Marijampolietė G.Žibūdaitė Lietuvoje buvo žinoma medalius skinanti raitelė ir profesionali jojimo trenerė. Mėgavosi šlove, turėjo darbų ir uždarbiu nesiskundė. Tačiau mergina nusprendė viso to atsisakyti ir pradėti naują gyvenimo etapą Šveicarijoje.
Nuo vaikystės Gerda augo šalia žirgų. Jie jai atstojo žaislus ir geriausius draugus. Iš pradžių tai buvo vaikiškas laisvalaikio praleidimo būdas, paskui tapo sportu, o galiausiai – rimtu darbu.
„Turėjau savo žirgų Lietuvoje, užsiėmiau jais. Nusprendžiau, kad atėjo laikas pokyčiams – keisti darbą. Pradėjau Lietuvoje ieškoti kito darbo. Norėjau dirbti biure, kompiuteriu, pabėgti nuo žirgų“, – sako Gerda.
Gerdos aplinkoje daug kas nesuprato, kodėl ji taip staiga viską nusprendė keisti. Ji aiškina, kad kiekvienam žmogui ateina laikas, kai norisi pokyčių. Nebūtinai turi įvykti kas nors bloga, nebūtinai reikia krizės.
„16 metų praleidau žirgyne. Norėjosi ko nors naujo, man niekada neužteko tos pačios veiklos. Jaučiau, kad savęs nerealizuoju. Bandžiau Marijampolėje įkurti jojimo sporto mokyklą. Mačiau, kad nelabai yra perspektyvų, nepavyks plėstis, taip ir sutapo. Pradėjau Lietuvoje kitur ieškotis darbo, bet tai užtruko ir draugas pasiūlė važiuoti į Šveicariją mėnesiui. Nebūčiau važiavusi, jei kas būtų pasakęs, kad reikės pusmečiui ar metams“, – tikina pašnekovė.
Tačiau sutikusi keliauti į svetimą šalį ji nežinojo, kad Šveicarija – tikras žirgų sporto rojus. Tai pats mėgstamiausias žmonių laisvalaikio užsiėmimas. „Čia joja kas antras. Šitame miestelyje – žirgynas prie žirgyno“, – tikina Gerda.
Jojimo mėgėjų, sako ji, Šveicarijoje daug, tačiau profesionaliai mokančių rūpintis žirgais labai trūksta. Būtent todėl specialistus šveicarai bando prisivilioti iš kitų šalių.
Apsigyvenusi mažame kaimelyje, marijampolietė iš karto pajuto, kad ilgai tokioje vietoje neištvers. Jai nepatiko ramybė ir tai, kad aplink mažai žmonių.
Marijampolietė G.Žibūdaitė Lietuvoje buvo žinoma medalius skinanti raitelė ir profesionali jojimo trenerė.
„Atvažiavau, buvo labai gražu. Pirmą mėnesį atsikeldavau, kasdien – Alpės. Aplink visur kalnai, joji – visur kalnai. Buvo fantastika. Pirmus 3 mėn. sakiau, kad čia nerealu. Kai atvažiavau, buvo žiema, paskui pavasaris, gamta keitėsi. Bet man visą laiką norisi veiksmo, žmonių. Man blogiausia užsibūti vienoje vietoje ir su tais pačiais žmonėmis“, – sako Gerda.
Labiausiai emigrantę nustebino tai, kad Šveicarijoje žmonės, dirbantys su žirgais, nėra taip gerbiami, kaip Lietuvoje. Profesionali raitelė pasijuto tarsi būtų tapusi eiline ūkio darbininke.
„Žirgininkų darbas – kaip paprastų ūkininkų. Turbūt vienas prasčiausiai apmokamų. Lietuvoje dirbdamas tą patį darbą gali uždirbti ir jausiesi profesionalas“, – tikina jojikė.
Tačiau atlyginimai ir sąlygos tikrai skiriasi: „Daug kur suteikia gyvenamąją vietą, nekainuoja nuoma, nėra mokesčių, bet gyvenimo sąlygos ne tokios. Gyvenau ne ūkyje, o pačiame žirgyne, su vadovais namuose. Ten didelis namas, bet dieną naktį jautiesi kaip darbe. Nesakau, kad buvo blogai. Patekau tarp labai gerų žmonių. Sakoma, kad šveicarai uždari, šalti, neįsileidžia svetimų žmonių. Aš patekau į visai kitokį ratą.“
Šveicarija – turtinga valstybė, tačiau ne viskas ten geriau nei pas mus. Gerda sako, kad, pavyzdžiui, žirgynai Lietuvoje kur kas ištaigingesni.
Labiausiai emigrantę nustebino tai, kad Šveicarijoje žmonės, dirbantys su žirgais, nėra taip gerbiami, kaip Lietuvoje.
„Gal man neteko sėkmės patekti į gražias arklides. Jeigu žmonės Lietuvoje ką nors naujo kuria, stengiasi padaryti kuo gražiau. Jie daro paprastai: kad būtų gražu, švaru, balta, tvarkinga, atitiktų poreikius. O Lietuvoje žirgynus stato, kad tikrai būtų gražu“, – pastebi Gerda.
Būtent dėl gana kuklių gyvenimo sąlygų žirgynuose darbininkai ilgai neužsibūna, vyksta nuolatinė kaita. Šveicarai vis prisikviečia naujų atvykėlių iš Rytų Europos šalių. Labai daug miestuose dabar dirbančių žmonių karjerą šioje šalyje pradėjo būtent nuo darbo su žirgais.
Atvažiavusi dirbti Gerda nusprendė, kad pinigai jai – ne prioritetas: „Noriu gyventi laimingai. Svarbiau išgyventi. Pinigų visąlaik bus mažai, kad ir kiek uždirbsi. Nesu linkusi šnekėti apie pinigus. Net kai Lietuvoje gyvenau su draugais. Kai čia, Šveicarijoje, norėjau išeiti iš darbo, man siūlė pakelti algą. Bet ne piniguose laimė. Kai nekenti, kai nenori ryte keltis, kai nenori eiti į darbą – viskas. Pinigai nepadės.“
Tai turėjo būti Gerdos emigracijos istorijos pabaiga. Ji jau net turėjo planą apsigyventi Vilniuje, vėl mėginti ieškoti darbo biure, bet viskas susiklostė netikėtai – gavo pasiūlymą dirbti oro uoste.
Antrasis bandymas pavyko – pagaliau ji jaučiasi laiminga. Šiuo metu Gerda įsikūrusi nedideliame Vinkelio miestelyje, visai šalia Ciuricho oro uosto, kuriame ir dirba.
Pamestų daiktų specialistė – taip dabar skamba lietuvės pareigos. Kasdien šimtai lėktuvais keliaujančių žmonių kreipiasi į ją pagalbos. Kur dingo lagaminas, ar atsirado lėktuvo salone paliktas mobilusis telefonas – klausimai patys įvairiausi.
Labiausiai pašnekovei patinka, kad dabar ji gyvena vos 10 min. nuo Ciuricho centro, tad pagaliau jaučiasi ištrūkusi iš provincijos.
Matyt, taip jau lemta, bet profesionali raitelė nuo žirgų niekaip negali atitolti. Beveik kasdien ji atvažiuoja į netoli namų esantį nedidelį žirgyną, kur tarp mylimų gyvūnų praleidžia porą valandų.
Kiek laiko truks šis gyvenimo etapas – Gerda nežino. Ir neatmeta, kad bet kurią dieną staiga atsikėlusi sugalvos, jog Šveicarija nusibodo, metas grįžti namo. Taip tikrai gali būti – šypsosi ji.
„Esu labai daug sakiusi „jau niekada“. Dėl užsienio buvo taip pat: jau niekada ten nevažiuočiau, jau tikrai niekada, Lietuvoje gerai. Dabar net nežinau. Gyvensiu, kol bus smagu“ – tikina Gerda ir sako kol kas esanti laiminga.
