušinėt“: eidavau pas šefą prašyt, kad sumokėtų“, – prisimena Rasa.

Keturių vaikų buvo negana

Nors sekėsi labai sunkiai, o prieš išleidžiant kiekvieną centą reikdavo gerai pagalvoti, pora nusprendė, kad keturių savo vaikų jiems negana. Net būdami labai neturtingi, jiedu ryžosi po savo net ne nuosavų namų stogu priimti dvi mergaites.

Iš pradžių jie norėjo priglausti vieną mergaitę, tačiau iš vaikų namų gavo pasiūlymą priglausti dvi seses, kurių išskirti negali.

LRT laidos stop kadras/Genotų šeima
LRT laidos stop kadras/Genotų šeima

Rasa iškart skuba aiškintis, kad tai nebuvo verslo planas – tai tiesiog didelė meilė vaikams. Ji yra girdėjusi ne vieną istoriją, kai žmonės vaikų globos imasi tik dėl pašalpų. Rasa sako iš valstybės niekada nieko nereikalavusi.

Skurdas vos nesugriovė santuokos

Vilnius tos laimės, apie kurią svajojo Genotai, neatnešė. Grįžti į Biržus jau nebebuvo ko – ten niekas nelaukė su darbo pasiūlymais. Štai tada Rasa ir Vytautas pirmą kartą pagalvojo vykti ten, kur pinigų daugiau. Puikiai tam tiko viena turtingiausių Europos šalių – Norvegija. Tik štai palaikymo iš aplinkinių prieš tokį žingsnį nebuvo.

Vilnius tos laimės, apie kurią svajojo Genotai, neatnešė. Grįžti į Biržus jau nebebuvo ko.

„Šiaip pasitaikė proga, surizikavom ir išvažiavom. Visi sakė – ar jūs išprotėjot, su visais vaikais, jūs pražūsit – juk šitaip brangu Norvegijoj. Sakė taip pat, kaip ir iš Biržų važiuojant“, – lygina Rasa.

Pirmasis į Norvegiją išvažiavo Vytautas. Jis iš savo buvusių kolegų vienoje Vilniaus baldų gamybos įmonių išgirdo apie tokią galimybę ir net gavo konkretų pasiūlymą. Tiesa, vienas svečioje šalyje jis buvo net metus. Tuos metus apgyvendinimu rūpinosi įmonė, kurioje jis dirbo. Tačiau, kai atvyko žmona su vaikais, viską vėl reikėjo pradėti iš pradžių – nuomotis būstą, pirkti baldus ir t.t.

Tuos metus, kai Vytautas buvo Norvegijoje, Rasa viena pati prižiūrėjo vaikus, iš vyro siunčiamų pinigų dengė šeimos skolas. Bet šviesos tunelio gale nesimatė. Rasa ir neslepia, kad per krizę vos nesugriuvo ir jų santuoka.

„Su vyru pykdavomės. Kai trūksta pinigų, prasideda pykčiai. Valgyt reikia nupirkti, o pinigų nėra – sakau daryk ką nors, nėra pinigų iš kur gaut“, – sunkius momentus prisimena moteris. Dar sunkiau tapo, kai Vytautas emigravo – ant moters pečių liko 6 vaikai, darbas ir visa buitis. Ji sakė nežinojusi, kiek dar galės taip gyventi.

Norvegijoje pradėjo nuo 35 kvadratinių metrų

Paskui vyrą emigruoti nusprendusi Rasa žinojo, kad Norvegijoje lengvo darbo negaus. Tačiau ji buvo pasiryžusi bet kam, kad tik būtų arčiau mylimo žmogaus, ir kad galėtų kuo labiau prisidėti prie šeimos biudžeto.

Norvegijoje išsinuomoti padoraus būsto šeima negalėjo sau leisti. Tad glaudėsi susispaudę tarsi silkės statinėje – 8 žmonės 35 kv. m bute. Jame šeima pragyveno kelis mėnesius. Vėliau jau išsinuomojo 60 kv. m butą, kuriame glaudėsi 4–5 mėnesius.

LRT laidos stop kadras/Genotų šeima
LRT laidos stop kadras/Genotų šeima

Gyvenimą Norvegijoje Genotai pradėjo nuo didmiesčio – pirmiausiai gyveno Bergene ir tik vėliau persikėlė į jaukų, mažą, tarp miškų ir stulbinamo grožio fjordo įsikūrusį Itre Arnos miestelį.

„Mes važiavom čia turistų keliais (buvom darę su draugais toki turą) ir pravažiuojant man draugė pasakė, kad čia yra fabrikas. Aš susiradau internete visus to fabriko adresus, siunčiau CV. Aišku, reakcijos nebuvo, tai išsiunčiau dar kartą. Aš esu toks žmogus – kol man neduos atsakymo, aš nepaliksiu ramybėje. Pamatė kad neatstosiu, parašė, kad dabar nereikia. Praėjo keli mėnesiai ir vėl aš nusiunčiau – vėl nieko“, – pasakoja Rasa.

Kartą atsispausdinusi CV lietuvė nuvyko į įmonę ir panoro akis į akį susitikti su atsakingu darbuotoju. Tačiau gavo tik telefono numerį, tačiau vėliau – ir kvietimą pokalbiui, o galiausiai – patį darbą.

Naujasis Rasos darbas ir lėmė, kur šeima apsigyvens. Kiekvieną rytą važinėti iš Bergeno buvo labai nepatogu, ji neturėjo laiko pabūti su vaikais.

Po pusės metų šeima pasiėmė 200 tūkst. eurų būsto paskolą. Nors Genotų šeimos pasirinktas miestelis ir įspūdingoje vietoje su puikiu vaizdu pro langus – kainos, palyginti, čia nėra didelės. Pasak Rasos, mėnesinė paskolos įmoka yra bene dvigubai mažesnė nei nuoma, kurią mokėdavo už aptriušusį butą.

„Turim namą, turim darbus, turim didelę šeimą – to užtenka“, – sako emigrantė.

Kitiems pataria niekada nepasiduoti

Turim namą, turim darbus, turim didelę šeimą – to užtenka, – sako emigrantė.

Šešis vaikus auginanti Rasa sako, kad per aštuonerius Norvegijoje pragyventus metus nė karto nebuvo išsigandusi vietinės vaiko teisių tarnybos, apie kurią žmonės Lietuvoje girdėjo daug blogo.

„Vaikams buvo tas adaptacinis periodas, buvo ir peštynių ir išsišokimų. Pakviečia „ant kilimėlio“, ateinam pašnekam. Bandai išsiaiškinti situaciją – kaip kas yra. Pasakyčiau, mokytojai čia kitaip žiūri į tas situacijas – jie nepuola kaltint to vaiko kuris trenkė kitam, jie išsiaiškina, kodėl taip atsitiko, kviečia vienus tėvus, kviečia ir kitus“, – pasakoja lietuvė. Ta tarnyba visiškai nebaisi, jeigu protingai su jais kalbi, jeigu nieko neslepi, sako moteris.

Siuvimo fabrikas, kuriame dirbo Rasa, jau užsidarė. Tačiau, jei praktikos Norvegijoje turi – be darbo neliksi, sako ji. O vyras pastovios darbo vietos pats nenori – jį nuolat kviečia tai į vienas, tai į kitas statybas.

„Aš dabar dirbu daržely, valau. Tai darbas, kurio aš labai norėjau ir kurio labai laukiau. Gal ir juokinga pasirodys, bet valytojos darbas ir dar vakarais, man labai parankus. Aš esu iš tų krapštukių, kurios mėgsta tvarkytis, tai mano darželis blizga“, – pasakoja emigrantė.

Šiuo metu šeima skolinga tik bankams – už automobilį ir namą. Kitų skolų jau senai neliko. Pagaliau pavyksta ir šiek tiek susitaupyti. Kai kurie vaikai jau sukūrė savo šeimas, gyvena atskirai. Tačiau tėvų nė vienas nepamiršta.

Šeima į Norvegiją atsikraustė, kai jauniausiai mergaitei buvo 6 metai. Norvegiškai dabar ji kalba geriau nei lietuviškai. Pasak Rasos, ji stengiasi, kad namuose visi kalbėtų lietuviškai, tačiau vaikai mėgsta tarpusavyje kalbėti ir vietine kalba.

Su Norvegija susigyveno ir Rasa su Vytautu. Jiems čia gera ir jauku, pagaliau gali ramiai užmigti. Genotai tikisi, kad jų šeimos istorija nelaimingai gyvenančius įkvėps niekada nepasiduoti.

„Niekada nereikia nuleisti rankų. Ir vis eit pirmyn, ir dar pasistengti kitiems įrodyti, kad tu gali, kad tai yra įmanoma“, – pokalbį užbaigia Rasa.

Laida „Emigrantai“ – antradieniais, 19.30 val., per LRT TELEVIZIJĄ. Laidos įrašą galite rasti LRT.lt mediatekoje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius