Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Neradęs kelio į NBA, lietuvis laimingas pasijuto Olandijoje pardavinėdamas dviračius

Henrikas Gelgota
Laidos „Emigrantai“ kadras/LRT.lt / Henrikas Gelgota
Šaltinis: Lrt.lt
2
A A

Pagal pirminį planą Henrikas Gelgota turėjo gyventi Amerikoje ir profesionaliai žaisti krepšinį. Tačiau planai sugriuvo ir vaikinas iš Marijampolės atsidūrė Olandijos studentų miestu vadinamame Groningene. Visai netyčia čia jis sukūrė dviračių verslą ir išgarsėjo kaip geras šių transporto priemonių specialistas.

Nors Henrikui tik 23-eji, jo emigracijos stažas jau penkeri metai. Gyvenimo laimės ieškoti jis išvyko dar mokydamasis mokykloje, būdamas vos septyniolikos.

Pradėjo nuo kariškos tvarkos

„Siekiau savo gyvenimą susieti su krepšiniu. Ir Amerika buvo ir dabar yra krepšinio aukštumos – ten NBA ir visa kita. Visų mažų vaikų svajonė būdavo žaisti NBA. Tai aš pagal tą svajonę išvažiavau iškart, negalvodamas apie nieką. Ėmiau ir išvažiavau“, – pasakojimą „Emigrantams“ pradeda Henrikas.

Dėl svajonės tapti NBA žvaigžde jis buvo pasiruošęs bet kokiems sunkumams, o jų svajonių šalimi vadinama Amerika nuo pat pradžių jam nepagailėjo. Vaikinas iš Lietuvos buvo blaškomas po visą šalį, keliavo iš vienos valstijos į kitą. Per kelerius metus jis spėjo pagyventi Indianoje, Floridoje, Nevadoje ir Kalifornijoje. Pasak emigranto, taip keliauja visi, kas nori išgarsėti krepšinio pasaulyje.

Tvarka mokykloje buvo kaip kariuomenėje – jokių žaidimų, jokių linksmybių – vien tik griežtas treniruočių ir pamokų režimas.

Jo kelio į NBA ieškojimai prasidėjo nuo karinės mokyklos.

„Jie komplektavo krepšinio komandą ir paprasčiausiai ieškojo žmonių iš Europos“, – aiškina Henrikas.

Pasak jo, tvarka mokykloje buvo kaip kariuomenėje – jokių žaidimų, jokių linksmybių – vien tik griežtas treniruočių ir pamokų režimas. Tačiau lietuvis užsispyrė eiti toliau. Jam atrodė, kad tokius sunkumus turi pereiti kiekvienas rimtas sportininkas.

„Ten buvo taip – pusantos valandos krepšinio per dieną 5 kartus per savaitę. Šiaip būdavo keliamasi 6 ryto, būdavo žygiuojama į pusryčius, būdavo rytinės paskaitos, batai turėdavo būti nuvalyti, dienos uniforma tvarkinga, viskas susegiota. Jeigu saga neužsegta, tai iš karto atsispaudimai arba gaudavai bausmę – savaitgaliais į lauką neišeidavai“, – prisimena lietuvis.

Daug kas iš Henriko bendramokslių atkrito. Jeigu ne po pirmų dienų, tai po kelių mėnesių. Įtampa būdavo tokia didžiulė, kad tekdavo kviesti net medikus ir policijos pareigūnus. Ne tik liedavosi ašaros, bet buvo ir bendrakursių, peiliais puolančių kitus, ir seržantų, kuriems dėl kadetų mušimo vėliau skirta įkalinimo bausmė.

Sunkiausia jauniems iš viso pasaulio suvažiavusiems vaikinams buvo apribojimas nuo išorinio pasaulio. Tai, kad bet kurią minutę negali susisiekti su artimaisiais ir draugais. Nei mobiliojo telefono, nei socialinių tinklų.

„Per pirmuosius metus buvo sunku, labai sunku. Viskas nauja, aš – 17 metų iš tokio mažo miestelio, Marijampolės. [...] Dabar pažiūriu, gal baisoka, bet tada nebuvo baisu. Tada žiūrėjau tik į priekį ir viskas. Bet buvo labai daug patirties. Neįkainojama patirtis“, – pabrėžia „Emigrantų“ pašnekovas.

Po metus trukusių mokslų už savo pažangumą vaikinas iš Lietuvos gavo ne tik Amerikos kariuomenės eilinio laipsnį, bet ir išskirtinį diplomą.

Krepšinį derino su pamaldomis

Sportininkas mokytis krepšinio buvo perkeltas į kitoje valstijoje esančią religinę gimnaziją, kur vietoje griežtų fizinio rengimo treniruočių laukė daug maldų.

Tai, ką perėjo karinėje mokykloje, Henrikas vadina juokais palyginus su tuo, kas jo laukė paskui. Sportininkas mokytis krepšinio buvo perkeltas į kitoje valstijoje esančią religinę gimnaziją, kur vietoje griežtų fizinio rengimo treniruočių laukė daug maldų.

„Per savaitę į bažnyčią turėjome eiti kokius 3–4 kartus. Savaitgaliais turėdavai apie 6–7 valandas prasėdėti bažnyčioje“, – apie pasikeitusią dienotvarkę kalba lietuvis.

Kelią į didįjį NBA krepšinį Henrikui turėjusi praskinti mokykla lietuviui pasirodė visiškai netinkama. Nors reklamavosi, kad rengia profesionalius sportininkus, vaikinui pasirodė, kad labiau mokiniai ten mokomi teisingai melstis, o ne mėtyti kamuolį. Pasak jo, mokykloje nebuvo nei gerų trenerių, nei normalios krepšinio aikštelės.

Trečias ir paskutinis Henriko bandymas tapti krepšinio žvaigžde Amerikoje buvo nesėkmingiausias. Atsikandęs specializuotų mokyklų vaikinas savarankiškai susirado krepšinio rengimo centrą Las Vegase. Įkalbėjo tėtį skirti dar kelis tūkstančius dolerių už mokslus ir persikėlė į tą naują vietą.

Čia jam iš karto klausimų sukėlė tai, kad treneriams buvo vos 23–24 metai ir negalima buvo patikrinti jų praėjusių metų rezultatų, nes šios treniruotės jiems buvo pirmas kartas. Visgi lietuvis nusprendė pabandyti.

Jam teko susimokėti už mokyklą, tada treneriai ėmė reikalauti pinigų ir už būsimas paskaitas. Pasak lietuvio, per visą laiką, kiek jis buvo mokykloje, jis nė karto neišėjo į aikštelę ir nė karto neįmetė į krepšį.

Patyręs daug nusivylimų Henrikas NBA žvaigžde taip ir netapo. Galiausiai atsidūręs pramogų verslo sostine tituluojamame Los Andžele jis nusprendė, kad ta šalis ir jos kultūra jam netinka.

Kai Henrikas pakėlė triukšmą, kad naujoji krepšinio mokykla jam kelia įtarimą, naujieji treneriai jį išvadino konfliktiška asmenybe ir ėmė sukti uodegas aiškindami, kad tokie rėksniai kaip jis žaisti krepšinio negali. Kartą jie tiesiog liepė lietuviui susikrauti lagaminą, nuvežė jį prie viešbučio, paleido ir pasakė, kad jis išmestas iš mokyklos.

Patyręs daug nusivylimų Henrikas NBA žvaigžde taip ir netapo. Galiausiai atsidūręs pramogų verslo sostine tituluojamame Los Andžele jis nusprendė, kad ta šalis ir jos kultūra jam netinka. Pats savarankiškai vaikinas nusprendė, kad metas grįžti į Europą ir paieškoti šiltos vietelės ten.

Laimingas pasijuto Olandijoje

Henrikas sugalvojo, kad jei jau nenusisekė krepšininko karjera, seks tėvo pėdomis ir bandys tapti verslininku. Pradėjęs ieškoti verslo studijų Europos universitetuose, Henrikas įstojo į universitetus Olandijoje ir Švedijoje. Galiausiai jis nusprendė pasirinkti universitetą Olandijoje, Groningene.

„Nuo tos dienos, kai čia atvažiavau, esu laimingas žmogus“, – pabrėžia lietuvis.

Įstojęs į universitetą, Henrikas iš karto stengėsi imtis ir kokios nors kitos veiklos.

„Yra vienas toks rinkodaros sakinys – „būk reikiamoj vietoj, reikiamu metu, su reikiamais žmonėmis“. Taip atsitiko, kad po metų studijų buvau tokioje aplinkoje ir taip išėjo, kad jau antrais metais turėjau savo nuosavą dviračių parduotuvę“, – pasakoja emigrantas.

Už nedidelį mokestį iš buvusio savininko perėmęs verslą Henrikas didžiuojasi, kad iškart tapo labai populiarus ir mėgstamas vietos gyventojų.

Už nedidelį mokestį iš buvusio savininko perėmęs verslą Henrikas didžiuojasi, kad iškart tapo labai populiarus ir mėgstamas vietos gyventojų. Nors aplink jo parduotuvę galima suskaičiuoti dar bent 6 dviračių parduotuves, konkurencinės kovos jaunasis verslininkas nebijo.

„Žmonėms patinka, kaip mes čia bendraujam. [...] Aš darau verslą taip, kaip aš įsivaizduoju. Manęs nieks nemokė, kaip jį daryti“, – akcentuoja Henrikas.

Pasak jo, pirkėjai, užsukantys į parduotuvę, būna iš įvairiausių pasaulio šalių.

„Esu pardavęs dviratį tikriausiai į kiekvieną pasaulio šalį. Tai, sakau, nusipirksiu žemėlapį ir pasistatysiu, kad pažymėčiau, iš kur atvyko žmonės, kuriems pardaviau dviračius“, – džiaugiasi verslininkas.

Jis įsitikinęs, kad jo parduotuvėje buvo bent 90-ies procentų pasaulio šalių atstovai. Kaip atvirauja lietuvis, kai kurių pirkėjų gimtųjų šalių pavadinimų jis sako net niekada negirdėjęs.

Pasak jo, nuosavas verslas – tai jo gyvenimo universitetas. Universitete, į kurį jis atvažiavo studijuoti, jis nebestudijuoja, mokslus trumpam nutraukė,

„Universitete reikia eiti ir piešti ant lapo žaidimukus kažkokius, tą laiką uždaryti parduotuvės aš negaliu, man širdis verkia“, – „Emigrantams“ sako Henrikas.

Patirtį svajoja pritaikyti Lietuvoje

Lietuviui priklausanti dviračių parduotuvė yra pagrindinėje Groningeno gatvėje. Kas valandą pro ją pravažiuoja šimtai ratuotų studentų. Tai miestas, kuriame kiekvienas gyventojas turi mažiausiai vieną dviratį. O kai kas jų turi net ir po tris ar keturis. Savo verslą marijampolietis vadina amžinu, nes ko jau ko, bet dviračių Groningene visada visiems reikės.

Rugpjūtį, kai į miestelį atvažiuoja daugiausiai studentų, per dieną parduodama apie 10–12 dviračių, dienos rekordas – 15. Tačiau didžiausias pelnas lietuviui – iš dviračių remonto. Kadangi visas miestas važinėja ne naujais dviračiais, jie nuolat genda. Dviračių avarijos čia – kasdienis reiškinys.

„Tvarkom dviračių daug, kartais būna 20–30 per dieną, kartais – 10“, – aiškina verslininkas.

Kad ir kaip gerai jam sektųsi užsienio šalyje, Henrikas nori grįžti į Lietuvą.

„Pakeliavau, pakeliavau ir užtenka. Patirties dar noriu gauti, „pasimėtyti“, pažiūrėti, kaip žmonės gyvena, padaryti pats kažką. Bet yra ir Lietuvoje galimybių, tikrai. Visąlaik ten nuostabiai jausdavausi tarp savo draugų, šeimos, smagu ten“, – atvirauja lietuvis.

Tačiau su dviratėmis transporto priemonėmis Lietuvoje Henrikas nenori užsiimti, sako, kad šis verslas pelningas tik Olandijoje, o mūsų šalyje nieko gero nepavyktų. Lietuvoje jis planuoja imtis keturračių transporto priemonių, t. y. automobilių verslo.

Lietuvą Henrikas vadina perspektyvų šalimi, nes daugybėje sričių jis mato dar neužimtų verslo nišų. Grįžęs į Lietuvą Henrikas tikisi rodyti gerą pavyzdį kitiems jauniems žmonėms ir skatinti juos taip pat būti verslininkais.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min