Dabar populiaru
Publikuota: 2019 balandžio 11d. 20:10

Nesijaučia esanti emigrantė: jausmais ir mintimis niekada nebuvo nutolusi nuo Lietuvos

Laima Gudonienė
Asmeninio archyvo nuotr. / Laima Gudonienė

Penkerius metus Šveicarijos Bazelio kantone senukus slauganti rokiškietė Laima Gudonienė sako, kad šį laikotarpį ji vadina ne emigracija, o darbu kitoje šalyje. „Niekada nesijaučiau esanti emigrantė, ir man tas žodis labai nepatinka. Keista ir nemalonu girdėti, kai, grįžusi atostogų į Rokiškį, dažnai vietoj pasisveikinimo girdžiu: „O, emigrantė grįžo“, – dalijasi pastebėjimais Laima.

Šveicarijoje dirbančios moters nuomone, emigrantu galima laikyti tik tą, kuris užsienyje jau turi nuolatinę gyvenamąją vietą, įsikūręs ten su šeima ir nebežada grįžti į Lietuvą. „Mano situacija kitokia. Aš planuoju grįžti, tik šiuo metu dirbu ne Lietuvoje. Atostogų į tėvynę parvykstu dukart per metus. Vyras Šveicarijoje mane aplanko ir pasisvečiuoja po porą savaičių irgi mažiausiai du kartus per metus, todėl didelio atotrūkio nuo artimųjų nejuntu, ypač dabar, kai laisvai galima bendrauti skype‘u ar facebook‘u. Dažnai kalbamės kelis kartus per dieną, aptariame viską ir pasitariame“, – sako Laima.

Į Šveicariją išvyko pajutusi „perdegimo sindromą“

Moteris pasakoja, kad mintis ką nors keisti brendo senokai. „Ėmė varginti nuolatinė rutina: namai, sodas, darbas rajono Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje…“ – pasakoja Laima.

L.Gudonienė prisipažįsta, kad jai visuomet rūpėjo platesnis darbų horizontas. Dirbdama rajono Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje nuolat sekė specialiojo ugdymo naujoves ir jomis dalijosi su rajono pedagogais. Per septyniolika darbo metų specialusis ugdymas patyrė daug pokyčių. „Teko perskaityti daug naujų įstatymų, poįstatyminių aktų, daug šalių aplankyti ir susipažinti su jų ugdymo įstaigomis, darbu su specialiųjų poreikių turinčiais asmenimis. Kuo toliau, tuo labiau pradėjau nusivilti savo darbu. Pastebėjau, kad asmenys, turintys specialiųjų poreikių, esminių pokyčių mūsų šalyje nejaučia. Pajutau „perdegimo sindromą“, pritrūko savirealizacijos, todėl buvau pasirengusi pokyčiams“, – prisipažįsta Laima.

Pokyčių pradžia

Kai žmogus pasirengęs ką nors keisti, permainos į gyvenimą ima veržtis savaime. Laima gerai prisimena 2014-ųjų vasarą, kai Šveicarijoje senuką slauganti jos draugė paprašė padirbėti vietoj jos ir išleisti ją atostogų. „Susigundžiau, juolab kad turėjau gerus vokiečių kalbos pagrindus iš vidurinės mokyklos. Rūpėjo pažinti ir pasakomis apipintą Šveicariją. Per vasaros atostogas padirbėjusi pora mėnesių grįžau į įprastinį darbą“, – prisimena Laima.

Bet mintis išvykti niekur nedingo. „Abejonių, svarstymų, dėliojimų už ir prieš buvo daug. Nugalėjo smalsumas, noras užsidirbti ir kuo greičiau grąžinti bankui buto paskolą“, – prisipažįsta moteris.

Senukų slauga – ne vien vargas

Laima pasakoja, kad slaugyti senukus jai nėra vien vargas. Juo labiau kad pagalba kitiems, ypač neįgaliems žmonėms, buvo jos profesijos dalis ir Lietuvoje. Tik tėvynėje dažniau ją teikė vaikams. Per penkerius darbo Šveicarijoje metus Laima dirba jau ketvirtoje Bazelio kantono šeimoje. Kaip ir daugelis moterų iš Lietuvos, slaugo senukus, kuriems reikia pagalbos namuose. Vieniems daugiau, kitiems mažiau.

Į darbo sutartį įtraukta tiek medicininė pagalba, tiek namų ūkio darbai, laisvalaikio planavimas, apsipirkimas.

Ilgiausiai, pustrečių metų, Laima dirbo pas močiutę, kuri sirgo senatvine demencija. „Mudvi tapome draugėmis. Kol jos liga dar leido, važinėdavomės mašina po jai mielas vietoves, parkus. Kartu pamačiau įspūdingų vaizdų, susipažinau su kai kuriais šveicarų papročiais, tradicijomis. Ji mane dar spėjo supažindinti su tradicine šveicarų virtuve, nes būdama sveika puikiai gamino“, – apie senukų priežiūros patirtį pasakoja Laima.

Moteris susidraugavo su prižiūrimos močiutės dukromis, jų šeimomis. Po močiutės mirties jos nuoširdžiai rūpinosi Laima ir padėjo jai susirasti naują darbą.

„Dažnai girdžiu, esą šveicarų draugų negali turėti. Mano patirtis kitokia. Visų šeimų, kuriose teko dirbti, artimieji manęs neišbraukė iš draugų būrio. Dažnai teiraujasi, kaip sekasi, ar nereikia pagalbos“, – griauna stereotipus Šveicarijoje dirbanti moteris.

Kaip atrodo Laimos diena?

Šiuo metu L.Gudonienė prižiūri 92-ejų senuką ir 96-erių močiutę. Abu guvūs, draugiški.

Laima keliasi 7 val. ir paruošia senukams vaisių salotas, padengia stalą. „Močiutė pati atsikelia, susitvarko. Negaliu atsistebėti jos unikaliu protu. Mėgstamiausias jos užsiėmimas – spręsti kryžiažodžius, skaityti knygas. Pati planuoja visus darbus. Aš tik padedu ten, kur reikia pakelti, atnešti. Senukui reikia daugiau pagalbos. Jis sunkiai vaikšto, užtat visada su šypsena, nusiteikęs pozityviai ir niekad nepamiršta padėkoti už menkiausią pagalbą“, – apie savo globotinius su meile kalba Laima.

Per savaitę moteris gauna vieną arba dvi laisvas dienas. Jas skiria poilsiui ir bendravimui su drauge, kuri dirba netoliese.

Laima pasakoja, kad slaugyti senukus jai nėra vien vargas.

Arba stengiasi aplankyti kažką naujo. „Transportas čia labai brangus. Tarkim, kelionė miesto traukiniu – „trambu“ kainuoja apie 4,60 euro, tarpmiestinis vienkartinis bilietas traukiniu – nuo 35 eurų. Taigi savarankiškas pažintines keliones tenka labai apgalvoti ir planuoti. Esu aplankiusi itališkąją Šveicarijos dalį anapus Alpių, teko pasivaikščioti Keturių kantonų ežero pakrantėmis Liucernos mieste, bet tai jau buvo išvykos su pacientų šeimomis, jos nieko man nekainavo. Bazelyje nebepasiklysčiau. Jis nuostabus, dvelkiantis senovišku filmu, bet per penkerius metus tikrai neapkeliavau visos šalies“, – įspūdžiais iš Šveicarijos dalijasi Laima.

Ne visi globotiniai vienodi. Moteriai teko pusę metų dirbti labai sunkiai. „Globojau senuką, kuris nemiegodavo naktimis, pats sunkiai vaikščiodavo, tačiau į vežimėlį sėstis griežtai atsisakydavo. Jaučiau rankų, nugaros skausmus, bet senuko šeima žinojo jo sunkų charakterį ir visada buvo pasiruošusi man padėti. Čia jie negaili pasakyti, kad yra dėkingi už sunkų darbą, už supratingumą, už šypseną. Dažniausiai nuoširdžiai“, – pastebi moteris.

Šveicarai nemėgsta keisti nusistovėjusios tvarkos

Laima pasakoja, kad greitai perima savo globotinių šeimos gyvenimo būdą ir papročius. „Šveicarijoje labai svarbu nepažeisti, neišardyti jų nusistovėjusios tvarkos. Kiekvienas daiktas turi savo vietą, kainą ir istoriją. Įskilusi sena lėkštutė, puodelis, aptrupėjęs molinis puodas ar medinė salotinė, skaičiuojanti antrą šimtmetį, laikomi pagarboje, nes mamos ar net senelės palikimas“, – pastebėjimais dalijasi moteris.

Iš pradžių jai tai buvo keista, manė, kad visa tai – perdėtas taupumas, tačiau laikui bėgant suprato, jog valgydami iš indų, menančių senas istorijas, jie mėgaujasi prisiminimais, apžiūrinėja kiekvieną ornamentą.

Laima pastebi, kad šveicarai konkretūs, griežtai planuojantys laiką žmonės ir bet koks nukrypimas nuo planų įneša sumaišties ir nerimo. „Čia nepriimta eiti į svečius nekviestiems. Prie šito man nebuvo sunku įprasti. Lietuvoje mane erzino žmonių nepunktualumas, žodžio nesilaikymas, chaotiška dienotvarkė. Greit pajutau, kad šveiciarų gyvenimo būdas man tinka. Jokių netikėtumų, žinau, ką veiksiu visą savaitę“, – sako moteris.

Vis dėlto, pasak Laimos, Šveicariją sunku pažinti. Čia telpa daug kultūrų, kalbos dialektų. Kiekvienas kantonas savitas, turintis savo herbą, vėliavą, papročius ir dialektą. Patys šveicarai kaip reikiant nesupranta kitų kantonų kalbos.

Tamsioji darbo pusė – tik akimirkos

Laima prisipažįsta: kai užklumpa nuovargis, ilgiau nepasimato su artimaisiais, kyla visokių minčių… „Kodėl aš čia? Kiek laiko dar būsiu? Ar verta taip gyventi? Nuotaikai pagerėjus suprantu, kad man čia gerai. Esu reikalinga šiems žmonėms, daugiau uždirbdama galiu padėti šeimai, laisviau planuoti atostogas“, – sako moteris ir priduria niekada nesigailėjusi tokio savo pasirinkimo.

L.Gudonienė visiems, ypač jaunimui, pataria: „Jei tik norite, bandykite. Išmoksite kalbų, įgysite įvairių patirčių, pabuvę svetur suprasite, kokia graži yra Lietuva, jos gamta. Man nieko nėra gražiau už žydinčius iki horizonto lubinų, rapsų laukus, nors tame horizonte ir nėra nuostabių šveicariškų kalnų. Tik žmonės Lietuvoje liūdni ir pavargę“, – sako Laima.

Leidimą dirbti ir gyventi Šveicarijoje Laima turi iki 2021 m., tačiau be sunkumų gali jį pratęsti. Šveicarijoje moteris planuoja dirbti tol, kol sulauks tos šalies pensijos, jeigu planų nepakoreguos sveikata ar artimieji. „Net nesvarstau klausimo – ar grįšiu. Niekada jausmais, mintimis neišvykau iš Lietuvos. Nuolat skaitau „Gimtąjį…“, žiūriu lietuviškas laidas. Tik darbe vokiškai bendrauju su šveicariško dialekto prieskoniais“, – sako Laima, nelaikanti savęs emigrante.

„Gimtasis Rokiškis“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Video

04:10
00:39
01:08

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Konkursas

Visi į lauką!

Parašykite atsiliepimą apie 15min